Atsarginės planetos neturime

Klimato kaita sąlygoja vadinamosios klimato migracijos atsiradimą. Jau 1970 metais Lesteris Brownas išpopuliarino klimato pabėgėlių sampratą. Jungtinių Tautų 1985 metų ataskaitoje klimato pabėgėliai apibūdinami kaip žmonės, „kurie buvo priversti palikti savo gyvenamąją vietą, laikinai arba visam laikui, dėl klimatinės žalos, kuri į pavojų pastūmėjo jų egzistavimą bei ženkliai paveikė jų gyvenimo kokybę“. Klimato pabėgėlius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes, atsižvelgiant į jų migraciją sukėlusias priežastis: 1. Laikinieji persikėlėliai, kurių migracija buvo sukelta laikinos klimatinės įtampos (potvynio, vulkano išsiveržimo, lavinos ir t.t.) 2. Visam laikui migruojantys asmenys, kurių persikėlimas buvo išprovokuotas ilgalaikių klimato pokyčių 3. Migrantai, kurie persikelia pastoviam ar laikinam gyvenimui dėl išteklių išsekimo ar jų kokybės blogėjimo.Klimato pokyčiai pagreitina klimato migracijos procesą ir keliskart padidina jos mastus.

Vienu iš klimato migracijos ir klimato pabėgėlių temų nagrinėjimo pradininkų ir plėtotojų įvardijamas profesorius Normanas Myersas savo darbuose labai nedviprasmiškai atskleidžia naująjį fenomeną. Dar 1995 metais klimato pabėgėlių skaičius siekė apie 25 milijonus ir šis skaičius buvo milžiniškas lyginant su „tradiciniais“ politiniais, religiniais ar etniniais pabėgėliais, kurių tuo metu buvo 27 milijonai. Prognozuojama, kad iki 2010 metu šis skaičius padvigubės, o profesorius N. Myersas pabrėžia, kad klimato kaita gali klimato pabėgėlių skaičių kilstelti iki 200 milijonų. Nenuginčijamas yra faktas, kad klimato pabėgėlius gana sunku skaičiuoti, nes pakankamai didelė jų dalis save apibūdina kai politinius pabėgėlius ir prašo politinio prieglobsčio (klimato pabėgėliai negali prašyti klimato prieglobsčio, nes šis terminas dar nėra tinkamai įtvirtintas jurisprudencijoje).

Klimato kaita yra priežastis, dėl kurios kasmet dykumos Afrikos, Azijos žemynuose plečiasi tūkstančiais kvadratinių kilometrų, kyla jūrų lygis. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, jeigu vidutinė metinė pasaulio temperatūra, lyginant su iki industriniu laikotarpiu, pakils 2ºC (o pagal naujausias prognozes tai tapo beveik neišvengiama), apie 25-50 milijonų žmonių susidurs su pakrančių regionų užtvindymu ir privalės migruoti, jei temperatūra pakils 3ºC, dėl didėjančio jūrų lygio ir pakrančių užtvindymo nukentės dar 180 milijonų žmonių.

Europa yra ypatingai jautri neigiamiems pokyčiams Afrikos žemyne. Pirmosios klimato migracijos padarinius Europoje patiria Italija ir Ispanija. Abi šios šalys per metus sulaukia mažiausiai 120 000 pabėgėlių, o bendras jų skaičius jau viršijo 2 milijonus.

Akivaizdu, kad klimato migracijos iššūkis Europos Sąjungai yra labai problematiškas, nes dėl susiklosčiusių palankių klimato sąlygų, Europa daugeliui kitų regionų yra matoma kaip migracijos tikslas.

Kasmet ženkliai didėjantis ES gyventojų skaičius (jis didėja tiek dėl gimstamumo didėjimo, tiek dėl suaktyvėjusios imigracijos) – papildoma grėsmė energetiniam saugumui. Didėjantis gyventojų skaičius sąlygoja didėjančią energijos paklausą, nes reiškia didėjantį šildymo, vėdinimo, apšvietimo, transporto ir t.t. poreikį. Didėjanti paklausa verčia didinti importuojamos energijos kiekius, lemia didesnes šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

Statistiniai duomenys rodo, kad nepaisant didelių ES pastangų mažinti energijos vartojimo apimtis ir didinti energijos efektyvumą, energijos suvartojimas per pastarąjį dešimtmetį keitėsi labai neženkliai. Tokia situacija gali būti laikoma nuoroda į tai, kad ES įgyvendinamos priemonės nėra pakankamai efektyvios, kad leistų ženkliai sumažinti energijos poreikį, o tiesiog palaiko daugmaž stabilią energijos paklausą, neleisdamos jai plėstis.