Žurnalas „Gairės“

– Tad  pradėkime nuo Anglijos. Teko girdėti, kad ten viešėjote po 10 metų pertraukos.

–  Lankiausi Lietuvos ambasadoje, kurioje anksčiau teko dirbti keletą metų ( J.V. Paleckis 1996-2001 m. buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje – Red.). Malonu buvo vėl užeiti į daugeliui lietuvių pažįstamą senąjį ambasados pastatą Glouster Pleis gatvėje, apžiūrėti patalpas, kur dirbo kolegos. Tai buvo paskutinė ambasados darbo diena šiame pastate. Dabar ji įsikūrė prie Temzės, taip pat judrioje gatvėje prie pat Lambeto tilto. Penki aukštai ir dar vienas „beismente“ (pusrūsyje), viskas įrengta šiuolaikiškai ir patogiai. Vien tik konsulinis skyrius užims tris aukštus. Jo lankytojams patogumų bus gal šimtą kartų daugiau, negu senosios ambasados rūsyje. Įrengta erdvi salė konferencijoms, priėmimams, koncertams, kurios ankščiau neturėjome. Su geru pavydu žvelgiau į kolegas diplomatus, kurie gauna puikią galimybę padirbėti jau pagal europietiškus standartus. Labai norisi tikėti, kad iš to bus naudos Lietuvai.

– Aišku, nepraleidote progos pasižvalgyti po Londoną.

– Nors laiko turėjau nedaug, negalėjau neužeiti į taip gerai pažįstamą didžiulį knygyną „Voterstouns“ Pikadilio gatvėje. Skaitytojų, kuriems pastatyti patogūs foteliai, krėslai ir ypač pirkėjų - žymiai mažiau negu prieš 10 metų, krizė. Nusipirkau keletą istorijos, politikos knygų. Ten pat pavarčiau Eriko Hobsbavmo (jį reklamos meistrai pristato kaip žymiausią iš šiuolaikinių istorikų) knygą „Kaip pakeisti pasaulį“. Jis rašo, kad kova tarp privataus ir visuomeninio, tarp gryno individualizmo ir gryno kolektyvizmo baigėsi lygiosiomis: bankrutavo tarybinė ekonomika, dabar bankrutuoja „rinkos fundamentalizmas“. „Alternatyvi sistema dar neišnyra horizonte, tačiau dabartinės sistemos dezintegracijos arba net žlugimo galimybė negali būti atmesta“.

Ir londoniškiai, su kuriais susitikau lapkričio darganoje, daugiausiai kalbėjo apie judėjimo „okupuok finansinių institucijų gatves ir aikštes“ virusą, atsiritusį nuo Volstryto, apie įvykius prie Šv. Pauliaus katedros: įsivaizduojat, ją pirmą kartą nuo pat karo laikų, nuo 1940 metų teko uždaryti! Mat prie pat katedros, šalia Londono biržos įsikūrė protestuotojų prieš bankus ir biržos maklerius palapinių miestelis. Katedros vadovas dėl savo sprendimo - uždaryti katedrą - buvo priverstas atsistatydinti, nes pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius visuomenės dauguma palaikė ne istablišmentą, o protestuotojus. Kolegas sukritikavo pats Kenteburio vyskupas, kuris palaikė „okupantų“ siekius, supeikė bankus ir pasiūlė kuo greičiau uždėti jiems finansinių transakcijų mokestį. Britų žiniasklaida irgi kupina komentarų apie socialinę nelygybę ir skaičių, atspindinčių „nepriimtiną kapitalizmo veidą“ (tą frazę nukalė buvęs premjeras Edvardas Hytas - beje, konservatorius). Štai kad ir toks Ciuricho analitikų suskaičiavimas: 147 didžiausios transnacionalinės kompanijos valdo 40 proc. pasaulio turtų.

Kai grįžęs į Briuselį pasakojau įspūdžius Parlamento kolegoms vokiečiams, jie minėjo, kad ir Frankfurto bankų kvartale kunkuliavo „okupantų“ judėjimas. Vokietijoje kapitalizmo krizės tema diskutuojama ypač aštriai. Europarlamentaras, išrinktas vienoje iš naujųjų žemių, sakė, kad tenai dar daug kas prisimena VDR laikus. Ir spaudoje, ir politinėse diskusijose dažnai sakoma: socializmas bijojo bet kokios kritikos – ir žlugo dėl to. Kodėl kapitalistai nesupranta, kad jų gali laukti toks pats likimas?

Albertas Kamiu sakė: nenusileisti nė per plauką – kas dėl teisingumo, ir neatsitraukti nė per milimetrą – kas dėl laisvės. Žodžiu, jokiu būdu negalima atskirti socialinio teisingumo nuo laisvės. Kitaip vėl atsidursime bjauriame socializme arba ne ką geresniame kapitalizme. Ir gyvensime geriausiame iš pasaulių, stebėdamiesi, kad jame bręsta kažkas grėsmingo.

– Apie šias grėsmes buvo kalbama ir Briuselyje vykusiame Europos socialistų partijos suvažiavime. Būtų įdomu sužinoti Jūsų įspūdžių iš šio renginio.

– Tai buvo tikras „protmūšis“ – į šį unikalų renginį susirinkę politikai, aktyvistai, profsąjungų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai iš visos Europos diskutavo, keitėsi mintimis, pasiūlymais suformuluoti tokią naują politiką, kuri padėtų sukurti teisingą ir tvaresnę visuomenę XXI amžiuje. Šalia 50 darbo grupių ir plenarinių debatų dalyviai sėmėsi įkvėpimo ir iš filmų bei foto parodų peržiūrų, knygų apžvalgų, koncertų, kurie atspindi socialdemokratų vertybes. LSDP Konvente  atstovavo 18 narių delegacija, joje buvo mūsų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, Seimo nariai Juozas Olekas, Vytenis Povilas Andriukaitis, Birutė Vėsaitė. Atvyko ir 13 LSDJS narių. Suvažiavime priėmėme gaires, nuostatas, kaip turėtų vykti Europos socialistų partijos ESP) kandidato į Europos Komisijos postą 2014 metų ES rinkimai, taip pat politinę reformų bei principų deklaraciją. Suvažiavime kalbėję Europos socialdemokratų lyderiai, tarp jų ir EP socialistų ir demokratų frakcijos pirmininkas Martinas Šulcas, pabrėžė, kad ES krečia moralinė, politinė, ekonominė krizės. Daugelyje ES valstybių toliau auga nedarbas, mažėja atlyginimai. Ypač kenčia moterys, jaunimas ir senjorai. ES yra blogose rankose, ją valdo dešinieji. Gėdinga, kad kreditų reitingų agentūros įgavo per daug įtakos demokratiškoms valstybėms. Socialdemokratų lyderiai pabrėžė, kad ateina blogi laikai pasauliniam finansiniam kapitalizmui, prognozavo, kad artimiausiu metu ES valstybėse turėtų būti įvestas finansinių transakcijų mokestis. Jie kvietė socialdemokratines partijas stipriau veikti ES lygmenyje, labiau įsiklausyti į įvairių pilietinių judėjimų balsus, dirbti gatvėse, kaimuose, mažuose miesteliuose, žmonių susirinkimo vietose, pačioms partijoms tapti judėjimais, išmokti geriau paaiškinti socialdemokratinius tikslus.

– Jūs užsiminėte apie socialdemokratų lyderius. Kuris iš jų Jums artimiausias?

– Iš kairiųjų, socialdemokratų politikų man visad labiausiai imponavo vokietis Vilis Brantas ir švedas Olafas Palme. Dabar, po Europos socialistų partijos Konvento, vykusio šį savaitgalį Briuselyje, prie jų aš tvirtai prijungčiau daną Polą Nyrupą Rasmuseną. Gaila, kad dėl ligos jis atsisakė ESP pirmininko posto. Dėkoję jam bičiuliai iš įvairių ES valstybių pabrėžė, kad Polas buvo tikras lyderis, kovotojas, didis politikas. Laikinuoju ESP pirmininku, iki būsimojo partijos kongreso 2012-ųjų rugsėjo 28-tą Bukarešte, tapo 46-erių metų Sergėjus Staniševas, buvęs Bulgarijos premjeras ir šios šalies socialistų lyderis. Studijavęs Londono ekonomikos mokykloje, be akcento kalbantis angliškai ir rusiškai, Sergėjus irgi geras oratorius, įdomus pašnekovas. Pirmą kartą Europos socialdemokratams ir socialistams vadovaus politikas iš Rytų Europos.            

– Jums berods kartu P. Rasmusenu teko dirbti ir Europos Parlamente?

– Su Danijos premjeru P. Rasmusenu susipažinome 1993 m. Pretorijoje, PAR sostinėje, kur dalyvavome prezidento Nelsono Mandelos inauguracijos iškilmėse. Jau tada įsidėmėjau, kad tas danų premjeras, socialdemokratų partijos lyderis, yra draugiškas ir paprastas, mėgstantis pajuokauti. Tuo metu Danijoje artėjo parlamentiniai rinkimai, tad premjeras su valiūkiška šypsena porino: „Padėtis mūsų šalyje tikrai gera, tik štai bėda – rinkėjai šito nesuvokia“. Vis dėlto rinkėjai tą kartą suprato ir P. Rasmuseno pajuokavimus, ir jo politiką – rinkimus laimėjo socialdemokratų partija, premjeras tęsė savo darbus.

2004 -2009 m. kartu su Polu dirbome Europos Parlamente, kartu posėdžiavome socialistų frakcijoje ir užsienio reiklų komitete. Niekad nepamiršiu, kaip dar prieš prasidedant krizei jis aistringai agitavo už didesnį finansinių rinkų reguliavimą, bankų ir ypač rizikingųjų hedž fondų kontrolę. Tačiau ir Parlamente, ir Komisijoje, ir Taryboje daugumą turėjo dešinieji, į protingus ir P. Rasmuseno, ir kitų mūsų frakcijos narių pasiūlymus, rezoliucijas, galėjusias bent sušvelninti krizę, nebuvo atsižvelgta. 2007 m. P. Rasmusenas  išleido knygą „Godumo laikmetis“, kurioje kaip tik ir išpranašavo, kad godus finansinis kapitalizmas - be kontrolės ir reguliavimo apynasrio - atves į krizę, į darbo vietų naikinimą.

Nepamiršiu ir to vakaro, kai Polas pakvietė į Briuselio restoraniuką kolegas iš EP: bulgarę Ilijaną Jotovą, lenką Andžėjų Šeiną ir mane. Vakarienė buvo tik pretekstas, svarbiausia buvo pokalbis – atviras, nuoširdus, ilgas. Jis traukte traukė iš mūsų – kas įdomaus, pamokančio vyksta mūsų šalyse, kaip mes vertinam įvykius Europoje ir pasaulyje, kokias idėjas, pasiūlymus galėtume pateikti artėjant rinkimams į EP. Jaučiau,  kad jam įdomu ir svarbu, ką mes pasakojame, kad tai jo bendravimo su žmonėmis stilius. Klausantieji Polo pajusdavo, kad kairiosios, socialdemokratinės idėjos gali ir turi išgelbėti pasaulį, padaryti jį geresnį.  Pagalvojau: reikėtų ir mums, Lietuvos socialdemokratams, daugiau tokio draugiško bendravimo, ypač partijos vadovams nuvykus į miestus, rajonus. Užuot pasakojus šmaikščias istorijas, barsčius patarimų ir nurodymų, semkimės kuo daugiau iš pašnekovų, išklausykime nuomones, pasiūlymus, pajuskime nuotaikas.

– Dabar persikelkime į artimesnę šalį. Jūs buvote tarptautinis stebėtojas Rusijos Dūmos rinkimuose. Kaip sekėsi atlikti tas pareigas?

 – Esu stebėjęs rinkimus net ir tolimojoje Afrikoje. O į kaimyninę Rusiją, į Maskvą prieš Dūmos rinkimus važiavau gerai nusiteikęs. Nujaučiau, kad gali būti įdomu.

Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas V. Čiurovas savo paskaitėlėje tarptautiniams stebėtojams. porino, kad pirmą kartą rinkimams buvo registruotos visos partijos ir visi kandidatai (išimtis - tik du atvejai). Į vieną vietą Dūmoje pretenduoja 6,5 kandidato. 5 proc. rinkiminių apylinkių aptarnaus naujosios balsavimo mašinos, kurios po trejų metų įsitvirtins visoje Rusijoje. Atvyko 700 tarptautinių stebėtojų – du kartus daugiau nei prieš ketverius metus. 200 iš jų atstovaus ESBO, kurios padalinys ODHIR pateikia kompetentingą rinkimų įvertinimą.

Teorijoje viskas skamba gražiai, o praktikoje – dar gražiau. Kad patektum į rinkimų apylinkę reikia praeiti pro metalo detektorių, kuris, tiesa, nureguliuotas tik didesnio metalo gabalui. Kiekvieną apylinkę saugo 7 policininkai. Visur mane stebino prekystaliai su vaisiais ir daržovėmis, kojinėmis, porceliano dirbiniais bei kitokiomis prekėmis. Klausiu pirmininko – kuo gi jos patrauklios, jų gi pilna bet kurioje parduotuvėje? Pasirodo, parduodamos 15-20 procentų pigiau, nei artimiausiose parduotuvėse. Pirmą kartą balsuojantieji gauna prizus. Vienoje apylinkėje jiems įteikinėjo dideles šokolado dėžes, komisijos nariams darniai plojant, o kitoje – šratinukus bei ženkliukus be jokių plojimų. Iš kur tos dėžutės ir šratinukai? Aiškina, kad sponsoriai pasistengė.

Atsisakiau kvietėjų siūlomos palydos ir mašinos, Maskvoje rinkimų dieną judėjau metro ir pėsčiomis (pastaruoju būdu, kaip užfiksavo žingsniamatis, sukoriau 18 kilometrų). Gal todėl rinkimų komisijų pirmininkai, šnairuodami į purvu aptaškytus mano batus, kiek nepatikliai žvelgė į paties V. Čiurovo pasirašytą tarptautinio stebėtojo pažymėjimą ir į pasą.

Pagrindinę misiją – stebėjimo, pažeidimų fiksavimo – atlikti buvo nelengva. Kadangi pažeidimai nekrito į akis, o vietiniai stebėtojai, kurių didelė dalis buvo iš opozicinių partijų, irgi nelabai kuo galėjo padėti. Tačiau kai ką bendromis jėgomis traukėme į dienos šviesą. Štai puošnioje apylinkėje, įsikūrusioje Maskvos merijos patalpose, stebėtojai susodinti per keliasdešimt metrų nuo kabinų ir balsadėžių - įžvelgti galimas manipuliacijas pavyktų nebent su žiūronais. O prieiti arčiau rūstus pirmininkas jiems neleidžia (kitose apylinkėse tokio draudimo nebuvo). Beje, ir šiuo, ir kitais atvejais stebėtojai nuolat siuntinėjo žinutes, nuotraukas, video įrašus į įvairius tinklaraščius, pilietinis aktyvumas kunkuliavo.

Tenka pastebėti, kad labiausiai pažeidimų ieškojo „Jabloko“ ir Komunistų partijos deleguoti komisijų nariai ir stebėtojai visose apylinkėse. Būtent jie atkreipė mano dėmesį, kad daug kas balsuoja pagal „otkrepitelnije udostoverenije“ (paliuosuojantys pažymėjimai). Pasirodo, pagal Rusijos įstatymus gyvenamoje vietoje galima gauti tokį pažymėjimą ir balsuoti bet kurioje kitoje rinkiminėje apylinkėje. Vienoje iš apylinkių, kur lankiausi, su tokiais pažymėjimais balsavo 10 proc. rinkėjų. Nereikia nė aiškinti, kad tai palengvina falsifikacijas.

Maskvoje išmokau du naujadarus – „vbrosy“ (įmetimai) ir „karuselė“ (ne vaikiška, o visai kitokia). Būtent tie pažymėjimai patogūs „karuselei“ suktis – kai tas pats žmogus balsuoja keliose vietose, prieidamas prie nurodyto jam stalo, už kurio sėdi bendrininkas. Na o „įmetimai“  ne krepšinio - į balsadėžę vietoj vieno biuletenio įkišami keli, kur pažymėta viena partija, kažkokiu būdu pašalinus tikruosius biuletenius. Tačiau nei man, nei kolegoms iš EP tokių pažeidimų aptikti nepavyko.

– Tačiau girdėti, kad   falsifikacijų šiuose rinkimuose būta nemažai.

– Jau grįžęs namo peržiūrėjau „Jabloko“ stebėtojo tinklaraštį, kuriame jis aprašo dramatišką situaciją rinkimų apylinkėje Nr. 6 Arbate. Jis į savo demaskuojantį blogą įdėjo mano nuotrauką, kur nusifotografavome su rinkimų komisijos nariais. Po ja tekstas: „Pas mus keletą kartų tą dieną užėjo ir vėliau dalyvavo balsų skaičiavimo procedūros pradžioje tarptautinis stebėtojas iš Lietuvos Justas Paleckis. Ech, Justai Justai, jeigu tu tik žinotum, kaip ne laiku tu išėjai iš šios apylinkės galvodamas, kad viskas idealu."

6-oje apylinkėje sekmadienį praleidau ne tiek ir daug laiko, nes kaip tik kaimyninėje apylinkėje Nr. 9 (jos abi toje pačioje mokykloje), regis, vyko svarbesni įvykiai. Ten be pakankamų įrodymų, kaip man susidarė įspūdis, rinkimų komisijos nario įgaliojimai buvo atimti iš Komunistų partijos atstovo.

Iš tiesų galvojau, kad 6-oje apylinkėje rinkimai praėjo jei ne idealiai, tai bent be didelių pažeidimų. Tačiau tinklaraštininkas, nedavęs ramybės galimiems klastotojams visą naktį, aštuntą ryto užfiksavo, kad pasirašytas balsų skaičiavimo protokolas, jo nuomone, grubiausiu būdu falsifikuotas. „Vieningoji Rusija“ pagal apylinkės rinkimų protokolą gavo 128 balsus, o rajoninei komisijai perduotas dokumentas, kurioje tos partijos balsų skaičius išaugo iki 515! O štai „Jabloko“ liko tik 4 balsai vietoj 134. Labai sumažintas ir Komunistų partijos balsų skaičius.

Jeigu tai, ką „Jabloko“ stebėtojas užfiksavo, yra teisybė - o panašu, kad taip ir yra - tai tenka prisipažinti: esu šokiruotas, kitaip regiu politinę panoramą. Išvykdamas iš Maskvos pats sau svarsčiau: rinkimų falsifikacijos, galimas dalykas, įtilptų į 3-5 proc. rėmus. Tačiau po to „bloginio šoko“ ir kitų įtikinamų demaskavimų,  po rinkimų rezultatų aptarimų su kolegomis, su Rusijos opozicionieriais daugiau linkčiau į tai, kad tas skaičius galėtų būti 3-4 kartus didesnis.

Antra vertus, mes, tarptautiniai stebėtojai, matėme rinkimus beveik vien tik didmiesčiuose. Vienintelis kolega, kuris nusigavo į kaimus Jaroslavlio srityje, sakė, kad ten veik visi nuolankiai balsavo už valdančiąją partiją, manipuliacijų valdžiai nebeprireikė.

–  Kokie rinkimų Rusijoje atgarsiai girdėti Europos Parlamente?

– EP posėdžiuose Briuselyje ilgai netilo kalbos apie rinkimus Rusijoje. Diskutavome su kolegomis, irgi stebėjusiais rinkimus, taip pat mūsų frakcijos delegacijų vadovų posėdyje, susitikime su Gari Kasparovu ir kitais „kietaisiais“ Rusijos opozicionieriais. Jie labai sveikino EP socialistų ir demokratų frakcijos bendradarbiavimą su „Teisingosios Rusijos“ frakcija Dūmoje, su visa partija. Jos lyderis S. Mironovas kels savo kandidatūrą rinkimuose ir tuo apsunkins V. Putinui kelią laimėti. Tačiau kai ko opozicionieriai niekaip negalėjo suprasti. Pasirodo, dešinioji, didžiausia Europos Parlamente Liaudies partijų frakcija (joje dirba ir lietuviškosios Tėvynės sąjungos atstovai) pasirašė bendradarbiavimo sutartį... su V. Putino, D. Medvedevo „Vieningąja Rusija“!

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ginantieji oficialius rinkimų rezultatus turi stiproką argumentą. Rusijoje sociologinių apklausų lyderis - Levados centras - išpranašavo, kad „Vieningoji Rusija“ gaus arti pusės visų rinkėjų balsų. Pataikė į dešimtuką, o to centro nešališkumu netgi opozicija neabejoja. Tiesa, gal Rusijoje iki šiol veikia „Lietuvos fenomenas“, kai prieš 1992 metų Seimo rinkimus, kuriuos triuškinamai laimėjo LDDP, žmonės tiesiog bijojo prisipažinti, už ką balsuos?  

 „Vieningosios Rusijos“ palaikytojai aiškino rinkėjams, kad ir krizės metu šalyje išsaugotas socialinis stabilumas, nemažintos pensijos, socialinės išmokos, algos, kai kurioms gyventojų kategorijoms netgi pakeltos. Kitur Europoje, tikino jie, toli gražu ne taip. Tokie argumentai, reikia pripažinti, veikė. Ypač streikų, demonstracijų, susirėmimų su policija fone, kuriuos rusai matė TV reportažuose iš Graikijos, Ispanijos, Italijos ir kitų šalių.

Skubėdami begaliniais EP koridoriais į posėdžius persimėtėme įspūdžiais su austru Hanesu Svoboda – mūsų frakcijos vicepirmininku, EP pranešimo apie santykius su Rusija rengėju. Abu sutarėme, kad po Dūmos rinkimų peripetijų V. Putinui laimėti prezidento postą bus žymiai sunkiau. Gal prireiks ir antrojo turo. Tačiau vargu ar įvyks stebuklas – ES, ko gero, dar šešerius metus turės kalbėtis su tuo pačiu senuoju-naujuoju prezidentu, besiremiančiu gan tvirta, kad ir ne konstitucine Dūmos dauguma. O juk galėjo būti kitaip - jeigu rinkimų rezultatai nebūtų buvę „pakoreguoti“. V. Putinas būtų priverstas ieškoti kompromiso su parlamentu, kuriame vyrautų opozicinės partijos, įskaitant „Jabloko“, jame atsirastų koalicinė vyriausybė. Tai būtų ne tik teisybės atkūrimas. Tokia situacija būtų naudinga rusams ir Rusijai -  „valdžios partijos“ visagalybės pabaiga reikštų daugiau demokratijos ir optimalesnių politinių bei ekonominių sprendimų, mažiau nebaudžiamumo ir korupcijos.

Mano senas pažįstamas, žymus Rusijos politologas Dimitrijus Treninas, Karnegi fondo Maskvoje vadovas, TSRS žlugimo 20-mečiui anglų kalba išleido knygą „Postimperija: Eurazijos istorija“. Joje argumentuotai įrodinėjama, kad Rusija yra ne neoimperinė, bet postimperinė valstybė. Rusijai trūksta vizijos ir patrauklumo, ekonominių ir žmogiškųjų resursų ekspansijai. Dabartinė sistema, kuri remiasi ekonominiu augimu be plėtros, kapitalizmu be demokratijos ir didžiavalstybine politika be tarptautinės visuomenės supratimo yra nepatvari. Rusijai pavojus gresia daugiau ne iš išorės, o iš vidaus.

Tą išvadą patvirtina ir didžiausios šiame šimtmetyje demonstracijos Maskvoje, kituose Rusijos miestuose, kur reikalauta surengti naujus rinkimus, paleisti politinius kalinius. Rusija kunkuliuoja, perima „internetinių revoliucijų“ patirtį, ginčijasi. Ir keičiasi – tikėsimės, į gerąją pusę.

– Esame ant laiko sandūros. Kokios Kalėdų, Naujų metų švenčių tradicijos yra Europos Parlamente, socialistų frakcijoje?  Su kokia viltimi pasitinkate 2012 metus – ar tikrai nežlugs Europos Sąjunga?

– Tradicijų ypatingų per tuos septynerius metus EP neįsiminiau. Žinoma, Parlamento erdvėse Briuselyje bei Strasbūre mirga eglučių siluetai ir kiti papuošimai, jaučiasi Kalėdinė nuotaika. EP pirmininkas plenariniame posėdyje pasveikina visus EP narius ir darbuotojus. Frakcijoje metų virsmą pažymime jaukiau: pagal skandinavišką tradiciją ateina pasveikinti vainikuotos mergaitės baltomis suknytėmis, pasikeičiame simboliškomis dovanėlėmis. Bet po trumpo „kalėdinio intarpo“ vėl tęsiamos diskusijos apie svarbius reikalus, kurių metų pabaigoje visad susikaupia ypač daug.

O dėl ES ateities – taip, Sąjunga keisis, jau dabar matome naujovių kontūrus. Europos Sąjungoje gali daugiau išryškėti skiriamosios linijos tarp šalių, kurios nori glaudžiau bendradarbiauti ir kurios to vengia, tarp euro zonos ir jai nepriklausančių valstybių. Sukrėtimai galimi, bet subyrėjimo, esu tikras, nebus. Globaliame pasaulyje išsivaikščiojimas reikštų regresą geriausiu atveju, o blogiausiu – konfliktus ir karus.

GAIRĖS, 2011, Nr.10