EUROPOS SĄJUNGOS TRAUKA – SILPNYN AR STIPRYN?
(2014 03 17)
 |
Plenarinėje sesijoje Strasbūre praėjusią savaitę susirinkome į neplanuotą Europos Sąjungos-Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto posėdį. Darbotvarkėje – tik vienas klausimas: kaip reaguoti į Rusijos veiksmus Kryme? Delegacijos vadovas socialdemokratas Knutas Flekenštainas, kaip ir dauguma delegacijos narių, neslėpė nusivylimo ir blogos nuotaikos. Juk jis, įsitikinęs ES ir Rusijos partnerystės šalininkas, penkerius metus dirbo, kad santykiai gerėtų, o štai... Visi palaikėme jo paruoštą pareiškimą, kuriame Rusijos veiksmai įvardinti kaip agresija prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenumą – tai gresia taikai, saugumui ir stabilumui Europoje. Ir vis dėl to pasisakėme už dialogo su Rusija tęsinį, pabrėždami, kad reikia stengtis atkurti santykius su Rusija – tai abipusis interesas. Knutas kartu su kolegomis vyks į Maskvą, kad parlamentiniu lygiu mėgintų ieškoti išeities.
Palaikydamas rezoliuciją dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, ir Europos Parlamentas, visoms pagrindinėms frakcijoms pritarus, išreiškė gana vieningą poziciją. Socialdemokratai aiškiau, negu dešinieji, pabrėžė: sunkioje situacijoje reikia ne eskaluoti priešiškumą, o kalbėtis. Frakcijos pirmininkas Hanes Svoboda: „Grasinimai Rusijai šaltojo karo stiliumi neduos rezultatų. Reikia išnaudoti visas galimybes, kad įtrauktume Rusiją į nuoširdų politinį dialogą“. Frakcijos posėdyje Hanes dar pabrėžė, kad kai kurių lyderių pareiškimai, kuriuose V. Putinas lyginamas su Hitleriu arba su Stalinu, nepriimtini ir kenksmingi.
 |
Suprantamas europarlamentarų pasipiktinimas dėl Rusijos invazijos Kryme, nerimas dėl ateities. Juk referendumas Kryme organizuojamas pažeidžiant tarptautinę teisę, jo baigtis iš anksto aiški. Tačiau kolegos praeitą savaitę nemaža kritikos pažėrė ir Europos Sąjungos veiksmams. Dar pernai išryškėjusi Briuselio pozicija traktuoti Ukrainos suartėjimą su ES kaip „eilinį atvejį“, nesugebėjimas įvertinti šios didžiulės šalies ypatumų, neišvengiamo bendradarbiavimo tiek su Vakarais, tiek su Rytais, prisidėjo prie dabartinės situacijos sukūrimo.
Nepriklausomų valstybių sandraugos šalys po invazijos į Krymą irgi krūptelėjo – arba nepritarė Rusijos veiksmams, arba baugiai tylėjo. O štai Baltarusijos prezidentas, gerą savaitę mastęs ir kaupęsis, ėmė ir pasiūlė savo paslaugas bei patirtį, kad stabilizuotų Ukrainą. Įsidėmėtinas ir Kinijos, tradicinės Rusijos sąjungininkės, elgesys. Užuot palaikiusi Rusijos poziciją, Kinija susilaikė, kai Jungtinėse Tautose buvo balsuojama rezoliucija dėl Ukrainos.
Lietuvoje retas komentatorius mėgina pažvelgti į krizę Ukrainoje giliau. Išsiskiria, sakyčiau, Kęstučio Girniaus pastebėjimai ir pamąstymai. Tik jis vienas nusistebėjo – kodėl Briuselis tylėjo, kai Ukrainos Vakaruose žmonės užiminėjo ir siaubė valstybines įstaigas, politinių partijų būstines? O juk tai davė pretekstą panašiai elgtis ir Ukrainos Rytuose – šįkart jau kitai pusei organizuojant ir skatinant. Tai dabar itin pavojinga.
Du Amerikos politikos sunkiasvoriai veteranai – H. Kisindžeris ir Z. Bžezinskis – prakalbo apie tai, kad Ukrainai reiktų orientuotis į Suomijos modelį: puikūs ekonominiai ir politiniai santykiai tiek su Vakarais, tiek ir su Rytais, integracija į ES ir kartu neutralumas, laikymasis atokiau nuo NATO. Suomijos atstovai suskubo pabrėžti, kad jų šalies atvejis unikalus, specifiškai skandinaviškas. Tačiau ir kitose Europos šalyse, ypač Vokietijoje, siūloma peržiūrėti Europos saugumo architektūrą, atsižvelgiant ir į Rusijos interesus. Tuo labiau, kad prieš ketvirtį amžiaus, kai M. Gorbačiovas „paleido“ satelitines valstybes, ir H. Kolis, ir F. Miteranas, ir M. Tečer garantavo, kad NATO į tas šalis nesiplės. Tačiau tai nebuvo užfiksuota sutartyse. Didžioji Britanija tarkim, elgėsi kitaip. Palikdama buvusias kolonijas, ji daug kur sugebėjo įsitvirtinti kariškai ir politiškai. Štai trys procentai Kipro teritorijos, kurią nuo Jungtinės Karalystės skiria 4 tūkstančiai kilometrų, neribotam laikui liko „suvereni britų teritorija“. Ten neveikia nei Kipro, nei ES įstatymai.
Tenka prisiminti ir Kosovo precedentą. Tuomet rašiau, kad tas pirmas po 1975 metų Helsinkio akto Europos sienų perbraižymas gali tapti tuo domino kauliuku, kuris krisdamas nuverčia visą eilę prieš jį stovinčių. Per tuos šešerius metus matėme ir Pietų Osetijos, ir Abchazijos atvejus, dabar Krymas, o potencialių „kauliukų“ stovi dar daug. Visi tie atvejai, žinoma, skirtingi, bet panašumų, deja, irgi apstu.
Neretai pasigirsta paniški šūkčiojimai: ar ne laikas jau iš Klaipėdos bėgti, ir ten rusai sugrįš? Kolega signataras Audrius Rudys prognozuoja, kad Krymo patirtis gali būti pritaikyta Visaginui, o taip pat ir Vilniaus kraštui – tiesa, ten pavojus grėstų, jo manymu, iš kitos pusės. Nemanau, kad tokie scenarijai turi kažką bendro su dabartine realybe. O ateityje? Jeigu nacionalizmo stiprėjimas, kurį stebime ne tik Rusijoje ir Ukrainoje, bet ir kitose regiono valstybėse, pasiektų praeito amžiaus vidurio lygį, o ES ir NATO susilpnėtų ir susvyruotų... Tada jau visko gali būti.
Taigi, paskutinis šioje parlamentinėje kadencijoje delegacijos ryšiams su Rusija posėdis prasidėjo ir baigėsi slogioje atmosferoje. Ir vis dėl to yra vilčių, kad Europos Sąjungos trauka, daranti tokią didelę įtaką Ukrainai ir kitoms valstybėms ne silpnės, o stiprės, apimdama ir daugiau šalių.