Žurnalas „Gairės“

„Nė viena kita problema Lietuvoje neturi tokio grėsmingo negrįžtamojo pobūdžio kaip emigracija. Mums reikėjo ištiso šoko – laipsniško degradavimo nuo trijų iki „dviejų milijonų tautos“ statuso, kad pamatytume ne tik anksčiau akcentuotą „protų nutekėjimą“, bet jau tikrą tautos „balsavimą kojomis“, – teigė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupės narys Justas Vincas Paleckis biure Vilniuje surengtoje apskritojo stalo diskusijoje „Emigracija, Lietuva ir Europos Sąjunga“.

Kas yra emigracija? Kaip ją stabdyti? Ar užtenka tik pagerinti vadovavimą valstybei, pakeisti valdančias partijas, pakoreguoti įstatymus, panaudoti Europos Sąjungos kaimynų patyrimą, priimti naujas programas jaunimo ir moterų užimtumui skatinti? Kaip padaryti Lietuvą vėl patrauklia jos piliečiams? Kokie turi būti valstybės santykiai su naujai išvykusiais ir nutarusiais negrįžti? Koks turi būti Europos Sąjungos požiūris į ekonominius emigrantus? Ar gali Briuselis prisidėti prie „masinės evakuacijos“ iš Lietuvos ir kai kurių kitų ES valstybių sustabdymo?

Tai vis klausimai, paliesti diskusijoje.

Įvairūs statistikos šaltiniai teigia, kad Lietuva kasdien praranda 200-300 žmonių. <...> J. Paleckis teigė, jog į emigracija ilgą laiką buvo žiūrima kaip į laisvo judėjimo galimybę, suteiktą narystės Europos Sąjungoje,  tačiau dabar ji pradėta traktuoti jau ir kaip problema. Ir nors paskutinius kelerius metus emigracijos iš Lietuvos srautai mažėja, o grįžtančiųjų atgal skaičius pamažu auga, vis dėlto mūsų šalis išlieka emigracijos lyderė visoje ES.  Daugiausia emigruoja jauni darbingo amžiaus žmonės. Prarandami kvalifikuoti, aktyvūs visuomenės nariai. Blogėja Lietuvos demografinė padėtis, prastėja viešųjų paslaugų kokybė,  tautinės vertybės pakeičiamos ekonominėmis.

„Tik akli arba klastingi politikai gali „nepastebėti“  šios  problemos“, – sakė J. Paleckis. – Antikorupcijos komisija savaitėmis gali svarstyti, kuris iš aštuonių pareigūnų nutekino neskelbtiną informaciją. Mėnesių mėnesiais visuomenės dėmesys nuo nedarbo, energetikos ir kitų problemų bandomas nutempti į nuošalią Garliavos gatvelę. O kuri Seimo ar vyriausybinė komisija bando surasti priežastį to fatališko „tautos išsivaikščiojimo“?

Savo įžvalgomis apie rekordinių emigracijos mastų priežastis ir pasiūlymais problemai spręsti dalijosi įvairių profesijų susirinkusieji. Diskusijoje taip pat buvo aptarta emigracijos padėtis Lietuvos kaimynėse ES – Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, taip pat Švedijoje.

Serganti šalis?

Buvęs Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas ir Socialdemokratinės minties instituto ekspertas Dainius Paukštė teigė, kad migracijos srautai pasaulyje siekia apie 3 proc. Tai reiškia, jog 200 mln. žmonių visame pasaulyje migruoja kiekvieną dieną. Tai laikoma normaliu dalyku globalizacijos sąlygomis.  Bet kai viršijama ta 3 proc. riba, valstybė privalo vienaip ar kitaip susirūpinti. Kaimyninėse valstybėse Lenkijoje, Estijoje emigracija neviršija  3 proc.. Latvijoje ji siekia 11 proc.. Lietuvos emigracijos lygis siekia net 17 - 18 proc., t.y., beveik šešis kartus viršija normalios migracijos ribą, tačiau valdančioji konservatorių vyriausybė neskiria reikiamo  dėmesio emigracijos problemai. Tiesiog manoma, kad viskas gerai, taip ir turi būti globalizacijos ir bendros rinkos sąlygomis.  Premjeras A. Kubilius yra net pareiškęs, jog daugiau nei prieš du dešimtmečius išsikovojome Nepriklausomybę ir „teisę emigruoti“. Ši „teisė“ tapo panaši į išvarymą (taip vadinasi ir rašytojo M. Ivaškevičiaus pjesė emigracijos tema). <...> 

 „Viena iš emigracijos priežasčių yra nedarbas, nepakankamas atlyginimas – tai yra banali tiesa“, –  sakė Vilniaus universiteto docentas Teodoras Medaiskis. –  Tačiau masinę emigraciją ne visada lemia tik finansinis veiksnys.  yra kitų aspektų, į kuriuos galbūt neatkreipiame pakankamai dėmesio“.  Jis tvirtino pasigendantis Lietuvoje civilizuotų darbdavio ir darbuotojo santykių. Dėl to daugelis žmonių pasiryžta verčiau dirbti nekvalifikuotus darbus Vakarų valstybėse, kur juos gerbia ir laiko lygiaverčiais, užuot likę savo šalyje. Statistikos duomenimis, iki pusantro tūkstančio litų uždirba 50 proc. darbuotojų, iš jų 20 proc. gauna minimalią algą. „Tuo tarpu blizgiuose žurnaluose skaitome, kaip verslininkas perka savo dukrai butą užsieniuose. Taigi atsainus darbdavio požiūris į darbuotoją, socialiniai skirtumai yra faktorius, skatinantis emigruoti“, – mano T. Medaiskis. Jis tvirtino, jog vien tik mechaninis užmokesčio didinimas problemos neišspręstų. „Manyčiau, svarbiau, kad pasikeistų darbdavio mentalitetas, įsitvirtintų labiau civilizuoti santykiai, kokie būdingi, tarkim, Skandinavijos šalims. Čia matyčiau ir aktyvesnį profesinių sąjungų vaidmenį. Žinodamos situaciją įmonėje jos galėtų aktyviau kovoti už darbuotojų teises“, – sakė T. Medaiskis.

Iš Švedijos kilęs, Lietuvoje gyvenantis žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas antrino T. Medaiskio išsakytam požiūriui, jog apsisprendimą emigruoti lemia ne vien tik didesni atlyginimai užsienyje. Svarbus psichologinis momentas ir žmogiškosios vertės patyrimas, gyvenant ir dirbant Vakarų šalyse. „Lietuvos užtarėju“ save vadinantis švedas konstatavo, kad mūsų šalį yra apnikusi depresija ir yra žūtbūt reikalingos įkvepiančios sėkmės istorijos, kurios galėtų inspiruoti žmones ir formuoti įvaizdį, jog Lietuvoje nėra viskas beviltiška.  „Lietuva turi nepriklausomybę, yra laisva, bet kaip tik su realia nepriklausomybe ir yra sunkiausia. Žmonės ieško tos realios nepriklausomybės, kai jos neranda, priima sprendimą išvykti. Lietuvoje žmogus yra arba niekas, arba ponas“, – teigė J. Ohmanas. <...>

Dešiniųjų valdymas Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, įstūmė valstybes į krizių ir skolų, į didesnio nedarbo ir skurdo verpetą. „Laisvė, – diskusijoje pastebėjo J. Paleckis, – turi reikšti valią pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, siekti socialinio teisingumo“. Egzistuoja akivaizdus ryšys tarp ekonominės gerovės ir socialinio teisingumo – Šiaurės valstybės, kuriose socialdemokratai padėjo pagrindus socialiai teisingai ekonomikai, tai įrodė. „Socialdemokratų valdymas Švedijoje turėjo didelį poveikį, – sakė J. Ohmanas. – Aš jaučiu pasididžiavimą savo valstybe – lygybe, socialiniu saugumu, stipriomis profsąjungomis...“<...> 

Ryšys su Tėvyne

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto projektų vadovė, nagrinėjanti emigracijos problematiką, Vida Bagdonavičienė emigravimą laiko savęs neatradimo Lietuvoje, šalies raidos pasekme. „Esam emigrantų tauta nuo senų laikų. Iki II pasaulinio karo emigravo 400 tūkst.  Dar pridėkim pokario tremtis. Esam patyrę didelių netekčių, bet išlikom“, sakė V. Bagdonavičienė, tvirtindama, jog kalbos apie „tautos išsivaikščiojimą“ yra šiek tiek dramatizuotos. „Didžiausia problema, mano nuomone, yra žmonių galvose; savo tapatumo emigracijoje suvokimas, ar seniau išvažiavusieji sieja save su Lietuva, kaip jie auklės savo vaikus, ar jie galvoja grįžti“, – sakė mokslininkė. Pasak jos,  1938 m. vien JAV lituanistinėse mokyklose mokėsi apie 14 tūkst. vaikų. Šiuo metu užsienyje lituanistines mokyklas lanko apie 6 tūkst. Tai labai mažytis sluoksnis, palyginus su emigracija.  „Mažėjantis lituanistines mokyklas užsienio šalyse lankančių vaikų skaičius yra vienas iš indikatorių, signalizuojantis apie emigrantų saitų su Lietuva trūkinėjimą. <...>“, – sakė V. Bagdonavičienė. Jos manymu, ne pats išvažiavimo faktas, bet išeivių santykis su Lietuva, tautinės tapatybės išlikimo problema yra mums didesnis klausimas.

„Emigracija yra ir nieko nepadarysi, bet gyvybiškai svarbu palaikyti ryšius su išeivija“, –  V. Bagdonavičienei antrino J. Ohmanas. – Tam yra įvairių formų. Svarbu, koks jai būtų siunčiamas iš Lietuvos signalas. Deja, nematyti ryškesnių strateginių pasisakymų“.

„Lietuvos išeiviai svetur daug pasiekė, Amerika ir Kanada yra oficialiai pareiškusios padėką lietuvių bendruomenei už indėlį kuriant šias valstybes“, – pastebėjo asociacijos Sugrizus.lt vadovas, socialinės pedagogikos magistras Edmundas Atkočiūnas. <...> „Apkeliavau daug šalių. Gyvenau Kanadoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Italijoje. Galvojom, kad svetur padarysim ir vaikus laimingus. Dėl jų ir sugrįžau į Lietuvą. Mes jiems norime auklėti tautine kultūra. Svetur to nesuteiksi. Norint sukurti gražų pasaulį reikia turėti gražius žmones. Tokie žmonės ugdomi savo šeimoje ir Tėvynėje. Atrodo, tai jau supranta ir globalistai, kad pasauliui reikia gerų ir protingų žmonių. Lietuviai svetur gyvendami jaučia nostalgiją, net prie savo namų pasisodina berželį...Kad žmonės grįžtų, reikia sudaryti jiems sąlygas“.

Emigracija kaimyninėse valstybėse 

Lietuvos latvių visuomeninių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkė Gunta Rone teigė, kad per paskutiniuosius dešimt metų Latvijoje gyventojų sumažėjo 13 proc., taip pat smarkiai krito gimstamumo lygis. Gyventojų sumažėjimas smarkiausiai juntamas nedarbo kamuojamuose kaimiškose vietovėse ir rajonų centruose. Antro pagal dydį Latvijos miesto Daugpilio gyventojų skaičius susitraukė net 19 proc. Tuo tarpu rajonuose netoli Rygos pastebimas gyventojų skaičiaus augimas. G. Rona atkreipė dėmesį, jog emigracijos didėjimas priverčia Latvijos politikus kelti dvigubos pilietybės klausimą.

Lietuvos estų draugijos narės Siri Bačiauskienės teigimu, Estijoje per 2011 m. gyventojų sumažėjo 0,2 proc. Emigracijos lygis iš šalies tradiciškai nėra aukštas, dauguma išvykstančiųjų keliauja į kaimyninę Suomiją. Be to, dalis estų dirba šiaurinėje kaimynėje, o gyvena Estijoje, todėl tokius žmones ganėtinai sunku priskirti emigrantų kategorijai. Be to, Estija iš trijų Baltijos šalių išsiskiria tuo, kad į šią šalį daugiau atvykstančiųjų iš kitų valstybių, nei į Latviją ar Lietuvą. 2010 m. duomenimis, gyventi į Estiją atvyko 2810 žmonių. Dauguma jų yra kitų ES šalių piliečiai, antroje vietoje pagal atvykėlių skaičių – Rusijos piliečiai.

Ilgą laiką Lenkijoje ELTOS korespondentu dirbęs žurnalistas Algimantas Degutis komentavo preliminarius naujausio Lenkijos gyventojų surašymo duomenis. Užsienyje gyvena 18 mln. lenkų, daugiausia jų yra JAV – 10 mln. Nuo 2004 m. šalies narystės ES pradžios apie 2 mln. Lenkijos piliečių išvažiavo dirbti ir gyventi į kitas bloko nares. 2011 m. vien tik Airijoje gyveno 116 tūkst. lenkų ir to dėka lenkų kalba tapo antra pagal paplitimą po anglų kalbos šioje valstybėje. Ir nors Lenkijos vyriausybė neakcentuoja emigracijos problemos, paskutiniu metu šalies žiniasklaida skiria didelį dėmesį emigrantų vaikų likimui. Dažnai uždarbiauti į užsienį išvykstantys tėvai palieka savo atžalas seneliams arba tiesiog likimo valiai, o tai gali turėti milžiniškas neigiamas socialines pasekmes. Tai, be abejo rimta problema ir Lietuvai – specialistai pastebi, kad tėvų nebuvimas šalia daro vaikams didelę psichologinę traumą, jie tampa agresyvesni.

 Europos socialdemokratų požiūris

Europos Parlamento socialdemokratų frakcija, tvirtai pasisakydama už socialiai orientuojamą rinką, svarbiausiais savo principais laikė ir laiko socialinį saugumą,darbą ir žmogiškąjį orumą. Jie ragina kuo daugiau dėmesio skirti naujų darbo vietų kūrimui, užtikrinti pakankamas pajamas ir socialines išmokas. Nedarbas, skirtingi gyvenimo lygiai ir standartai, nepalanki socialinė aplinka matyt ir yra pagrindiniai veiksniai, skatinantys emigraciją.

„Nuo pat savo kadencijos pradžios 2005 metais kėliau protų ir kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimo iš naujųjų ES šalių į senąsias problemą, – sakė J. Paleckis. – Apie tai kalbėjau Parlamento sesijose, rašiau Europos Komisijos komisarams. Siūliau sudaryti specialų ES fondą, panašų į globalizacijos, kurio pagalba „nukraujuojančios“ valstybės gautų papildomas lėšas, kad galėtų geriau finansuoti savo universitetus ir mokslo įstaigas, didinti atlyginimus paklausiausių profesijų darbuotojams, kad jie neemigruotų. Pavyko pasiekti, kad  Europos socialistų partija į savo rinkimų manifestą įrašytų tokį siekį. Ir toliau Europos Parlamente siekiu šios idėjos įgyvendinimo“ <...>

Neseniai Europos Komisijos už užimtumą ir socialinius reikalus atsakingas komisaras Laslo Andor pirmą kartą pritarė, jog laisvas žmonių judėjimas gali turėti ir neigiamų pasekmių. Kad šalys, investavusios į žmonių profesinį rengimą, juos negrįžtamai praranda, tapdamos kitų, ekonomiškai stipresnių valstybių darbo jėgos donorėmis. Pasak komisaro, Komisija rengia priemones, kuriomis būtų ne tik skatinamas jaunimo mobilumas studijų metu, bet ir numatomos situacijos, kai nuo to skatinimo turėtų būti susilaikoma asmenims jau pradėjus dirbti.

Žmogus moderniame pasaulyje 

Savitą nuomonę diskusijoje pateikė kultūrologė Violeta Davoliūtė. Mokslininkė, save laikanti emigrante,  emigraciją laiko puikiu dalyku, norint praplėsti siaurą lietuviškosios tapatybės apibrėžimą, kuris šiandien remiasi „kitokių“ atmetimu, Rytų ar Vakarų baimėmis.  „Emigracija leidžia pasijusti pasaulyje žmogumi.“, – tikino Violeta, pati iš provincijos kaimo išvažiavusi į užsienį,Toronto universitete tapusi mokslų daktare. – Kartais  girdžiu sakant: aš nebūčiau to ir to padaręs, jei nebūčiau išvažiavęs iš Lietuvos“. Pasak mokslininkės, reikia patriotiškumą derinti su modernaus žmogaus savybėmis.  „Mano kolegos, – sakė mokslininkė, – kurie dirba įvairiuose universitetuose, važiuoja į Angliją, Vokietiją, atvažiuotų, manau,  kuriam laikui į Lietuvą, bet juos atbaido ne tik mentaliteto skirtumai, bet ir socialinis klimatas. Ir nereikėtų sureikšminti vien finansinių dalykų“.. Pasak jos, Lietuvoje tebėra gajus asmenybės varžymo momentas. „Žmonės jaučiasi bejėgiais, kad galėtų aktyviai keisti aplinką“.  Ji pridūrė, jog prie tokios padėties nemaža dalimi prisideda lietuviškoji žiniasklaida, nepaliaujamai eskaluojanti negatyvias temas. <...> 

Edvinas Menčikovas, Socialinių ir ekonominių tyrimų instituto vadovas, pasakojo apie vieną pokalbį su jaunuliu, dirbančiu užsienyje. „Jis ilgokai pamąstęs, paskaičiavęs pasakė: tūkstantį kartų geriau svetur. Teko daryti lietuvių bendruomenių apklausą – jie sako mylim Lietuvą, norėtume sugrįžti,, bet šiandien mums geriau būti ten“.

„Kalbama apie skatinimą grįžti. O ką sugrįžusiems duosime? – klausė E. Menčikovas. –  Miglotą globalios Lietuvos viziją? 50 litų padidintą minimalų atlyginimą? Darbdavio tyčiojimąsi, kai nežinai, kokio ilgumo bus tavo darbo diena, kiek tau teiksis mokėti ar visai nemokėti? Verta prisiminti Švedijoje prieš karą priimtą garsųjį susitarimą tarp darbdavių ir darbuotojų organizacijų, jis garantavo socialinę taiką, suteikiant prioritetą samdomų darbuotojų teisėms“. Pasak jo, reikalinga ne tik švietimo reforma, bet kur kas gilesnė – visos valstybės valdymo reforma. „Kad visuomenė pasitikėtų ne tik ugniagesiais gelbėtojais“.

J. Ohmano nuomone, yra daug atvejų, kai tikrai emigruoti nereikia: „Manau, daug kam būtų lygiai taip pat gerai stengiantis čia, Lietuvoje. Tačiau vykdoma išgyvenimo nuo algos iki algos politika šalies niekur nenuves“.

Kol kas apklausos rodo, kad geras trečdalis grįžusių emigrantų yra apsisprendę arba linkę išvažiuoti dar kartą. Jie yra nusivylę Lietuvos perspektyvomis, darbo sąlygomis, nepagarba žmogui, nelygybe. Emigracijos kvaitulys (rašytojos Zitos Čepaitės terminas) tęsiasi.

Diskusijoje išsakytos idėjos ir pasiūlymai, tikėtina, prisidės prie to, kad emigracijos tema garsiau skambėtų ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos mastu – ten, kur prie problemos sprendimo galėtų prisidėti Europos Parlamentas.

Visą straipsnį galite skaityti "Gairių" Nr. 4, 2012 balandžio mėn.