Atsarginės planetos neturime

Gegužės 31d. Europos Parlamente vyko įdomaus filmo, „Sea the Truth“, inicijuoto Nicolaas G.Pierson fondo, ir paremto olandų parlamentarės Marianne Thieme, peržiūra bei pristatymas. Paliesta labai svarbi, tačiau žiniasklaidoje retai minima,  žuvininkystės sukeliamų ekologinių problemų tema, taigi norėčiau pasidalinti gauta informacija.

Per metus  pasaulyje sugaunama 100 tūkstančių tonų žuvies. Tačiau net 40% sugaunamos žuvies išmetamos, nes yra netinkamos rūšies ar dydžio. Kai kurios nebegyvos žuvys išmetamos atgal į vandenyną.  Net trečdalis sugaunamos žuvies yra panaudojama maitinti dirbtinai auginamoms žuvims, vištoms ar kiaulėms. Čia glūdi neabejotina etinė problema- gyvūnai, yra šeriami žuvimi, nors natūraliame jų maisto racione žuvies nėra. Sugaunama žuvis yra švaistoma dideliais kiekiais, todėl naivu tikėtis, jog tai nesukelia jokių pasekmių.

Pasak atliktų mokslinių tyrinėjimų po 30-40 metų vandenynuose nebeliks žuvies. Jau dabar 88% žuvų yra išžvejota, tad jeigu žvejybos mastai ir būdai nepasikeis, jau po 3 dešimtmečių vandenynai liks tušti.  Efektyviausias būdas sugauti daugiau žuvies yra žvejyba, kuomet tinklai yra tempiami vandenyno dugnu, tačiau taip yra griaunama vandenyno ekosistema, naikinama jūros dugno augmenija, kuri yra ypatingai svarbi jaunoms žuvims, taip pat yra naikinamas fitoplanktonas – maži organizmai, kurie atlikdami fotosintezę išskiria deguonį. Susiduriame su rūšių išnykimo pavojumi. Nėra pakankamai susimąstoma apie tokios destruktyvios žvejybos pasekmes, sugriautam jūros dugno atstatymui prireiks šimtų metų. 

Bendra ES žuvininkystės politika neapsaugojo nuo žuvies pereikvojimo. Per pastaruosius 25-erius metus buvo vadovaujamasi trumpalaikiais ekonominiais ir politiniais interesais, kurie nulėmė tai, jog šiandien susiduriama su rimta žuvininkystės krize. Nustatytos žvejybos kvotos net 48% didesnės nei mokslininkai pataria. Tačiau 2012m. planuojama bendros žuvininkystės politikos reforma, kuria būtų siekiama sukurti ekonomiškai, socialiai ir ekologiškai tausią žvejybą. Deja, pagrindinė filmo mintis - tausi žvejyba yra utopinis tikslas, mokslininkai tvirtina, jog kiekviena sugauta žuvis yra viena sugauta žuvimi per daug ir tai tik artina mus prie katastrofiškų pasekmių.

Dauguma žmonių mano, jog žuvys neturi atminties ir nejaučia skausmo. Tačiau mokslininkų išvados teigia, jog žuvys ne tik turi atmintį, bet ir jaučia stresą. Deja, tinkluose pagauta žuvis gali kankintis net 12 valandų kol ji numiršta. Yra įstatymai, kuriuose nurodoma, jog maisto pramonėje galvijai turi numirti per vieną sekundę, tuo tarpu apie žuvis nėra susimąstoma, jos yra suvokiamos labiau kaip objektas nei kaip gyvas organizmas.

Visuomenėje vyrauja nuomonė, jog valgyti žuvį sveika, nes joje daug fosforo, kalio, jodo, kalcio. Taip pat palankiai vertinami ir žuvies taukai, kuriems pagaminti reikia itin didelio skaičiaus žuvų, nes vienoje žuvyje yra vos 3-5%  taukų. Tačiau kai kurie mokslininkai tvirtai laikosi nuomonės, jog valgyti žuvį nėra sveika, jose daug toksinių medžiagų, todėl žmogus rizikuoja apsinuodyti. Vandenynai yra užteršti, juose gausu atliekų, žuvys neretai supainioja šiukšles su maistu. Taigi mes išmetame atliekas, bet vėliau jas patys ir suvalgome kartu su užteršta žuvimi. Tunas yra laikomas vienas iš labiausiai užterštų, nes ši žuvis maitinasi kitomis mažomis žuvimis. Kuo žuvis senesnė, tuo gyvsidabrio kiekis joje didesnis. ES yra nustačiusi, jog 1 kilograme žuvies gali būti  aptikta 1 miligramas gyvsidabrio, tai saugi norma. Taigi, jeigu per savaitę suvalgome 600 gramų tuno dar neviršijame saugaus limito, tačiau jeigu suvalgome tokį patį kiekį kardžuvės, leistina norma yra viršijama net 4-5 kartus. Nėščios moterys turėtų būti ypatingai atsargios, nes užkrėsta žuvis yra itin pavojinga dar negimusiems kūdikiams.

Situacijai, kuri yra susidariusi dabar, povandeninio pasaulio fotografas Dos Winkel siūlo radikalų sprendimą- geriausias būdas išsaugoti žuvų populiaciją yra tiesiog nustoti valgyti žuvį, nes jį yra užteršta, didelė rizika apsinuodyti, būdai, kuriais gaudomos žuvys yra nepriimtini, nes kenkia vandenynų ekologijai. Griaudami vandenynų ekologiją ir naikindami vienaląsčius organizmus – fitoplanktoną, kuris pagamina pusę pasaulio deguonies, kenkiame oro kokybei.

                      Šiuo straipsniu nesiekiu propaguoti visiškai atsisakyti žuvies, bet tikiuosi, jog paskatinau kritiškiau pažvelgti į jos valgymo naudą. Kiekvienas asmeniškai turi apsispręsti valgyti žuvį ar ne. Viena yra visiškai aišku, žvejybos būdai turi pasikeisti ir pokyčio reikia greitai. Turime nustatyti žvejybos kvotos paremtas mokslininkų rekomendacijomis, reikia drausti žvejybą vandenyno dugnu, vietoj to pirmenybę reikia teikti metodams, kurie nepažeidžia jūros dugno augmenijos. Žvejybos ištekliai turi būti skirti tiems, kas gali geriausiai, efektyviausiai ir ekologiškai juos panaudoti. Svarbu sumažinti žuvies švaistymą, nes veltui išmetama net 40% žuvies, vietoj to galėtume tiesiog sumažinti žvejybos mastus.

                      Jeigu jus sudomino ši tema ir norėtumėte sužinoti daugiau, apsilankykite internetinėje svetainėje  http://www.seathetruth.nl/en/ , kur galite patys peržiūrėti filmą" Sea the Truth".

Elzė Uždavinytė

J.V. Paleckio praktikantė Europos Parlamente Briuselyje