EUROPA – IŠ TOLI IR IŠ ARTI

 (2014 06 23)

     Pastarąsias dvi savaites vėl skraidžiau į Briuselį – paskutiniai parlamentiniai darbai, o taip pat peržiūrinėjau susikaupusius archyvus, knygas. Kai kas keliaus į Vilnių, į mano butą, o dalį knygų perduosiu bibliotekoms.

     Tačiau daugiau ir gegužę, ir birželį rūpėjo mano paties knyga, kurią pavadinau „Europa tolima ir artima“. Tekstas, nuotraukų atrinkimas, parašai po jomis, maketavimas, trumpinimai, klaidų ir netikslumų paieškos... Malonu buvo bendradarbiauti su leidyklos „Algimantas“ direktoriumi A. Semaška, su dailininku R. Tumasoniu, dėkingas visai man talkinusiai padėjėjų komandai. Kadangi knygos leidimui panaudotos Europos Parlamento lėšos, ji pateks į bibliotekas, bus dalinama nemokamai.

     Pirmoji knygos dalis – apie dešimtį metų Europos Parlamente (2004-2014 metai). Atrinkęs sudėjau aktualesnius tinklaraščio tekstus, kuriuos kiekvieną savaitę skelbdavau šioje interneto svetainėje. Tarsi dienoraščio užrašai, Europos Parlamento kronika, jie atspindi kasdienį darbą. Prie kiekvieno teksto pridėjau tikslią jo parašymo datą. Jeigu nuo to laiko kas nors iš esmės keitėsi, žvelgiant iš 2014 metų vidurio, pridėjau trumpus Post Scriptum - P.S.

     Kai kas manęs paklausia: ar nenusivyliau Europos Sąjunga po tų dešimties metų Europos Parlamente? Galiu tvirtai atsakyti – ne. Mačiau įvairiausius veidus ir situacijas Briuselio bei Strasbūro salėse, kabinetuose, koridoriuose, pasitaikė patirti egoizmą, laiko švaistymą, pasipūtimą, savo asmenybės ir savo šalies atgrasų aukštinimą. Bet gerokai dažniau jaučiau draugiškumą, norą padėti naujokams, mačiau įtemptą darbą, išgyvenimus dėl Europos Sąjungos reikalų ir ateities, konkrečius veiksmus ES bei jos piliečių labui. Daug kartų esu sakęs įvairiose Lietuvos vietose, kai diskutuodavome apie ateitį: taip, Europos Sąjunga dažnai atrodo nerangi, biurokratiška, sustabarėjusi. Bet ne tik ir ne tiek dėl eurokratų nepaslankumo. Europos Sąjunga yra labai demokratiška, griežtai laikosi visų teisinių procedūrų. Svarbiausi sprendimai yra priimami vienbalsiai, net ir mažiausia šalis gali juos blokuoti. Taip, nematytas žmonijos istorijoje eksperimentas – ne kardu ir prievarta sulipdyta imperija, o laisvanoriška valstybių sąjunga – gali nepasiteisinti. Taip, toji toli gražu ne tobula sąjunga gali iširti.

     Esu įsitikinęs, kad tai būtų tragedija ne tik europiečiams. Tai būtų pavojaus signalas, kad visas pasaulis stovi ant bedugnės krašto, ant susinaikinimo ribos. Kodėl aš taip mąstau? Ar neperlenkiu? Atsakymą galima rasti knygoje.

     Apie europarlamentaro darbą pasakoju, neslėpdamas savo socialdemokratinių įsitikinimų. Nerimta būtų įtikinėti, kad socialdemokratų partija yra išskirtinė, kažkuo geresnė už kitas. Taip nėra. Tačiau esu tikras, kad socialinio teisingumo, jautrumo ir pagalbos silpniesiems, bet kokia kaina pelno siekiančiųjų sutramdymo labai reikia – ir visai ES, ir atskiroms valstybėms. Taip pat kaip ir atkirčio agresyviam nacionalizmui, o ypač didžiųjų valstybių šovinizmui. Atrodė, kad Europa pasimokė iš skaudžios istorijos. Tačiau vėl savos tautos iškėlimas ir kitų žeminimas iškiša savo nuodingą geluonį ne vienoje Europos valstybėje.

     Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas paskelbė savo garsiąją deklaraciją, kuri padėjo pagrindus Europos bendrijai, virtusiai sąjunga, 1950-aisiais. Tais metais man sukako aštuoneri. Jau skaitydavau laikraščius. Žinoma, Anglies ir plieno sąjungos įkūrimas po kelerių metų, Romos sutartis 1956-aisiais tarybinėje spaudoje buvo pateikiama pagal V. Lenino tezę: „Europos sąjunga arba neįmanoma, arba reakcinga“. Kai pirmą kartą 1966-aisiais teko apsilankyti „kapitalistiniame pasaulyje“, Italijoje, suprantama, nemaniau, kad įžengiu į besivienijančios Europos šalį. Vėliau teko vis labiau ir dažniau susipažinti su Europos Bendrijos sėkmėmis ir nesėkmėmis, bandymais kurti politinę sąjungą.

     Čia jau apie antrąją knygos dalį. Taigi, kaip septintajame, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tuomet dar nelaisvoje Lietuvoje, rašydavo apie „kapitalistines“ Vakarų Europos valstybes? Nesakau, kad mano tekstai ypač tipiški arba, atvirkščiai, išskirtiniai. Daug kas iš Lietuvos žurnalistų stengėsi pažvelgti į tolimąją Europą kiek įmanoma nešališkai, neprikaišiodamas per daug ideologinių klišių. Būdamas jaunas jaunimo laikraščio korespondentas emocingai ir plačiai liejau įspūdžius apie svaiginamai gražią Italiją. Apie Angliją jau ramiau rašiau po kelerių metų, jau mokydamasis Maskvoje Aukštojoje diplomatinėje mokykloje. Tekstai apie Šveicariją Lichtenšteiną, o ir Paryžių parašyti tuo metu, kai dirbau TSRS užsienio reikalų ministerijoje. Dabar juos peržiūrėdamas suvokiu, kad kai ką reikėtų paaiškinti šiandieniniam skaitytojui, o kartu priminti minėtų valstybių kelią į Europos Sąjungą arba santykius su ja. Todėl po kiekvieno skyrelio vėl pateikiu P.S.

     Jei kas įdėmiau paskaitys antrąją dalį, supras, kad daug kas tuomet žavėjo besivienijančioje Europoje už geležinės uždangos – tai ir stengiausi  perteikti. Daug kas ir nepatiko – ne tik dėl ideologinės indoktrinacijos ar vienpusiškos informacijos. Beje, kai kurie dalykai, atkeliavę pas mus iš Vakarų, man iki šiol yra nepriimtini.

     Tuo metu Vakarų mokslininkai, politologai daug diskutavo apie konvergencijos teoriją. Tarybų Sąjungoje apie tai jokių kalbų negalėjo būti, ji buvo vertinama kaip visiškai nepriimtina, ideologiškai pavojinga. Toji teorija skelbė: kapitalizmas ir socializmas panašėja, vis daugiau perima vienas iš kito. Man tuomet atrodė, kad toje teorijoje yra racijos. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje galėjau pastebėti, kaip abi sistemos veikia viena kitą suartėjimo linkme. Kapitalizmas, įgijęs pavojingą varžovą, palaipsniui daug ką perėmė iš socializmo siekių ir praktikos, o pastarasis – nemažiau iš konkuruojančios sistemos. Kaip tik dėl to XIX amžiaus K. Markso, o ir Č. Dikenso bei daugybės kitų aprašytas „bjaurusis kapitalizmas“ po šimtmečio Vakarų Europoje įgavo kitokį veidą – socialinės rinkos ekonomikos veidą. O 1920-ųjų „karinio komunizmo“ ar ketvirto dešimtmečio „stalininio teroro“ metų nepalyginsi su L. Brežnevo epocha ar, tuo labiau, su M. Gorbačiovo laikais.

     Ir vis dėlto kapitalizmas keitėsi sparčiau ir lanksčiau. Ten, spaudžiant darbininkų, socialdemokratiniam judėjimui, konkurencinėje kovoje su socializmu pavyko sukurti, ypač Skandinavijos kraštuose, rinkos ekonomiką kartu su socialiniu tinklu silpniesiems palaikyti. „Kareivinių socializmas“ irgi keitėsi, bet vienos partijos monopolija, prievartos mechanizmas kaustė pažangą. M. Gorbačiovo pertvarka siekta sukurti „socializmą su žmogišku veidu“, ką mėgino daryti ir Čekoslovakijos komunistai dar 1968 metais. Nepavyko. Atlaisvinus prievartos varžtus dauguma žmonių įvairiose mūsų kontinento valstybėse balsavo už kitą kelią – europietiškas vertybes, priartėjimą prie Europos Sąjungos.

     Liberalaus kapitalizmo „atsipalaidavimas“, išnykus pavojingai alternatyvai, buvo palankus dešiniosioms partijoms, pasikliaujančiomis visagale rinkos ranka. Tai jos panaikino apribojimus nepasotinamiems finansininkų apetitams, avantiūroms ir viršpelniams. Dėl to aštuoniems dešimtmečiams praėjus po 1929-jų „didžiosios depresijos“ pasaulį vėl užklupo iki šiol neįveikta finansinė ir ekonominė krizė. Prireikė tokio baisaus sukrėtimo, lipimo iš krizės ne turtingųjų, o nepasiturinčių sąskaita – tai matėme daugelyje ES valstybių – kad Europa padarytų išvadas. Dabar, kai daugumoje ES šalių valdžioje socialdemokratai, kuriama bankų sąjunga, kuri neleis gelbėti bankus mokesčių mokėtojų pinigais, dėmesys sutelkiamas ne tik į taupymą, o į ekonominį augimą, darbo vietų kūrimą.

     O paieškos geresnės, tobulesnės visuomenės, kur vyrautų socialinis teisingumas ir solidarumas, derama atjauta silpnesniesiems, niekada nesiliaus.