Linksmieji šaržai

„Mes, išrinkti į Europarlamentą, vaizdžiai tariant, tapome skraidančiais parlamentarais. Tris naktis per savaitę nakvoju Briuselyje ar Strasbūre, o keturias – Lietuvoje. Paprastai pirmadienį išskrendu iš Vilniaus, o ketvirtadienį vėlai vakare grįžtu atgal. Tai, žinoma, vargina, lėktuvuose ir pakeliui į oro uostą prarandi per savaitę 10 – 12 valandų, neretai ir daugiau. Kai kas paklausia: ar tai ne tuščias pinigų švaistymas? Manau, tikrai ne. Jei neturėtume tokio nuolatinio ryšio su tėvyne, tikrai būtų sunkiau dirbti, apsispręsti balsuojant.

 

Priėmimai – svarbi parlamentaro darbo dalis. Taip ir matau ironiškas šypsenas:  didelis čia darbas laviruoti neprastoje kompanijoje su taure vienoj rankoje ir sumuštiniu kitoje...

Svarbiausia priėmimų funkcija – ne pamaitinti per dieną išalkusius, o  sudaryti progą laisvesnėje aplinkoje užmegzti ar išrutulioti pažintis, galbūt net labai naudingas. Reikia suspėti trumpai pristatyti save ir šalį,  o su senesniu pažįstamu pasikeisti informacija, idėjomis. Ir kuo mažiau pasipūtimo, atšiaurumo, pozos; kuo daugiau šypsenos ir saviironijos, humoro ir atvirumo.

Ne prošal būtų importuoti iš Europos Sąjungos daugiau  ir apskritai bendravimo kultūros. Žemyne vyrauja dvi ryškios linijos. Pirmoji – prancūziškai-vokiškai-slaviška: sukaustyto, oficialesnio bendravimo. Jos įtakoje esame ir mes. Antroji – anglosaksiška ir skandinaviška, besiplečianti visame pasaulyje. Šioji linija orientuojasi į paprastą, draugišką bendravimą. Kai ignoruojami „ekscelencijos“, „profesoriaus“, „ambasadoriaus“  ir visokie kitokie titulai, kai į pašnekovą kreipiamasi vardu.

  

Europos Parlamentas margas kaip ir pati Europa. Netgi patyręs politologijos vilkas vargu ar neutralioje aplinkoje atsakytų į klausimą: kas bendro tarp tokių garsių skirtingų pakraipų ir pažiūrų politikų kaip Vilis Brantas (Willy Brandt), Žakas Širakas (Jacques Chirac), Valeri Žiskaras Destenas (Valery Giscard d'Estaign), Betinas Kraksis (Bettino Craxi), Žakas Santeras (Jacques Santer), Hansas Modrovas (Hans Modrow), Silvijus Berluskonis. Tačiau jei jau kalbame apie Europos Parlamentą, tai atsakymas pats pašyte prašosi. Taip, visi jie buvo EP nariai.

Lietuva parlamento sprendimu pirmoji ratifikavo šią Konstituciją. Lietuvos socialdemokratai, buvę ir išlikę valdžioje po neseniai įvykusių rinkimų, aktyviai dalyvavo Konstitucinės sutarties rengimo darbe. Kai  šalys buvo pakviestos teisiškai apiforminti tai, dėl ko visos bendrai ir nelengvai sutarė — nedelsdami tai atlikome.

 

Europos Sąjunga turi panaudoti visą savo įtaką, kad darytų dar didesnį spaudimą toms šalims, net ir labai galingoms ir didelėms, kurios dar neprisijungė prie Kioto protokolo. Naivu būtų tvirtinti, kad jeigu JAV būtų vykdžiusi Kioto protokolo reikalavimus, jų nebūtų nusiaubę uraganai „Katrina“ ir „Vilma“. Bet žiaurų atsakomąjį smūgį niokojama gamta smogė kaip tik tai valstybei, kuri ją skriaudžia labiausiai. Jeigu pasaulio bendrija nesiims skubių ir griežčiausių priemonių klimato šiltėjimui sustabdyti, planeta taps uraganus gimdanti, ugnį ir vandenį spjaudanti pabaisa.

 

Dauguma naujųjų Europos Sąjungos šalių, skirtingai nuo senųjų, neturi bevizio režimo su JAV. Administracija Vašingtone priima sprendimus šiuo klausimu individualiai kiekvienai šaliai pagal nustatytus kriterijus. Vašingtonas pastaruoju metu pasiūlė  naujosioms ES šalims "road map" programą, kuria siekiama padėti joms įgyvendinti reikalavimus bevizio režimo suteikimui.

Mano iniciatyva Europos Parlamento Socialistų frakcija pasiūlė įtraukti į Europos Parlamento rezoliuciją dėl transatlantinių santykių tokią formuluotę: "Europos Parlamentas pažymi, kad vizų politika šiuo metu išimtinai priskiriama Bendrijos kompetencijai; todėl prašo Komisijos nedelsiant pradėti derybas su JAV Administracija, kad vizų atsisakymo programa (angl. Visa Waiver Program) galiotų visiems Europos piliečiams ir kad būtų panaikinta diskriminacija, ypač nukreipta prieš naujųjų valstybių narių piliečius". Rezoliucija su šia formuluote Europos Parlamente buvo priimta 2007 š.m. birželio 9 d

Nerimą keliantys demografiniai pokyčiai Europos visuomenėje jau ne kartą buvo aptarinėjami tiek nacionaliniais, tiek ES lygiu, tačiau aktyvių veiksmų, siekiant spręsti šia problemą, trūksta.

Komisijos komunikate “Confronting demographic change: a new solidarity between the generations” sakoma, kad ES privalo aktyviau veikti siekiant trijų pagrindinių prioritetų: a) sugrąžinti demografinį augimą (didinti gimstamumą), b) užtikrinti balansą tarp kartų, c) sukurti “tiltus” tarp gyvenimo etapų.

Kai buvau paskirtas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje,  savo įgaliojimų raštus (kredencialus) teko įteikti tiesiai karalienei. Likus porai savaičių iki mano kredencialų įteikimo, mane ir žmoną Laimą pradėjo ruošti tam ypatingam momentui. Pirmiausiai į ambasadą atvyko karalienės protokolo šefas, karališkojo laivyno admirolas Vezerolas. Jis man išaiškino visas smulkmenas, susijusias su būsimuoju bendravimu su karaliene. Susitikom dar kelis kartus. Buvau instruktuotas net kaip turėsiu link karalienės artėti: paėjus tris žingsnius, nusilenkti, paskui dar po trijų žingsnių – vėl nusilenkti. Viskas pagal protokolą – kiek kalbėti, apie ką, kaip kalbėti, kaip atsisveikinus atsitraukti nuo jos, kad neatsisukčiau nugara. O karališkojo dvaro atstovės mūsų kukliame bute Londone repetavo su mano žmona. Pasirodo, žmonoms dar sudėtingesnis kelias iki karalienės – su visokiais kniksais ir pritūpimais.

Briuselyje, galima tikėtis, bus atkreiptas dėmesys į tai, kad Darbo partijai vadovauja vienas iš turtingiausių Lietuvos verslininkų, atvykęs į Lietuvą prieš 19 metų ir pradinį kapitalą susikrovęs pasinaudodamas ryšiais su Rusijos kompanija „Gazprom“. Nebus, regis, pamiršti partijos planai apversti aukštyn kojomis nusistovėjusią Lietuvoje politinę sistemą kaip ir tai, kad kairioji pagal pavadinimą Darbo partija ilgai norėjo būti „viršpartinė“, nerodė savo politinės spalvos. Europos Parlamente jos nariai, nesėkmingai mėginę prisišlieti prie kairiosios socialistų frakcijos, po ilgų diskusijų rado prieglobstį dešiniojoje liberalų demokratų frakcijoje.

  

"Vilioti specialistus iš naujųjų ES šalių, žinoma, pigiau ir patogiau, nei patiems ruošti. Bet tai panašu į labdarą, kurią ne dėl savo kaltės skurdesnėje padėtyje atsidūrusios valstybės suteikia žymiai turtingesnėms", - pabrėžė J.Paleckis.

Manau, ir pokomunistinėse valstybėse partijoms nevertėtų atsisakyti ideologinių skirtumų. Kai partijos supanašėja, mažėja rinkėjų pasirinkimo galimybė. Supanašėjus kairei ir dešinei, tie, kurie garsiau kalba ir daugiau žada, ima atrodyti nepanašūs į kitus ir patrauklūs. Tai viena pagrindinių populizmo šaknų.

 

Vis daugiau galių perduodama Europos Sąjungai, bet ji nėra valstybė. Vis daugiau laikomasi vieningos ekonomikos, užsienio, aplinkos apsaugos politikos, bet nėra vieningos kultūros, kalbų politikos, niekas nė nemano tautų suniveliuoti. Beje, Europos Parlamente net 20 kalbų – oficialios, tarp jų ir lietuvių, nors parlamentarų kalbų, dokumentų vertimas labai brangiai kainuoja.

2004 metų pradžioje jau NATO ir ES pradėjo lenktyniauti – kuri pirmoji atvers savo duris Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Europos Sąjungai iš anksto paskelbus, kad ES išsiplės gegužės 1 dieną, NATO suskubo surengti susitikimą Prahoje ir priimti naujas nares keletu savaičių anksčiau.

Ratifikavome Konstitucinę sutartį ir jau galime ją pamiršti? Ne, jokiu būdu! Kitų metų pradžioje, kai baigsis jau porą metų trunkantis tai vienos, tai kitos valdžios nestabilumo laikotarpis, turėtume rimtai atsigręžti į ES Konstituciją. Televizijos reportažai, transliuoti prieš keletą savaičių, priminė, kad net kai kurie Seimo nariai prastai orientuojasi ES ir jos Konstitucijos labirintuose. O ką jau bekalbėti apie žmones, nesusijusius su politika.

Visai neseniai Seimo nario susitikime Balbieriškyje (Prienų rajone) senyvas žmogus dėstė, kad per jo gyvenimą valdžia vidutiniškai kas dešimt metų keisdavo pinigus. Ir kiekvieną kartą nuo to balbieriškietis nukentėdavęs. Todėl ir dabar jis kategoriškas: euro nereikia, tegu lieka litas! Jam nesvarbu, kad litas jau ketveri metai „pririštas“ prie euro, yra jo kopija, tad  niekas iš esmės nesikeičia.

 

„Kas gera, prisiminkime...“ Sena daina. Ją dainavo dar mano tėvas, dainavau aš, mano vaikai. Dainuos, manau, ir anūkai. Mielas motyvas, itin prašosi užtraukiamas užstalėje. Bet svarbiausia – joje glūdi elementarus palinkėjimas visiems. O lietuvis joje randa dar ir sau būdingo santūraus optimizmo. Ar turime dar jo?

Jokia daina, jokia žiniasklaida – rašanti, kalbanti, rodanti – nerekomenduoja: KAS GERA – PASTEBĖKIME... Juolab to gero Lietuvoje randasi vis daugiau.

 

Rinkos fundamentalizmas prieš Respubliką Povilas Gylys,

Lietuvos elitas yra dideliu laipsniu užsikrėtęs rinkos fundamentalizmo bacila. Tam yra keletas paaiškinimų. Pirmiausia, polinkį į rinkos fundamentalizmą galima aiškinti mūsų noru išsivaduoti iš socialinio (ar socialistinio) fundamentalizmo, dominavusio tarybiniais laikais. Tuo metu, atvirkščiai, nebuvo deramai pripažįstamas, vertinamas individualusis pradas, rinka. Todėl po TSRS žlugimo buvo stiprus noras galvoti ir daryti atvirkščiai. Tas atvirkščiai reiškia bendro, socialinio, „respublikoniškojo“ prado neigimą.

 

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA yra šalims narėms atstovaujanti ES teisės aktų leidybos institucija. Anksčiau ji buvo vadinama Ministrų Tary­ba, o dabar sutrumpintai – Taryba.

 

Italams svarbiausia – makaronai. Protingam žmogui jau pats žodis „makaronai“ skamba kvailai. Tipas, ryjantis makaronus, atrodo dar kvailiau. O prisirijęs? Su tokiu gali tik apie makaronus šnekėt.

 

Kaip suprantame solidarumą? 

 

- Kuo tu buvai savo gimtojoje šalyje?
- Buvau filosofijos daktaras, tačiau karjeros perspektyvos man čia geresnės.

 

Naujiena: išmetamas darbuotojas.

 

- Įleiskit!
- Išleiskit!
- Ei, palauk, tau 60?

    

Mokesčių reformos
Pajamos

  

  

Darbo užmokestis

  

  

 

  

Privalome ilgiau dirbti

  

Biudžetas. Privome susiveržti diržus

  

Finansinė krizė