Juokauja

Vie­nas žmo­gus klau­sia sa­vo drau­go:
- Kaip tu ma­nai, ką val­go žmog­ėd­ros ve­ge­ta­rai?
- Ži­no­ma, šve­dus. 

- Ar ži­no­te, ką ga­li­ma ras­ti šve­dų plau­kimo ba­sei­no dug­ne?
- Ne­įsi­vaiz­duo­ju.
- Jūs pa­ma­ty­si­te di­džiu­lį už­ra­šą „Rū­ky­ti griež­tai drau­džia­ma”. 

De­mo­kra­tiški šve­dų in­ži­nie­riai su­kū­rė lėk­tu­vą ne­tur­tin­giems žmo­nėms, ne­ga­lintiems sau leis­ti mo­kė­ti už nor­ma­lias oro ke­lio­nes. Lėk­tu­vo tech­ni­nė pa­slap­tis bu­vo ta­, kad jis ne­tu­rė­jo grin­dų - ke­lei­viai tie­siog tu­rė­jo ka­bėti ant dir­žų, pritvirtintų prie lu­bų.
Vie­ną die­ną šis lėk­tu­vas skri­do virš Al­pių ir stai­ga pra­dė­jo kris­ti. Eki­pa­žo va­do­vas pra­ne­ša per gar­sia­kal­bius:
- Vie­nas iš jū­sų tu­ri iššok­ti. Lėk­tu­ve yra 50 šve­dų ir 51 nor­ve­gas, to­dėl vie­nas nor­ve­gas tu­rės šok­ti.
Vi­si šve­dai pra­dė­jo plo­ti! 

- Ar žino­te, kas pa­ra­šy­ta ant žen­klo prieš ke­lio žie­dą Šve­di­jo­je?
- Ga­li­ma ap­va­žiuo­ti ne dau­giau kaip 7 kar­tus ! 

- Ko­dėl šve­dai vi­sa­da sė­di prie lan­go ir šyp­so­si, kai griaudžia griaus­ti­nis ir žaibuoja?
- Ne­įsi­vaiz­duo­ju.
- Jie ma­no, kad juos fo­to­gra­fuo­ja!

- Ar žino­te, ko­dėl šve­dai vi­sa­da va­žiuo­ja ke­lio vi­du­riu?
- Bijo pa­kenk­ti lau­ki­nėms gė­lėms ša­li­ke­lė­je!

Šve­das bu­vojo „pu­be” Suo­mi­jo­je, ir vie­nas nuolatinis klien­tas jam pa­siū­lė:
- Duo­siu tau 200 eu­rų, jei­gu lei­si man su­dau­žy­ti 10 alaus bu­te­lių į ta­vo gal­vą.
Šve­das pa­gal­vo­jo ir, raginamas mi­nios, su­ti­ko. Suo­mis dau­žė vie­ną bu­te­lį po kito, ta­čiau po de­vin­to su­sto­jo.
- Ko­dėl ne­dau­žai de­šim­to bu­te­lio? - pa­klau­sė šve­das.
- Ne­su visiškas idio­tas, - at­sa­kė suo­mis, - juk ta­da aš tu­rė­siu tau ati­duo­ti 200 eu­rų.

Klau­si­mas:
- Kuo skir­iasi šve­dai nuo nor­ve­gų?
At­sa­ky­mas:
- Šve­dai tu­ri ge­rus kai­my­nus!

Šve­das ėjo gat­ve ir ne­šė an­tį.
- Kur tu su­ra­dai šią bež­džio­nę? - pa­klau­sė ei­nan­tis pro ša­lį žmo­gus.
- Tai ne bež­džio­nė, tai an­tis”, - pa­reiš­kė šve­das.
- Pa­ty­lėk šve­de, juk ne su ta­vim kal­bu.

Suo­mis, šve­das ir da­nas at­si­dū­rė ma­žo­je vandenyno sa­lo­je. Ten gy­ve­no žmo­gėd­rų gen­tis, ir jie su­čiu­po visus tris vy­rus. Prieš su­val­gydami kiek­vie­nam jų leido pa­sa­ky­ti pas­ku­ti­nį no­rą. Pir­masis bu­vo da­nas. Jis pa­gei­da­vo pas­ku­ti­nį kar­tą pama­ty­ti sa­vo žmo­ną. Žmogėdros su­ra­do jo žmo­ną. Po pa­si­ma­ty­mo ­jie da­ną su­val­gė, o iš jo odos pa­dirbino ka­no­ją. Suo­mis paprašė leisti surū­ky­ti pas­ku­ti­nę ci­ga­re­tę. Jis ga­vo ci­ga­re­tę, o kai su­rū­kė, bu­vo su­val­gy­tas. Iš jo odos irgi padarė ka­no­ją. At­ėjo šve­do ei­lė, jis pa­pra­šė ša­ku­tės, o kai ga­vo, pra­dė­jo ba­dy­ti sa­ve, šaukda­mas: „JŪS NAPADARYSIT IŠ MANĘS KANOJOS!”

Vie­no­je šve­dų ga­myk­lo­je bu­vo au­to­ma­tas, ku­ris par­duo­da­vo su­muš­ti­nius. Ta­čiau Sve­nas ne­su­pra­to, kam bu­vo skir­ta ši ma­ši­na. Jis pri­ėjo prie au­to­ma­to, įme­tė 1 eu­rą ir ga­vo vie­ną su­muš­ti­nį. Jis taip su­si­jau­di­no, kad su­mo­kė­jo dar 1 eu­rą ir ga­vo dar vie­na su­muš­ti­nį. Ga­liau­siai jis tu­rė­jo mil­ži­niš­ką krū­vą su­muš­ti­nių. Ki­tas dar­buo­to­jas pa­si­do­mė­jo, ką Sve­nas da­ro:
- Sve­nai, ar ne­ma­nai, kad jau lai­kas su­sto­ti?
- Po vel­nių, ne­kal­bėk ne­są­mo­nių ?! Grei­tai aš lai­mė­siu pa­tį di­džiau­sią!

Klau­si­mas: Kaip pa­skan­din­ti šve­dų ka­ri­nį lai­vą?
At­sa­ky­mas: Nu­leis­ti į van­de­nį.

Klau­si­mas: Ko­dėl nau­jos šve­dų ka­ri­nio lai­vy­no val­tys tu­ri stik­li­nį dug­ną?
At­sa­ky­mas: Tam kad bū­tų ma­to­mas se­nas šve­dų ka­ri­nis lai­vy­nas.

Klau­si­mas: Koks skir­tu­mas tarp šve­do ir mos­ki­to?
At­sa­ky­mas: Mos­ki­tai er­zi­na tik va­sa­rą.

Du žmo­nės sė­dė­jo ant suo­liu­ko par­ke. Vie­nas bu­vo gir­tas, ki­tas ir­gi bu­vo šve­das!