RINKIME TUOS, KURIE DIRBS UŽ DU
(2014 03 24)
 |
Mažiau nei du mėnesiai lieka iki Europos Parlamento rinkimų, kai 380 milijonų Europos Sąjungos piliečių galės pareikšti savo valią. Jau rašiau apie tai, kaip svarbu balsuojant pasirinkti partinį sąrašą, kuris vienam ar kitam piliečiui artimiausias. Pirmą kartą tai turės reikšmę ir Europos mastu, nes laimėjusios europinės partijos kandidatas bus pagrindinis pretendentas į Europos Komisijos pirmininko postą.
Šį kartą norėčiau pakalbėti apie pasirinkto sąrašo reitingavimą. Ne kartą susitikimuose su rinkėjais girdėjau, o ir pažįstami klausė – kokios savybės reikalingiausios darbui Europos Parlamente?
Gal kiek įžeidžiančiai, bet iš esmės tiksliai Europos Palamentas vadinamas „dramblių kapinėmis ir jaunų politikų kalve“. Išties, į EP dažnai išrenkami artėjantys prie veterano statuso, žinomi savo šalyje politikai. Jų patyrimas, užmegzti ryšiai paprastai būna naudingi atstovaujant tiek savo šalies, tiek ir europinį interesą. Idealūs atvejai, kai į EP patenka jauni, perspektyvūs, jau pasižymėję nuveiktais darbais politikai, kurie gauna progą padirbėti Europos mastu, o po to grįžta į tėvynę, kad pritaikytų europinį patyrimą savo šalies piliečių labui. Tai taikytina ne tik jaunimui, bet ir subrendusiems politikams.
Pastebėčiau, kad daugumoje ES šalių darbas savo visuomenei labiau vertinamas. Tarkim, Prancūzijoje vyriausybę daugiausiai sudaro ministrai, iš kurių net 60-80 proc. turi darbo Briuselyje patyrimą. Ir Baltijos valstybėse pastebime „sugrįžimus“ – tiesa, kol kas į aukščiausius postus. Tarkim, Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas, kaip ir ilgiausiai savo poste išsilaikęs Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis, dirbo Europos Parlamente. Ir prezidentei Daliai Grybauskaitei iškilti Lietuvoje padėjo Briuselio tramplinas.
Neretai Europos Parlamente sublizga žmonės iš kultūros ir ypač mokslo srities. Sakyčiau, kad tai lyg pagardai, be kurių geros politinės sriubos neišvirsi. Visiems būsimiems europarlamentarams svarbiausia – tai profesionalumas, puikus savo srities išmanymas, darbštumas, sugebėjimas dirbti komandoje. Tik pasižymintis tokiomis savybėmis sugebės naudingai veikti Europos ir savo šalies labui daugiatautėje ir daugiakalbėje aplinkoje. Čia, žinoma, reikia ypatingai pabrėžti, kad be geros anglų kalbos (labai praverstų dar ir prancūzų bei vokiečių) EP nėra kas veikti. Liūdną šypseną sukelia tie, sakyčiau, per nesusipratimą išrinkti parlamentarai – išimtinai iš naujųjų ES valstybių - kurie vaikšto painiais Briuselio ir Strasbūro koridoriais, lydimi vertėjų.
Dar viena labai svarbi savybė europarlamentarui – tai atsparumas įvairioms įtakoms. Deja, šioje kadencijoje keli žmonės buvo priversti palikti Europos Parlamentą dėl korupcinių ryšių, jie atsidūrė teisiamųjų suole ir kalėjime. Apie 20 000 lobistų dirba Briuselyje (tai antra lobistų koncentracija po JAV sostinės Vašingtono). Net 4 320 lobistų turi leidimus pateikti į Europos Parlamentą. Nemaža jų dalis mėgina spausti europarlamentarus, neretai ir negarbingais, nešvariais būdais. Štai Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos tarybai, didžiulės aistros virė dėl tabako direktyvos. Galinga tabako pramonė metė 200 milijonų eurų tam, kad paveiktų EP narius. Jos užsakymu buvo sudarytas europarlamentarų sąrašas, suskirstytas į tris kategorijas: jos ar jo tikrai nepaveiksi; galbūt pavyks; tikriausiai pavyks. Lietuva, o ir kitos valstybės, turėtų siųsti į Briuselį tokius žmones, kurie be jokių abejonių atsidurtų pirmoje kategorijoje.
Šį kartą tik vienuolika europarlamentarų rinksime Lietuvoje. Vokietija turės 96 Europos Parlamento narius, Prancūzija 74, Lenkija – 51, Čekija - 21. Tad būtų puiku, kad mūsų išrinktieji pasistengtų dirbti už du, gal net už tris.