Žurnalas „Gairės“

– Vasario 8-11 d. vykusioje Europos Parlamento Strasbūro sesijoje buvo patvirtinta nauja Europos Komisija. Kad kandidatai įrodytų savo vertę, jiems prieš tai, šaltą sausio mėnesį, Europos Parlamente teko praeiti karštoką pirtį – čia dėmesys buvo sutelktas į komisarų klausymus. Taigi, Parlamentas turėjo progą parodyti, Jūsų žodžiais tariant, savo raumenis.

– Klausymų savaitės - itin atsakingas EP veiklos laikotarpis. Tai tikrai nėra formali procedūra: kai kam ji tampa karšta pirtimi, kai kam – šaltu dušu, kai kam – neperžengtu politinės karjeros slenksčiu. Pretendentai į komisarus, pagal oficialius reikalavimus, privalo pademonstruoti profesionalumą, mokėjimą dirbti komandoje (tiesa, tai sunku patikrinti per klausymus) ir gebėjimą bendrauti, įtikinti auditoriją. Pastarasis įgūdis itin vertinamas ES ir gerai atsiskleidžia per klausymus. Tris valandas atlaikyti gerai apgalvotų klausimų krušą (klausimui skiriama 1 min., atsakymui – 2 min.) – ne juokai net ir užsigrūdinusiems politikos asams. Nuo europarlamentarų sprendimo (Parlamentas balsuoja arba už visą Komisijos sudėtį, arba prieš ją in corpore) priklauso, ar bus patvirtinta ES „vyriausybė“ – neoficialiai EK narius galima būtų vadinti Europos Sąjungos ministrais. Suprantama, visi – Lietuvos, kitų ES šalių piliečiai, institucijos – turėtų būti suinteresuoti, kad komisarais taptų patys stipriausi kandidatai.

– Ar yra buvę precedentų, kad Komisija būtų nepatvirtinta?

– 1998 metais Europos Parlamentas pirmą kartą istorijoje atstatydino Europos Komisiją, vadovaujamą dešiniojo Liuksemburgo politiko Žako Santero - dėl korupcijos ir nepotizmo. Prieš penkerius metus Europos Parlamentas pirmą kartą prieš tvirtinant Komisiją sugebėjo sustabdyti kai kuriuos pretendentus į komisarus: dešiniosios S. Berluskonio partijos atstovą R. Butiljonę dėl jo prieštaringo pasirodymo klausymuose ir Latvijos dešiniųjų vyriausybės pasiūlytą R. Udre dėl jos neskaidrių finansinių interesų. Šiemet krito R. Želeva, kurios kandidatūrą pateikė dešinioji Bulgarijos vyriausybė. Taigi, Europos Parlamento „aukomis“ vis tampa dešinieji, nors pastarosiose trijose EP kadencijose socialdemokratai ir kiti kairieji yra mažumoje.

– Kaip atrodo naujoji Europos Komisija, kokios politikos ji žada laikytis?

– Dar prieš balsavimą Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas taip nusakė „plataus masto prioritetus“: siekti sėkmingo išėjimo iš krizės, pirmauti klimato ir efektyvaus energijos panaudojimo srityse, skatinti naujų augimo išteklių panaudojimą ir socialinę sanglaudą, atnaujinti mūsų visuomeninę rinkos ekonomiką“. Mūsų Socialistų ir demokratų frakcijos vadovas Martinas Šulcas diskusijose paragino komisarus skirti daugiau dėmesio socialinei apsaugai, o ne tik rinkai. Prieš Komisiją balsavo žaliųjų ir kairiųjų frakcijos, konservatoriai susilaikė. Jei ir mes, socialistai, būtume balsavę prieš, EK nebūtų buvusi patvirtinta. Tačiau po karštų diskusijų frakcija nusprendė balsuoti „už“. Argumentai buvo svarūs: 1) EK pirmininkas įvykdė savo pažadus: jo išdėstytoje programoje daug dėmesio skiriama ekonomikos gaivinimui, naujų darbo vietų kūrimui ir senųjų išlaikymui, ne mažiau – ir socialiniams reikalams. Komisija įsipareigojo kiekvieną įstatyminį aktą vertinti itin svarbiu požiūriu – ar jis prisidės prie socialinės atskirties sumažinimo. 2) Net trys socialdemokratų deleguoti komisarai tapo EK vicepirmininkais, mūsų atstovai gavo svarbius portfelius, daugiausiai iš socialinės srities. 3) Dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo ir kitų priežasčių EK formavimas labai užtruko, krizės metu ne visa jėga veikianti ES „vyriausybė“ silpnina Sąjungą. 27 narių Europos Komisijai antrą kadenciją vadovaus portugalas Ž. M. Barozas. 14 narių jau turi komisaro darbo patirties, 8 yra buvę Europos Parlamento nariai. Kandidatų amžiaus vidurkis – 53 metai. Daugiau nei trečdalis visų kandidatų (9) – moterys. 13 pretendentų priklauso krikdemų-konservatorių stovyklai, 8 – liberalų ir tik 6 – socialdemokratų (teisybės dėlei reikia pažymėti, kad kai kurios kairiųjų vyriausybės siūlė į komisarus ne savo politinės stovyklos kandidatą, o stiprų, nekeliantį jokių abejonių dešinįjį)..

– Šį pusmetį ES pirmininkauja Ispanija. Kokią pirmininkavimo viziją pristatė ši šalis?

– Ispanijos premjero Chose Zapatero pristatytos savo šalies pirmininkavimo ES vizijos esmė – ES modernizavimas. Jis sakė, kad narystė ES „buvo daugelio ispanų kartų svajonė“, o ją įgyvendinusi Ispanija labai išsivystė. Ispanijos socialistams esant valdžioje pavyko modernizuoti Ispaniją, tad savo patyrimą jie norėtų pritaikyti ES, ypač gaivinant ekonomiką, kuriant „žalią“ ir žiniomis paremtą ūkį. Tiesa, šiuo sunkmečiu ir Ispanijoje netrūksta problemų. Šalyje didžiausias tarp ES šalių nedarbas (beveik 20 procentų, arba 3.3 mln.). Pakilimas iš krizės – svarbiausia užduotis ES, pabrėžė Ch.Zapatero. Lietuvai labai svarbus Ispanijos siekis pirmininkavimo metu skatinti gamybą, didinti socialinę įtrauktį, kovoti su skurdu, atnaujinti socialinį paktą.

– Europos Parlamente darbas verda nuo ryto iki gilaus vakaro. Ar daug pasitaiko progų atsikvėpti, su kolegomis EP nariais kalbėtis ne vien darbo temomis.

– Prieš devynias įžengęs į parlamentą, jo duris užveri po 12-14 valandų, Strasbūre kartais ir dar vėliau. Vyksta sesijos, frakcijų, komitetų, grupių, valdybų posėdžiai ir pasitarimai, dar reikia rasti laiko susitikti su ambasadoriais, kitų šalių parlamentarais, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, verslininkų atstovais... Pasitarti, pasišnekėti su kolegomis dažniausiai gali kelionėse ar oro uostuose. Neseniai teko kalbėtis buvusiu Estijos socialdemokratų partijos pirmininku ir finansų ministru Ivari Padaru. Jis dalinosi savo kelionės Kubon įspūdžiais. Žmonės ten, pasak Ivaro, gyvena skurdžiai, bet jaučiasi laimingi. Ir ne tik todėl, kad saloje nuolatos šviečia kaitri saulė. Fideliui Kastro per kelis dešimtmečius pavyko įskiepyti abejingumą privačiai nuosavybei ir vartojimui. Kortelių sistema ir kitos griežtos normos užtikrina daugumai priimtiną lygybę. Anot I. Padaro, tie, kas nori išvysti F. Kastro sukurtą modelį praktikoje, turi suskubti Kubon kuo greičiau. Mat reformų traukinys įsibėgėja, Kuba, nors ir itin atsargiai, ima sekti Kinijos ir Vietnamo keliu. Kinijos ekonomistai kviečiami skaityti paskaitas universitetuose. Kubiečiams leisti įsigyti mikrobangų krosneles (dėl didelio elektros suvartojimo jos buvo ilgai draudžiamos), mobiliuosius telefonus, kompiuterius, tiesa, kol kas be interneto. F. Kastro savo reguliariuose laiškuose Kubos liaudžiai oficialiame dienraštyje net buvo priverstas perspėti apie pavojų užsikrėsti vartojimo manija. Ivari papasakojo ir apie reikšmingą Estijos Prezidento Tomo Hendriko Ilveso kalbą. Su juo teko ketverius metus kartu dirbti anos kadencijos EP užsienio reikalų komitete. Tada T. H. Ilvesas pažiūrų koordinačių sistemoje buvo nedaug nutolęs nuo Vytauto Landsbergio. Todėl dabar jo kalbos turinys mane gerokai nustebino, ko gero, įvyko slinktis. Impozantiškasis estas šįkart pareiškė, kad Rusija nekelianti grėsmės Estijos gyvavimui. Molotovo-Ribentropo paktas jau nuslinkęs į istoriją. „Istoriją reikia žinoti, bet joje negalima gyventi. Gyventi reikia šiandien ir galvoti apie rytdieną“ – ši Prezidento mintis mane labiausiai nustebino, nes dar visai neseniai Briuselyje jis kalbėjo kitaip. B. Obamos planas gerinti santykius su Rusija, anot T. H. Ilveso, sutampa su Estijos interesais. Jis esą būtinai vyksiąs į Maskvą dalyvauti pergalės prieš fašizmą 65-mečio minėjime, jeigu tik gaus kvietimą. Vykti apsisprendė ir Latvijos Prezidentas Valdis Zatleris. Prisimenu situaciją prieš 15 metų. Tuomet trijų Baltijos valstybių vadovai Algirdas Brazauskas, Guntis Ulmanis ir Lenartas Meris sutarė tvirtai: jeigu važiuoti Maskvon, tai tik visiems kartu. Tačiau lemiamu momentu nusvėrė Estijos Prezidento tartas kategoriškas „prieš“, ir visi trys prezidentai išvyko į iškilmes Londone. Pakeliui su keliais Lietuvos politikais diskutavome, ar pergalės prieš nacius data liks svarbi ir ateityje. Dauguma laikėsi požiūrio, kad tada, prieš 15 metų švęstos pergalės prieš fašizmą 50-metis taps paskutiniu iškilmingu akordu, kad palaipsniui tos datos svarba sumenks. Aš ginčijausi. Sakiau, kad ši data liks svarbi dar labai ilgai, nebent kitas pasaulinis ar labai didelio masto karas ją nustelbtų. Juk toji data - paskutinio didelio karo pabaigos diena.

– Matyt, geriau minėti karo pabaigą, tuo labiau reikšmingą pergalę prieš fašizmą, nei nuolat ieškoti priekabių, kurios didintų įtampą tarp tautų. Antrojo pasaulinio karo aidų būta ir Jūsų kelionėje į Osvencimą.

– Šis miestelis Silezijoje, pietinėje Lenkijoje, prie Čekijos sienos, jau septynis dešimtmečius žinomas kaip viena liūdniausių pasaulio įžymybių. Osvencimas (dabar įsivyravo vokiškasis pavadinimas – Aušvicas (Auschwitz-Birkenau).tapo nacių vykdytų masinių žudynių sinonimu, žmogaus sukurto pragaro žemėje simboliu. Tai nelemtas ir sveiku protu sunkiai suvokiamas iškrypimas tarsi civilizuotos Europos centre. Mirties stovykla įkurta čia 1940 m. sausį SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu. Jau tų pačių metų vasarą išbandytos mirtinos dujos Zyklon B – jų pirmomis aukomis tapo Raudonosios armijos belaisviai ir Lenkijos politiniai kaliniai. Po metų mirties industrija įsibėgėja, Aušvicas virsta mirties fabriku, o savo juodąjį zenitą pasiekia 1942-1943 metais. Iki šiol oficialiai skelbta, kad lageryje numarinta 1,2 milijono nelaimėlių. Naujai rasti dokumentai (jų autentiškumą dar reikia tikrinti) pateikia 4 kartus didesnį skaičių. Dauguma, 80-90 procentų aukų, buvo žydai, taip pat belaisviai raudonarmiečiai, čigonai, lenkai, vengrai, kitų tautybių žmonės. Iš pradžių stovykla planuota tik kaip vietinis teroro įrankis lenkų pasipriešinimui palaužti. Tačiau labai greitai prievartos apsukos išaugo. Prie to prisidėjo ir Vokietijos pramonininkai, XX amžiaus verguose įžvelgę pasipelnymo šaltinį – Aušvicas buvo ne tik mirties, bet ir darbo stovykla. Buvo netgi sukurtas specialus terminas – „sunaikinimas darbu“. Tuo metu, kai Raudonoji armija, traukdama į Vokietiją, išlaisvino Aušvicą, mirties fabrikas užėmė 25 hektarų teritoriją su šimtais pastatų ir ištobulintomis mirties technologijomis. Šiemet minėjome 65-ąsias stovyklos išlaisvinimo metines. Tai, ko gero, vienas iš paskutinių jubiliejinių minėjimų, kai šiurpi istorinė atmintis dar yra gyva, ne vien tik archyvinė. Be 20 šalių aukštų pareigūnų, politinių lyderių, tarybinės armijos veteranų, į minėjimą susirinko ir apie 100 buvusiųjų kalinių. Tai beveik viskas, kas liko – beveik visiems jau per 80 metų. Išvaduotųjų ir išvadavusiųjų gretos tirpsta sparčiai. Minėjime dalyvavome dvi dešimtys Europos Parlamento narių. EP pirmininkas lenkas Ježy Buzekas pavadino Aušvicą didžiausia tragedija žmonijos istorijoje. Jis laiko Raudonąją Armiją išvaduotoja, bet ji neatnešusi Lenkijai laisvės, o ir žydams pokario Lenkijoje taikyti įvairūs apribojimai. Krokuvos operos teatre žiūrėjome juodai baltą dokumentiką: išvadavimas, išbadėjusios žmogystos, Balio Sruogos aprašytos klipatos. Raudonoji armija išvaduotoja. Kadrai, kaip jos kariai kyla kovon, žygiuoja pirmyn per sniegą ir purvą, kaip rieda tankai, kaip juos su gėlėmis pasitinka Krokuva, Praha, Sofija, Bukareštas... Nedažnai šiais laikais rodomi kadrai. Yad Vashem muziejaus Izraelyje direktorius pasmerkė populiarėjančią tendenciją lyginti holokaustą su kitais tragiškais istorijos įvykiais: „Nėra pagrindo dėti lygybės ženklo tarp Hitlerio ir Stalino režimų, nes pirmasis buvo ne tik totalitarinis, bet ir rasistinis. Tačiau būtina sakyti visą tiesą ir apie totalitarinius režimus.“ Europos žydų tarybos pirmininkas Moiša Kantoras pabrėžė, kad neleistina didvyriais skelbti nacių kolaborantų – aiški užuomina į pasitraukiantį Ukrainos prezidentą V. Juščenką, kuris dar suspėjo suteikti Ukrainos didvyrio vardą Stepanui Banderai. M. Kantoras paskelbė, kad ES, JAV ir Rusijos pastangomis steigiamas Globalinio saugumo ir tolerancijos universitetas.

– Aušvicas gretimoje su Lietuva šalyje. Bet Jūsų kelionių maršrutai nusidriekia ir į kitus žemynus, aplankėte daug šalių kaip Europos Parlamento narys. Matyt neatsitiktinai tapote ir garsaus keliautojo, žurnalisto Mato Šalčiaus premijos mecenatu.

– Yra toks senas posakis, kad žurnalistą peni kojos. Dirbant Europos Parlamente, Užsienio reikalų komitete, dažnai tenka lankytis „įvairiuose meridianuose“, kaip vieną savo kelionių knygų yra pavadinęs mano tėvas. Tai darbo kelionės. Gena ir žurnalistinis smalsumas (beje, Europos Parlamente yra apie 60 narių, kurie iš profesijos žurnalistai). Mano pirmoji knyga kaip tik ir gimė iš pažinties su Šveicarija. Mielai priėmiau Lietuvos žurnalistų sąjungos, kurios narys esu, bei Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos siūlymą tapti Mato Šalčiaus premijos mecenatu. Šiemet jau antrąkart įteikiau šią premiją. Iškilmės vyko Prienuose vasario 15 d. (šią dieną 1936 m. Matas Šalčius gavo „Spaudos fondo“ premiją už knygą „Svečiuose pas 40 tautų“,, beje, jis kilęs iš šio krašto). Mes turime trejetą Mato Šalčiaus premijos laureatų, jie yra parašę įdomių knygų, sukūrę videofilmų apie keliones po tolimus kraštus. Jeigu tokie meistrai, kaip Ričardas Sartatavičius, Gerimantas Statinis ar Dainius Kinderis (šiųmetis laureatas –Red.) apsilankytų pragare ir parašytų apie tai knygą, tikriausiai ne vieną iš mūsų suviliotų ten pabūti. Bet labai norėčiau, kad jie parašytų knygą apie mūsų kaimynes Švediją, Suomiją, kur sukurtos žmogiškiausios sąlygos, kur žmonės nepaliekami laisvosios rinkos savivalei, kur valstybė labai smarkiai rūpinasi savo piliečiais. Strasbūre paklausinėjau kolegų iš tų šalių, kurios, kaip ir Lietuva, išgyvena ekonominius sukrėtimus – ar pas juos mažinamos pensijos? Bulgarai ir rumunai, estai ir vengrai, airiai ir ispanai vienu balsu tvirtino : ne, apie tai net negalvojama. ES senbuvių parlamentarai pridurdavo: vyriausybei tik užsiminus apie tokius ketinimus, profsąjungos tuoj išvestų į gatves daugiatūkstantines demonstracijas, visuomenėje ir savaime kiltų didžiuliai protestai. Sunkmetis palietė daug ES šalių, bankrutuoja Graikija, sunku Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje, tačiau pensijos buvo sumažintos tik Latvijoje ir Lietuvoje. Latvijoje tokį valdžios veiksmą Konstitucinis Teismas pripažino antikonstituciniu, ir dabar ten pensijos bus grąžinamos į ankstesnį lygį. Greit turėtume sulaukti ir Lietuvos Konstitucinio teismo nutarties apie tai, ar sprendimas sumažinti pensijas neprieštarauja Konstitucijai. ES šalių Konstitucinių teismų tendenciją stoti silpnųjų, krizės skriaudžiamųjų pusėn. Dar spalį socialistai ir demokratai Europos Parlamente inicijavo rašytinę deklaraciją dėl socialinių teisių apsaugos kovojant su ekonomikos krize. Joje rašoma, kad valstybės narės, kovodamos su ekonomikos krize, turėtų imtis tik socialiniu požiūriu darnių priemonių, kurios atitiktų siekį ryžtingai ir žymiai sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį.