Žurnalas „Gairės“

Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupės narys, Lietuvos socialdemokratų delegacijos vadovas Justas Vincas Paleckis įtemptoje savo darbotvarkėje rado laiko atsakyti į „Gairių“ klausimus. Kalbėjomės apie  socialinę Europą, sunkmečio bėdas ir būdus joms likviduoti, socialinį teisingumą, ES Rytų kaimynystės politiką.

– Lietuvoje kartas nuo karto pasigirsta ne vieno intelektualo minčių, kad mūsų valstybei nereikėjo stoti į Europos Sąjungą, kad kuriama supervalstybė ir ateina galas nacionalinėms valstybėms.

Jūs aktyviai palaikote Europos vienijimosi projektą, esate jo entuziastas. Ką tokiu atveju atsakytumėte skeptikams?

– Euroskeptikų Europoje nemažai, yra jų ir Europos Parlamente. (Du lietuviai partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai Europos Parlamente Rolandas Paksas ir Juozas Imbrasas  dirba euroskeptinių pažiūrų „Laisvės ir demokratijos“ frakcijoje. – Red.)

Nelaikyčiau savęs, kaip sakote, ES entuziastu, matančiu vien rožines spalvas. Veikiau  esu eurorealistas. Nes esu tikras: Europai, ir Lietuvai kartu, nėra kito kelio, kaip šalinti tas užtvaras, įtarumus, nesusipratimus, atėjusius iš praėjusių amžių konfliktų, Kito kelio nėra ir pasaulyje. Todėl aš palaikau šį projektą. O skeptikams pasakyčiau, kad griauti visada yra lengviau negu statyti, ypač tautų bendravimo tiltus.  Tačiau griovimas mūsų laikais reikštų ne tik sukurtos civilizacijos griūtį, bet ir Europos bei viso pasaulio slydimą į globalinę katastrofą.

Mūsų šalyje pasitikėjimas ES yra stabilus - lietuviai kartu su estais ir airiais palankiausiai iš visų 27 šalių vertina narystę Sąjungoje. Lietuvoje ES idėją palaiko 70-75 procentai. Kitur tas palaikymas tėra apie 50 proc. Daugiau kaip pusė Lietuvos žmonių patys savo gyvenime, veikloje patyrė ES teikiamos pagalbos naudą.

Dabar, kai siaučia krizė, imama ieškoti atpirkimo ožių. Ir dažnai žmonių pyktis nukrypsta – arba sąmoningai nukreipiamas - į Europos Sąjungą. Tačiau paradoksalu išgirsti euroskeptiškų tautiečių nuomones, raginančias dar daugiau galių suteikti ES. Žmonės nori, jog Briuselis viską prižiūrėtų ES pagalbos skirstyme,  išgaudytų visus tuos, kurie ja piktnaudžiauja. Tačiau taip juk nebūna, joks geras dėdė iš toli nesukontroliuos tuos dalykus. Yra valdžia, politikai, kuriuos išrinkome, jie ir turi daryti tvarką.

– Ir iš kitų ES šalių  politikų girdėti įvairių nuomonių apie  bendrijos dabartį ir ateitį. Ko pasigendama dabartinėje situacijoje?

– Spalio pabaigoje teko dalyvauti  Italijoje, šalia Bolonijos esančiame miestelyje  Forli vykusioje stambioje tarptautinėje konferencijoje ES Rytų kaimynystės politikos tema. Išgirdau minčių, kurios man pasirodė šviežios ir naudingos, galinčios tikti ir atsakymui į Jūsų klausimą. Štai keletas jų.

Kadaise tarybiniai teoretikai samprotavo apie tai, kaip Mongolija, peršokdama kapitalizmą, iš feodalizmo sugebėjo atsidurti socializme. Tą patį ES tikisi padaryti su kai kuriais naujokais - priimti nesubrendusias Europos Sąjungai šalis, tikintis, kad jos greitai sugebės pasikeisti. Per ankstyvas Rumunijos ir Bulgarijos priėmimas buvo klaida, ir, reikia tikėtis, Briuselis iš to pasimokys.

Europa niekad netaps lemiama pasauline jėga. Bet ji gali ir turi rodyti pavyzdį sprendžiant pasaulines problemas ir tokiu būdu įgauti pasaulinę jėgą. Jeigu ES pastatys užtvarą rinkų spekuliantams, jeigu ji pavyzdingai saugos dirbančių žmonių orumą, jeigu įmonių veikla bus naudinga visuomenei ir aplinkai - tuomet Europa niekad nebus devalvuota iki Amerikos ir Azijos susitikimo vietos.

Kingstono (JAV) Rhode Island universiteto profesorius N.Petro pastebėjo, kad Europos Sąjunga neskuba inkorporuoti rytų europiečių vertybių. Teigiamai kalbėti apie žlugusį TSRS eksperimentą kol kas lieka tabu, bet jis bus prisimintas, kai kas nors iš jo stiprių pusių bus panaudota. TSRS, teigė profesorius, buvo viena iš pasaulinių lyderių ne todėl, kad turėjo raketas, naftą, dujas, bet todėl, kad skelbė vertybes, kurias pripažino milijonai žmonių, o apie jas žinojo dar daug milijonų žmonių, nors jų ir nepripažino.

Pratęsdamas šią mintį, pasakyčiau, kad ES vertybės – solidarumas, atvirumas, tolerancija, pagarba kitokiam – vienija daugiau 500 milijonų europiečių, jos patrauklios milijonams žmonių visame pasaulyje.

– Jūs tai vadinate ES magnetizmu.

– Europos Sąjunga garsi pasaulyje gebėjimu savo pavyzdžiu patraukti kitas šalis, siųsti į konfliktų regionus ne tankus ir kariškius, o ekspertus. ES pagalba besivystančioms šalims beveik tris kartus didesnė negu, pavyzdžiui, Amerikos, nors pastaroji turtingesnė. ES siekia, kad pasaulis turėtų ateitį, kad mažėtų atotrūkis tarp turtingiausių ir vargingiausių šalių. Alternatyva, manau, neviliojanti - pabėgėlių iš skurdžiausių valstybių potvynis, pralaužiantis visas užtvaras, didėjantis agresyvumas ir terorizmas.

– Ar realiai egzistuoja socialinis Europos modelis, apie kurį daug šnekama?

– Vieno tokio modelio nėra. Yra skandinaviškas, vokiškai-austriškas, beniliukso šalių. Tose valstybėse pavyko sukurti gerovės valstybes, socialinę, ne laukinę rinką, kur remiami silpniausi visuomenės nariai. Europos Sąjungoje skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių yra mažesnis, palyginti su  kitomis pasaulio šalimis.

Mano minėtoje konferencijoje girdėjosi minčių, kad didysis ES išplėtimas 2004 metais išplovė Europos socialinį modelį. Naujokai neprivalėjo jo įgyvendinti ir to nedarė, pasidavę neoliberalizmo tendencijoms. Europos socialinis modelis taps patrauklus tik tuo atveju, jeigu pavyks konsoliduoti viešuosius finansus ir sumažinti deficitus.

– Lietuvoje socialinio teisingumo idėja nebuvo ir nėra vienas politikos principų. Netgi socialdemokratai nepakankamai tvirtai gina šią idėją.

– Mano šūkis Europos Parlamento rinkimų kampanijoje 2004 m. skambėjo taip:

„Į Europos centrą – daugiau socialdemokratinės Europos!“ Kodėl būtent socialdemokratinės?

Esu tikras, kad kaip tik tas socialinės rinkos modelis, kuris daugiausiai socialdemokratų pastangomis įsitvirtino Skandinavijos šalyse, labiausiai tinka Lietuvai.Tai tankus socialinis tinklas, neleidžiantis nugrimzti į dugną silpniesiems, ypatingas dėmesys pensininkams, jaunimui, ligotiems žmonėms.

Prisimenu, Atgimimo aušroje keli Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvome pakviesti į „Švyturio“ žurnalo redakciją pokalbiui apie ateitį. Daug kam atrodė, kad paskelbus Nepriklausomybę ekonominiai, socialiniai reikalai susitvarkys savaime, kad gyvenimas tik gerės. Visi sutiko, kad laisvoji rinka privalo kuo greičiau pakeisti komandinę ekonomiką. Bet mažai kas kalbėjo ar norėjo girdėti apie socialinį teisingumą, lygias galimybes visiems. Apie tai mažai kalbama ir dabar.

Per dvidešimt metų daug ko pasiekėme, nemažai ko ir pasigendama, bet labiausiai – socialinio teisingumo. Vyraujančios neoliberalizmo socialinės ekonominės politikos rezultatu tapo vis didėjanti socialinė atskirtis. Ji yra viena priežasčių ir skaudžiausios Lietuvos problemos – emigracijos, kurios pasekmes ypač pajus mūsų vaikai ir vaikaičiai.   Lietuvos išsivaikščiojimas, kaip kad dar prieš 10 metų sakė apie šį skaudų reiškinį sakė kunigas Ričardas Mikutavičius, liudija apie „balsavimą kojomis“ prieš savo valstybę, prieš savo valdžią. Jeigu nepavyks sumažinti emigracijos bent iki tos ribos, kuri būdinga daugumai naujųjų ES šalių, ir Lietuvos valstybės, ir Lietuvos tautos egzistencijai išliks rimtas pavojus. Dažnai savęs klausiu: kodėl iš Bulgarijos, Rumunijos, Latvijos, kur ekonominė ir socialinė padėtis blogesnė nei pas mus, išvažiuoja proporcingai skaičiuojant dvigubai-trigubai mažiau žmonių?

Šimtametės emigracijos tradicijos Lietuvoje - tai tik dalis atsakymo. Kita - tai vidinis susipriešinimas, stoka žmoniško bendradarbiavimo tarp darbuotojų ir darbdavių ir, žinoma, masinis skurdas, kurio fone kai kas laiko madingu ir reikalingu demonstruoti neišpasakytą prabangą.

Pripažindamas taupymo būtinybę, aišku, galvojant apie pasekmes,  galėčiau pažerti daugybę pavyzdžių, kaip dabartinės Vyriausybės beatodairiškas neapgalvotas taupymas ne tik kad sukėlė priešingą efektą, bet ir pažeidžia Lietuvos, kaip ES narės, patikimumą. Kilus krizei, socialdemokratai tikrai būtų elgęsi kitaip, sutelkę dėmesį į darbo vietų išsaugojimą ir kūrimą, o ne į mokesčių kėlimą, buhalterinį taupymą, dažniausiai, deja, silpnųjų sąskaita. Jau vien progresinių mokesčių sistema, kuri veikia visose be išimties senosiose ES valstybėse, garantuoja, kad įveikiant krizę turtingieji prisideda prie šio proceso daugiau, negu šalyse, kur tų mokesčių nėra.

Deja, 2008 metais rinkėjai išreiškė paramą Tėvynės sąjungai ir jos satelitams, o ne socialdemokratams. Šiuo metu apklausos rodo, kad socialdemokratais vis labiau pasitikima. Kairiųjų grįžimas valdžion realesnis po rinkėjų verdikto 2012 metais.

Socialdemokratams socialinio teisingumo įgyvendinimas buvo ir bus kilnus tikslas.

– Jūs laikote paradoksu tai, kad krizės metu socialinė atskirtis  ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Europoje dar labiau išaugo. Ką reikėtų daryti? Ką siūlo socialdemokratų frakcija Europos Parlamente?

– Galima būtų rodyti pirštu į yra konservatorius ir liberalus, esančius valdžioje daugumoje ES šalių, tik keliose valdo socialdemokratai. Tai būtų per lengvas paaiškinimas. Reikia ieškoti priežasčių, kodėl krizės akivaizdoje žmonės renkasi dešiniuosius. Pagrindinis atsakymas būtų – dešiniesiems pavyko pasisavinti, vaizdžiu  Švedijos socialdemokratės Margo Valstriom pasakymu, „kairiųjų drabužius“. Jie kairiųjų pasiūlytus krizei gydyti būdus  – didesnį valstybės įsikišimą, laisvosios rinkos pažabojimą – pateikė kaip savus. Nesugebam parodyti, kad nepriimtini žmonėms pokyčiai sukelti dešiniųjų - tai jie nenorėjo kontroliuoti rinkų ir todėl prisišaukė krizę. Beje, Europos socialistų partija ir Socialistų frakcija Europos Parlamente siūlė, kad šalims, smarkiai nukentėjusioms nuo krizės,  būtų suteikta papildoma pagalba. Tačiau dešiniųjų dominavimas Europos Sąjungoje ir EP neleido priimti tokio sprendimo.

O kas dėl Lietuvos, tai ji pati turi išbristi iš krizės, ES gali tik padėti.  Kaip jau sakiau, svarbiausias gydymo receptas – darbo vietos. Jų išsaugojimas, naujų kūrimas.

– Atrodo, nesutariama dėl krizės likvidavimo priemonių, daug ginčų buvo kilę dėl Graikijos gelbėjimo.

– Tam buvo skirta daug lėšų, nes ties bankroto riba atsidūrusi Graikija,  krizė kitose pietų Europos valstybėse galėjo sukelti naują krizės bangą visoje Europoje, o gal ir pasaulyje. ES valstybėms veikiant kartu ir imantis ryžtingų priemonių antrosios krizės, tikėsimės, išvengsime. Jeigu ji vis dėlto kiltų, ES patrauklumas Rytų kaimynams, be abejo, sumažėtų, gal tektų mažinti ir finansinės pagalbos programas jiems.

Žmonės užduoda klausimą, ar tikslinga, jog ES skiria tiek lėšų ES kaimynystės politikai, kai tuos pinigus galėtų skirti ES šalims atsigauti po krizės. Žinoma, apie balansą verta pagalvoti ir galbūt pakoreguoti labiausiai nukentėjusių nuo krizės ES šalių naudai. Tačiau ES turi didelį interesą, kuris labai svarbus ir Lietuvai: kad kaimynystėje būtų ramu, kad ten nereikėtų gesinti gaisrų, kam prireiktų dar daugiau lėšų nei jų prevencijai.

– Rytų kaimynystės reali politika - tai ir santykiai su Baltarusija. Jūs esate Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Baltarusija vicepirmininkas, paskirtas ES-Baltarusijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo pranešėju. Buvote sankcijų prieš Baltarusiją priešininkas. Kokia dabar yra ES politika Baltarusijos atžvilgiu? Ar jos kryptį rodo mūsų prezidentės kiek netikėtas vizitas į Baltarusiją?

– Taip, visą laiką buvau izoliacijos politikos priešininkas. Pagaliau ES atsisakė tokios politikos, nors man atrodo, nebuvo ir jos reikalo.

Lietuvos interesas, manau, visiškai sutampa su bendru ES interesu: stengtis, kad Ukraina, Baltarusija, Moldova, Azerbaidžanas, Armėnija ir Gruzija dar glaudžiau bendradarbiautų su ES, kad ten įsigalėtų demokratija ir stabilumas, kiltų žmonių gerovė. ES Rytų kaimynystės politika - tai lyg chorinis dainavimas. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuva negali būti solistė ten, kur turi galimybių, kur jos veiksmai papildytų bendrą ES politiką.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, spalio mėnesį vykdama darbo vizito į Minską, atstovavo Lietuvos ir bendrai Europos Sąjungos kritiško dialogo su Baltarusija politikos linijai. Siekdama, kad Baltarusija darytų žingsnius demokratijos linkme ir pademonstruotų juos artėjančiuose prezidento rinkimuose (gruodžio 19 d.- Red.), Prezidentė prisidėjo prie ES užsienio politikos vykdymo. Neoficialūs šaltiniai Europos Komisijoje pabrėžė, kad šis vizitas gali būti naudingas ES. Kiek kalbėjausi su kolegomis Europos Parlamento Baltarusijos delegacijoje, dauguma irgi laikosi tokios nuomonės. Tai, kad Lietuva kitąmet pirmininkaus ESBO, irgi uždeda ypatingą antspaudą šiam vizitui. ESBO dėjo ir dės pastangas, kad Baltarusija surengtų demokratiškesnius rinkimus ir kai ko pasiekė. Neseniai Baltarusijoje priimtas naujas rinkimų įstatymas ESBO buvo įvertintas kaip žingsnis pirmyn. Neprarandama viltis išvysti Baltarusijoje ne tik kosmetinius rinkimų tvarkos pataisymus, tačiau ir rimtesnį poslinkį demokratiškumo ir žmogaus teisių plėtojimo link.

Tiek Rusija, tiek ES turi tam tikrų svertų, kurie gali daryti įtaką padėčiai Baltarusijoje. Briuselis naudoja svertus, siekdamas padėti baltarusiams ekonomikoje ir socialinėje sferoje, taip pat plėsti demokratiją. Tačiau labai svarbūs ir Rusijos ekonominiai svertai, kurie gali būti vėl panaudoti. Kas bus valdžioje Baltarusijoje, turėtų nuspręsti tik baltarusių tauta, rinkėjai, o ne  Maskva ar Briuselis.

Gairės, 2010, lapkritis, Nr. 9