ATSISVEIKINIMO NUOTAIKOS
(2014 04 14)
 |
Praėjusi savaitė Europos Parlamento nariams, nusprendusiems nebekandidatuoti rinkimuose, buvo ypatinga. Kaip paprastai, posėdžiavome frakcijose, apstu kitų renginių, skirtų aktualiausių problemų aptarimui. Ir kartu vis labiau jautėsi atsisveikinimo nuotaika. Štai susirinko mūsų frakcijos aplinkosaugos komiteto nariai – kad dar kartą pabendrautume, pasakytume sudie geram trečdaliui, kurie nebesieksime perrinkimo.
Šios savaitės plenariniai posėdžiai Strasbūre – paskutiniai šioje kadencijoje. Po jų visas dėmesys bus sutelktas rinkiminei kampanijai. Po gegužės 25-osios, biržel senieji EP nariai ir naujai išrinktieji bus kviečiami į frakcijų posėdžius Briuselyje. Ir į dar vieną plenarinę sesiją Strasbūre, kur įvyks „estafetės perdavimas“. Birželio 30-ąją pasibaigs senųjų Europos Parlamento narių įgaliojimai, o liepos 1-ąją oficialiai pradės savo kadenciją naujieji.
Neretai išgirstu klausimą – kodėl, dėl kokių priežasčių nusprendžiau nebedalyvauti Europos Parlamento rinkimuose?
Atvirai kalbant, dar prieš penkerius metus dvejojau, ar verta kandidatuoti antrai kadencijai. Tačiau šį kartą buvau aiškiai apsisprendęs nesiekti perrinkimo. Priežasčių daug. Reikia jausti, kada turi pats sau – nelaukdamas, kol kiti paragins – pasakyti: užteks, laikas užleisti kelią jaunesniems. Žinoma norėtųsi, kad jie kibtų į darbą atsakingai, su entuziazmu. Labai paskatino ir mano seno bičiulio Česlovo Juršėno pavyzdys. Daug kas be jo tiesiog neįsivaizdavo Seimo, sakė, kad Česlovas tikrai pajėgus dirbti ne blogiau už žymiai jaunesnius. Ir man nemažai LSDP skyrių siūlė kandidatuoti į EP – padėkojau, bet tvirtai atsisakiau. Dažnai susitinkame su Česlovu, jis pasipasakoja, kad pastarieji pusantrų metų, kai jis nebe Seimo narys, labai įdomūs, kupini veiklos.
O dėl ateities... Planų aibės. Kartą lėktuve pamėginau pasižymėti visa tai, kuo man būtų įdomu užsiimti - išėjo ilgiausias sąrašas. Gal trečdalį jo ir pavyks realizuoti. Mano pirmoji profesija – žurnalistas. Tad nemažai laiko praleisiu prie kompiuterio – daugiau rašysiu nei skaitysiu. Turiu ką papasakoti apie žmones, kuriuos teko sutikti gyvenimo kelyje. Domiuosi istorija, esu sukaupęs nemaža archyvų. Kiek būsiu reikalingas, dalyvausiu ir socialdemokratų partijos veikloje. Kai kurių užsienio šalių, ypač Vokietijos, institutai bei NVO siūlo padirbėti visuomeniniais pagrindais jų valdybose, patariamosiose tarybose. Atsirinkęs kai kam atsakysiu teigiamai. Namuose ne tik lentynose, bet ir ant stalų, palangių sugulė šimtai knygų, kurias esu atsidėjęs skaitymui. Myliu teatrą, tačiau lankausi jame priešokiais – mėginsiu ir tai kompensuoti. Žinoma, traukia tenisas, plaukimas, sodo darbų malonumai. Ir paskutinis pagal eilę, bet ne pagal svarbą – pagaliau galėsiu daugiau pabūti su šeima, su anūkais.
Žodžiu, nuobodžiauti tikrai neteks. Visą gyvenimą man trūkdavo laiko. Ko gero, ir naujame etape bus tas pats. Vis prisimenu vieną seno mano draugo pašmaikštavimą: labiausiai užimti žmonės – tai pensininkai...