Po Europą klaidžioja nauja – populizmo – šmėkla

 (2011 01 23)

Atrodo, Europoje lyg ir pritilo kairieji. O jų leksiką savinasi, žodžius apie socialinį teisingumą, solidarumą kartoja dešinieji, turintys valdžią daugumoje ES šalių. Koks gali būti kairiųjų atsakas? Apie tai kalbamės su Lietuvos delegacijos Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljansu frakcijoje vadovu, Europos socialistų partijos Prezidiumo  nariu Justu Vincu Paleckiu.

– Žinome, kad praėjusiems metams einant į pabaigą dalyvavote keliuose socialistų renginiuose. Būtų įdomu, gerbiamasis Justai, sužinoti, apie ką juose kalbėta.

– LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius  ir mudu su Justu Pankausku, pavaduotojai, atstovavome mūsų partijai Socialistų Internacionalo tarybos posėdyje Paryžiuje. Socialistinis internacionalas jungia 161 partiją penkiuose kontinentuose. Į jį priimta ir socialdemokratinės orientacijos partija „Teisingoji Rusija“. Pirmą kartą Socinterno tarybos posėdyje kalbėjo Kinijos komunistų partijos atstovas.

Socinterno pirmininkas ir Graikijos premjeras Georgas Papandreu posėdyje pabrėžė, kad pasaulis įžengė į naują etapą. Praėjus dvidešimčiai metų po Šaltojo karo pabaigos baigėsi 65 metus trukusi JAV dominavimo pasaulyje (kurį laiką kartu su TSRS) epocha. Suformuluotos svarbiausios dabar išgyvenamos krizės pamokos. Didžiausia iš jų:  nereguliuojama rinka gali sunaikinti ne tik ekonomiką, bet ir demokratiją. Pasaulinė finansinė sistema be demokratinės kontrolės neša milžiniškus pelnus finansiniams spekuliantams ir smaugia vargingiausius žmones ir valstybes. Žlunga mažasis ir vidutinis verslas, klesti didysis, pampsta nuo neregėtų pelnų bankai. Nacionalinės valstybės po vieną neišgali susidoroti su finansinių rinkų diktatu, klimato kaitos pavojais. Žmoniją vienija bendros problemos, todėl su JT pagalba reikia sukurti globalią ekonominę tarybą. Lėšų susidoroti su krize, padėti silpniausiems yra. Socinternas  siūlo įvesti bankams 0,05 proc. dydžio transakcijų mokestį – tai atneštų 400  milijardų eurų. Lėšas reikėtų nukreipti ir į „žaliąją“ ekonomiką.

Diskusijose daugelis sveikino G. Papandreu su socialistų pergale vietiniuose rinkimuose Graikijoje. Šiuo sunkiu šaliai laikotarpiu  socialistų pergalė ypač reikšminga – kaltė dėl krizės neverčiama ant socialisto premjero pečių. Delegatai pabrėžė, kad nedarbas yra pagrindinė Europą sekinančios krizės tragedija, o jaunimo nedarbas yra dar viena tragedija šios tragedijos viduje. Egzistuoja akivaizdus ryšys tarp ekonominės sėkmės ir socialinio teisingumo – Šiaurės valstybės, kuriose socialdemokratai padėjo pagrindus socialiai teisingai ekonomikai, tai įrodo. Po neoliberalų katastrofos socialdemokratai automatiškai neateis į valdžią. Tai priklausys nuo mūsų pastangų ir sugebėjimo įtikinti rinkėjus, kad dešinieji tik pasisavino mūsų retoriką, o iš esmės liko tie patys. Pagrindinė demokratinės kairės žinia: teisingesnis paskirstymas yra ne tik moralės ir politikos, bet ir ekonominio išlikimo klausimas.

Tai, kad socialinė ir užimtumo politika turi atlikti svarbesnį vaidmenį sprendžiant dabartinę darbo vietų mažėjimo krizę ES valstybėse, buvo viena pagrindinių tezių ir  gruodžio pradžioje Varšuvoje vykusiame  Europos socialistų partijos (ESP) Prezidiumo ir Tarybos posėdžiuose. Su nerimu konstatuota, kad daugiausia dešiniųjų vyriausybių valdoma Europa atsidūrė itin sunkioje padėtyje. Simptomiška, kad ir Europos Komisijos primininkas Ž. M. Barozas pirmą kartą prašneko apie sisteminę krizę Europoje.

ESP prioritetas numeris vienas yra įveikti masinį nedarbą ir socialinę atskirtį kartu skatinant teisingą, „žaliąjį“ ir sumanų ekonomikos augimą. Tai svarbiausia ekonomikos atsigavimo prielaida, todėl ji turėtų būti įgyvendinama vietos, nacionaliniu ir Europos lygmenimis. Priėmėme Europos užimtumo ir socialinės pažangos paktą, kuriame siūloma kurti geresnės kokybės darbo vietas pasitelkiant naujas ekonomikos augimo strategijas, saugoti ir stiprinti valstybių socialinio saugumo sistemas, gerinti darbuotojų įgūdžius, gerinti viešųjų paslaugų teikimo kokybę. ESP tarybos delegatai taip pat pasisakė už ilgesnes darbo dienas, o ne priverstinį pensinio amžiaus didinimą ES valstybėse.

Europos socialistų partijos pirmininkas Polis Nyrupas Rasmusenas pabrėžė, kad įvairiose šalyse aštrėja atakos prieš viešąjį sektorių, demontuojamos gerovės valstybės. O juk ne viešasis, o finansinis sektorius atvedė į krizę. Silpnėja, nyksta solidarumo, augimo, darbo vietų kūrimo Europa. Jeigu ES ir toliau liks dešiniųjų rankose, jai gresia žlugimas. Reikia ES direktyvos, kuri apsaugotų esamas darbo vietas ir padėtų kurti naujas. Būtina ištraukti žmones iš „apatijos“ partijos, kad jie įsilietų į mūsų gretas.

ES valstybės nesugeba solidariai atsakyti į finansų rinkų atakas. Ryškėja padalinimo linijos tarp ES valstybių. Pirmoji grupė – tai Vokietija su Prancūzija, siekiančios kitoms šalims primesti savo valią. Antroji – likusios euro zonos valstybės. Trečioji – šalys, nepatekusios į euro zoną. Ir pagaliau –  konservatorių bei liberalų valdoma Jungtinė Karalystė, veikianti atskirai ir ypač siekianti griauti bet kokį solidarumą.

Pirmą kartą mūsų kartos laikais, kalbėjo Tarybos posėdžio dalyviai, iškyla grėsmė progresyviai politikai. Pasaulis darosi vis sudėtingesnis, vis daugiapoliškesnis, problemos – vis gilesnės ir tarpusavyje susijusios, o žmonės nori paprastų, aiškių, netgi primityvių atsakymų. Tačiau primityvūs atsakymai nėra teisingi. Jie – pavojingi. Po Europą klaidžioja nauja – populizmo – šmėkla, pasibalnojusi ksenofobiją, rasizmą, kraštutinį nacionalizmą. Kai kuriose ES valstybėse išsitrina riba tarp „normalių“ dešiniųjų partijų ir ekstremistinių, radikalių dešiniųjų.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš tų kelių dienų kaimyninėje šalyje?

– Varšuva iš įvairių šalių suvažiavusius ESP atstovus pasitiko sniegu ir šalčiu. Oro uostas, užgriuvus sniegui, kuriam laikui buvo uždarytas. Ir pačiame miesto centre teko bristi per pusnis, sniegas nedaug kur buvo valomas. Užtat lenkams tik pavydėti galime jų daugiabučių renovavimo. Važiuoji Varšuvos gatvėmis ir negali nepastebėti – seni, apšiurę namai jau retenybė. Mums nėra ko ir lygintis: Lenkijoje renovuota apytikriai pusė senų pastatų, o Lietuvoje – tik vienas kuklus procentas. Tai todėl, kad lenkai jau seniai moka nedidelį, daugiau  simbolinį mokestį, skirtą buto renovavimui. Ir nesiskundžia, nes gyvena šilčiau, moka mažiau, nekalbant jau apie sutaupytą energiją ir mažiau užterštą orą.

Lenkijos Seimo narys Tadeušas Ivinskis, su kuriuo Varšuvoje prisiminėme jau dvidešimtmetę mudviejų pažintį, pasakojo apie prieš porą savaičių įvykusius vietinius rinkimus. Lenkijoje atsigauna mūsų draugai ir partneriai – demokratinė kairiųjų sąjunga, rinkimuose iškovojusi 15 proc. balsų. Kai kuriose vaivadijose ir „poviatuose“ kairieji sudarinėja koalicijas su rinkimus laimėjusia Piliečių platforma ir Liaudies partija. Tuo pačiu izoliuojama karingųjų dešiniųjų partija Teisė ir teisingumas, vadovaujama J. Kačinskio. Ko gero, didžiausias rinkimų netikėtumas: pergalingas nepartinių kandidatų maršas. Gdanske, Katovicuose, Vroclave ir daugelyje kitų miestų nepriklausomi kandidatai į merus sugebėjo laimėti jau pirmame ture, įveikdami patyrusius, įtakingų partijų  remiamus merus. Signalas, į kurį reikia įsiklausyti: ir Lietuvoje per savivaldos rinkimus galima susilaukti panašių staigmenų.

Kai ESP Tarybos posėdyje kalbą sakė Gžegožas Napieralskis, Lenkijos kairiųjų lyderis, su Tadeušu pajuokavome, kad savoišvaizda jis greičiau panašus į studentą, negu į solidžios partijos pirmininką. Jam – trisdešimt šešeri, bet atrodo gerokai jaunesnis. Pakomentavome, kad į naujųjų ES šalių kairiųjų partijų lyderius atėjo nauja karta. Ir Čekijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje jiems – po  35–40 metų.

– Teko girdėti, kad EP socialistų frakcija buvo susirinkusi Budapešte. Ar buvo kokia priežastis pasirinkti Vengrijos sostinę?

– Taip, Budapešte susirinkome neatsitiktinai. Vengrijoje dešinioji Fidez partija gavo konstitucinę daugumą parlamente, net 16 proc. balsų rinkimuose surinko fašistinė (taip ji vadinama mūsų frakcijoje) Jobik partija. Įgijus tokią persvarą atmetamos demokratinės žaidimo taisyklės. Štai Konstitucinis teismas paskelbė antikonstituciniu Parlamento sprendimą dėl darbo užmokesčio sumažinimo, gi valdantieji tuoj šoko riboti Konstitucinio teismo galias socialiniais klausimais (tokių ketinimų turi ir mūsų premjeras A.Kubilius – Red.).

Socialistų frakcijos lyderis Martinas Šulcas pastebėjo, kad Europos Sąjunga vis labiau veikia ne paprastų žmonių, o turtingųjų naudai. Tai sukelia riziką ne tik demokratijai, bet ir pačiai Sąjungai. Pastebima pavojinga tendencija: valstybė, demokratijos institucijos vis mažiau sugeba apsaugoti žmones nuo didėjančių baimių – prastėjant socialiniams reikalams, tirpstant darbo vietoms, už skolas netenkant butų, namų. Nieko nėra naujo po saule – mūsų tėvai ir seneliai buvo liudininkai, kai vienoje Europos šalyje po neregėtos krizės išniro isteriškas „stiprus lyderis“, apeliuojantis į rasistinius, nacionalistinius, ksenofobinius jausmus. Tai atvedė kontinentą į katastrofą. Ir ilgiausias taikos periodas Europos istorijoje nėra pats savaime egzistuojantis ir suprantamas reiškinys: nebūna amžinų dalykų, už viską reikia kovoti.

Prieš 10 metų pirmą kartą į valdžią Austrijoje atėjo dešinioji ekstremistinė J. Haiderio partija, kurią į koaliciją pakvietė konservatoriai. Tuomet reakcija į tai Europoje buvo griežtai neigiama, lydima pareiškimų ir sankcijų. Dabar nuo dešiniųjų radikalų vis mažiau atsiribojama, jie jau yra vyriausybėse arba palaiko jas Italijoje, Danijoje, Nyderlanduose. O ES lyg ir susitaikė su tuo. Taip neturi būti, socialdemokratai kviečia demokratines dešiniąsias partijas atsisakyti koalicijų su ekstremistais.

Mūsų Martinas priminė, kad Europos socialistų tikslas yra demokratinis socializmas: socialdemokratinis judėjimas iš esmės yra antikapitalistinis judėjimas. Išskirtini trys pagrindiniai principai: 1. Visi žmonės lygūs –  nepriklausomai nuo tautybės, rasės, religijos, išsilavinimo. („Wir, deutsche sozialdemokraten, pflegen zu sagen: bei uns gibt es keine Herren und Knechten“ – sakė M. Šulcas. (Mes, vokiečių socialdemokratai, įpratę sakyti: pas mus nėra ponų ir tarnų). 2. Mes kovojame už demokratiją, už liaudies valią. Tie, kurie šiuos principus pažeidžia, neturi patekti į valdžią. 3.  Socialinė nelygybė – dirva ekstremizmui. Kapitalizmas reiškia daugumos nuskurdinimą ir turto kaupimą nedaugelio rankose. Socialinis saugumas, darbas ir žmogiškasis orumas – mūsų principai. Jeigu nesugebėsime jų įgyvendinti, įsigalės ultradešinieji, skleis baimes, atpirkimo ožiais pavers musulmonus, kitataučius, kitakalbius. Ekstremizmui, rasizmui Europoje turi būti paskelbtas tabu. Mes privalome netoleruoti net anekdotų, nukreiptų prieš juodaodžius ar moteris.

Budapešte buvo priimta mūsų frakcijos deklaracija, kurioje skelbiama kova prieš rasizmą, ksenofobiją, nacionalizmą.

Gairės, 2011, sausis, Nr.1