Žurnalas „Gairės“

Prieš 20 metų Lietuva pergyveno nepaprasto pakilimo, entuziazmo ir vilčių laikotarpį. Mūsų partijoje nuotaikos ir dabar išlieka geros, kovingos. Tačiau kitaip yra Lietuvoje. Šalyje reikalai prasti, ne kokie jie ir visoje Europos Sąjungoje. Ir ne tik dėl krizės. Viena priežasčių yra ta, kad socialdemokratai, prieš 10 metų valdę beveik visose ES šalyse, užleido pirmaujančias pozicijas dešiniesiems. Norėčiau pasakyti vieną, mano galva, svarbiausią dalyką: ir Lietuvos socialdemokratų partija, ir visos Europos socialistai atgaus rinkėjų pasitikėjimą ir jo nepraras, jeigu sugebėsime sakyti tiesą, pripažinti savo klaidas ir parodyti, kad mes geriau už kitus galime dirbti sunkų politiko darbą paprastų žmonių labui.

Šiame žurnalo numeryje spausdinamas gero mūsų bičiulio, draugo iš Vokietijos Gerto Vaiskircheno pasisakymas. Jis pasakė tikrai svarbius, įsidėmėtinus dalykus ir dėl požiūrio į neseną istoriją, kuris taip skiriasi nuo to, ką mes Lietuvoje nuolat girdime per radiją, televiziją, skaitome spaudoje.

Nebūkime provincialūs, matykime ir suvokime tai, kas vyksta už mūsų valstybės ribų. Tie, kurie užsidaro savo kieme, kurie nesugeba atrasti, perimti naujovių, tie pralaimi. Tai pasakytina ir apie žmogų, ir apie valstybę. Manau, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl su broliais latviais atsidūrėme pačiame europietiškos krizės dugne, yra tai, kad vis dar neveikiame kaip tikri europiečiai.

Naudinga būtų daugiau pasimokyti ir iš pažangiojo socialistų bei demokratų aljanso frakcijos Europos Parlamente, ir iš Europos socialistų partijos, kuri jungia 28 nacionalines partijas, tarp jų ir mūsų LSDP.

Gruodžio 1 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo Lisabonos sutartis. Pabrėšiu tik vieną jos aspektą: Europos Parlamento galios išauga apytikriai dvigubai. Tai reiškia, kad joks svarbus Europos Sąjungos sprendimas nebus priimtas be šio tiesiogiai žmonių rinkto Parlamento pritarimo. Tai gera žinia. Bloga žinia yra ta, kad socialdemokratai ir kitos kairiosios partijos Parlamente neturi daugumos, kokią turėjo pirmosiose keturiose šio Parlamento kadencijose.

Mūsų frakcijos lyderiai dar prieš keletą metų prakalbo apie būtinybę reguliuoti finansines rinkas, apie krizės pavojų. Bet tuomet Europos Parlamente neturėjome daugumos, o pats Parlamentas tada dar neturėjo Lisabonos sutarties suteiktų galių. Jeigu socialdemokratų Europos Parlamente būtų buvę daugiau, jeigu Konstitucinė arba Lisabonos sutartys būtų įsigaliojusios anksčiau... Tuo atveju būtų buvę galima išvengti krizės arba bent žymiai sušvelninti jos poveikį Europai, tuo pačiu ir Lietuvai.

Didžiausi cinikai, prieš penkerius metus tvirtinę, jog ES plėtra į Rytus teturi du svarbiausius pragmatiškus tikslus - surasti pigios darbo jėgos ir naujų, lengvai prieinamų rinkų, galėtų didžiuotis bemaž buvę teisūs. Nepakankamos buvo ES ir viso Vakarų pasaulio pastangos, kad Rytų europiečių visuomenės, prieš du dešimtmečius griuvus autoritariniams režimams, įtvirtintų ne tik rinkos džiunglių įstatymus, bet ir sudėtų tvirtus socialinės apsaugos pamatus.

Prieš dvidešimt metų reformų iniciatyvą buvusiose komunistinėse šalyse Europa perleido TVF ir Pasaulio bankui – gal todėl, kad tuo metu vyko entuziastingas, tačiau sunkus Europos ekonominės bendrijos virsmas į Europos Sąjungą. Tačiau kas trukdė tam dėmesio skirti prieš dešimt metų, kai Rytų ir Vidurio Europos gavo šansą įstoti į ES, o ir vėliau?! Naujose ES narėse žlugo beveik visa pramonė, jas užplūdo prekės, pagamintos išsivysčiusiose šalyse. Vakarų bankai, užėmę dominuojančią padėtį Rytų Europoje ir uždirbę milžiniškus pelnus, atitraukia kapitalą, kada čia jo verkiant reikia. Koks aktualus dar prieš 150 metų Marko Tveno išsakytas pastebėjimas: bankininkas - tai žmogus, kuris duoda lietsargį, kai šviečia saulė ir atima jį, kai užeina lietus...

Jau ne kartą esu rašęs apie draugišką atmosferą socialistų frakcijoje Europos Parlamente, kurioje dirba 184 visų dvidešimt septynių ES šalių atstovai (tai vienintelė tokia frakcija EP). Priminsiu, kad ten visi, nepaisant amžiaus, padėties skirtumo, vienas į kitą kreipiasi vardais, taip pat ir į frakcijos pirmininką, ir į Europos socialistų partijos vadovą. Kalbos frakcijoje dažniausiai pradedamos kreipiniu „draugės ir draugai“, ten neišgirsi pataikaujančių „ponia“ ar „ponas“.

Žodis „parlamentas“, išvertus iš prancūzų kalbos, reikštų „vieta, kur kalbama“. Tad trokštančių pakalbėti, žinoma, netrūksta ir mūsiškėje frakcijoje. Ir visi, norintieji ką nors svarbaus pasakyti, gauna žodį. Kai svarbiu klausimu kalbėti užsirašo daug kolegų, pirmininkas suteikia dvi minutes, kai laikas spaudžia dar labiau – vieną minutę. Užtat niekas nelieka nuskriaustas.

Labai svarbu, kad sutartinai, renka rankon frakcijoje dirba mūsų nuo 2 iki 3 narių po rinkimų į Europos Parlamentą padidėjusi LSDP delegacija. Frakcijos vadovybės palaikomi, aš kartu su Vilija ir Zigmantu Povilu patekome į svarbiausius Parlamento komitetus, į ryšių su reikšmingomis Lietuvai valstybėmis grupes.

Norėčiau trumpai papasakoti apie neseniai Prahoje vykusį Europos socialistų partijos VIII kongresą. LSDP jau apie 20 metų yra šios Europos socialdemokratinių partijų šeimos narė. Aštuoni mūsų partijos atstovai su sprendžiamojo balso teise dalyvavo kongrese. Mūsų jungtinės Europos partijos pirmininku vėl išrinkome gerą Lietuvos bičiulį, daną Polį Nyrupą Rasmuseną. Kongrese jis pabrėžė: Europos Parlamento rinkimus prieš keletą mėnesių laimėjo ne dešinieji ir tuo labiau ne kairieji. Triuškinamą pergalę iškovojo „Apatijos“ partija – juk net 57 proc. rinkėjų liko namuose. Tarp jų, nebalsavusiu, buvo daugiausiai socialdemokratų ir socialistų partijų palaikytojų. Turime keistis, tapti patrauklesni, kad nusivylę viskuo žmonės kaip tik socialdemokratų partijose matytų tikrą alternatyvą.

Socialistų ir demokratų frakcijos pirmininkas Europos Parlamente Martynas Šulcas Prahoje atvirai pasakė: mes padarėme didelę klaidą. Mes, socialdemokratai, patys pripažinom: griuvus Berlyno sienai, laimėjo kapitalizmas. O ir tikrųjų tai ne taip! Griuvo pseudosocializmas, griuvo Tarybų Sąjunga ir jos imperija. O prieš kapitalizmą reikia kovoti, jį reikia reguliuoti. Mes, sakė Martynas, esame antikapitalistinė partija. Mes nenorime ekonomikos, paremtos aklu pinigų troškimu. Žmonės turi būti tikri: laimėjus socialdemokratams agresyviam nereguliuojamam kapitalizmui bus uždėtas apynasris. Tik tada jie sugrįš iš „Apatijos“ partijos, iš nebalsuotojų gretų prie mūsų.

Noriu dar pacituoti naująjį Vokietijos SDP pirmininką Zigmarą Gabrielį, kuris kongrese sakė: socialdemokratai turi eiti pas tuos, kurie gyvena baisiose sąlygose, kur nemalonūs kvapai, tam, kad žinotumėme, kuo ten žmonės kvėpuoja, kad galėtumėme padėti jiems.

Ir Europos Parlamento socialistų bei demokratų frakcijoje, ir kongrese Prahoje tartasi apie tai, kaip stiprinti profsąjungų judėjimą. Multinacionaliniai koncernai apraizgė visą kontinentą. Jiems nepajėgios pasipriešinti nacionalinės profsąjungos, būtinos vieningos europinės profsąjungos.

Europos Parlamente svarstant ES vidaus energetines rinkos reformą socialdemokratai inicijavo, kad ES šalys įpareigotų energiją tiekiančias kompanijas įvesti naują kainos formulę: daugiau energijos naudojantys gyventojai privalėtų mokėti brangiau. Nacionalinės vyriausybės turėtų įvesti maksimalų kainos limitą, kad būtų apsaugoti gyventojai nuo kompanijų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Socialdemokratai taip pat siekia, kad būtų uždrausta atjungti šildymą šaltuoju sezono metu pensininkams ir invalidams.

Išskirčiau dar vieną, labai svarbų Lietuvai momentą, kuris nuskambėjo ir EP socialistų frakcijoje, ir kongrese. Europos Komisija ir Taryba, kuriose aiškią daugumą sudaro dešinieji, socialdemokratų nuomone, neleistinai vangiai reaguoja į itin sunkią ekonominę padėtį, susidariusią Latvijoje ir Lietuvoje. Jeigu socialdemokratai svarbiausiose ES institucijose turėtų didesnį vaidmenį, pagalba Lietuvai būtų žymiai didesnė ir konkretesnė.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ne kartą minėjau žodį „jeigu“. Belieka paversti jį realybe įveikus „Apatijos“ partiją. Socialdemokratai yra pažangiojo aljanso šerdis. Pasaulis kinta mums palankia linkme: progresyvus kandidatai laimėjo JAV, Japonijoje, Australijoje, Brazilijoje, daug kur Lotynų Amerikoje. Europa tik kol kas išimtis.