Tausojimo politika ir išėjimo iš krizės perspektyvos

Savo įžanginiame žodyje Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas Krescencijus Stoškus atkreipė dėmesį į šiuos aspektus:

· patys niekingiausi žmonės galvoja, kad krizė laikina, ji praeis ir vėl bus kuriama vartotojiška visuomenė. Tai naivi kūdikiška pozicija. Į pradinę padėti negrįšime.

· išvada viena – civilizacija gali tverti apie 100 metų, po to vyksta irimas (kolapsas). Apie vartojimo ribojimą prabilta jau 1968 m. (Aurelio Peccei ir Alexander King įkurtas Romos klubas). Jau 1972 m. parengtas labai svarbus visiems pranešimas „Augimo ribos“ (The Limits to Growth), kuriame pateikti darnios plėtros scenarijai ir pateiktos galimybės/pasirinkimai, kuriuos taikydamos visuomenės gali suderinti darnią plėtrą aplinkos rėmuose. Anot Stoškaus, mes apsigavome, prie tokio dabartinio tempo nebereikia 100 metų, padėtis pernelyg rimta.

· dar vienas svarbus dokumentas tuometinės Norvegijos aplinkos ministrės G.H. Grundtland 1987 m. „Mūsų bendroji ateitis“. Pirmą kartą pasaulio valstybės suformulavo sutarimą, kad inertiškoje visuomenėje taip toliau gyventi negalime.

· didžioji klaida – euforinė laikysena: sykį jau išspręsta politinė krizė, jokių kitų krizių daugiau nebus. Deja taip nėra, juolab kad ekologija nustumta į paraštę.

· Deja, šis mūsų pasakymas kad taip toliau gyventi negalime eis iki Seimo mažiausiai kokį 10 metų. Reikia naujai perorientuoti politiką

Darnaus vystymosi koncepcijos esmė – Žemės, kaip uždarosios sistemos eko talpumas yra ribotas

Darnaus vystymosi sudedamosios:
Aplinka/ištekliai	Visuomenė	Ekonomika

Keliamas klausimas: ar iš tiesų šie ištekliai yra lygiagretūs? Aplinka, gamta, geriau jaučiasi kai mažiau joje visuomenės. Todėl dabar bandoma pereiti prie kito modelio:

Visuomenė	Kultūra	Ekonomika
GAMTA – pamatas

Kertinis klausimas dabar yra: kokios realiai yra augimo ribos? Esmė – civilizuotame pasaulyje dabartiniu metu mūsų galimybės keisti pamatą išsemtos.

Pvz. 85% natūralių Lietuvos upių slėnių ir vagų mes jau sunaikinome melioruodami. Hidroenergetikos elektrinės nauda labai ribota. Elektros energijos pavidalu mūsų energetinė nepriklausomybė padidėtų tik pusantro proc. Mažosios HE nepritaikytos lygumų kraštams: 84 mažos HE paskandina 5000 hektarų upių slėnių. Deja, vėl bandoma tvenkti visas upes: 9 HE ant Nemuno, 8 – ant Neries. O vėjo jėgainė gali išgelbėti 400 ha ploto.

Reikia rasti būdus kaip suderinti natūralų norą gyventi geriau su tausojimu? Vienas tokių būdų - kultūringas vartojimas, ne mažesnis, o labiau tausojantis aplinką.

Laisva rinka turėjo mus atvesti į laisvą visuomenę, bet atsidūrėme visuomenėje, kurioje pinigai aukščiau už ją

Gamtinės aplinkos ir gamtinių resursų problema: žmonių žemėje skaičius smarkiai auga: nuo 1,5 mlrd. 1900 m. išaugo iki 6,0 mlrd. 2000 metais. Dėl to sparčiai auga miestai, pramonė, iš čia didėja tarša. 1968-1972 m. Romos klubas pirmasis perspėja, kad Žemei gresia pavojus, žmonija artėja prie augimo ribos.

· 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijoje gimė subalansuotos plėtros terminas. Saikingai tenkinti poreikius

· 2000 m. Rio de Žaneiro geologų kongrese iškelta naudingų išteklių tausojimo samprata:

o susiję su kasyba pramonės poveikio aplinkai reikalavimai – riboti/nekasti saugomose teritorijose, nepasiekti požeminio vandens

o lyg būtų išeitis - išsivysčiusios šalys atsiveža iš trečiųjų šalių, bet pasauliniu mastu ištekliai vis tiek netausojami.

Laisvoji rinka priešinasi tausojimui todėl atsiranda terminas saikingas vartojimas. Nes tikroji problema – vartojimo augimas, o pasaulis neišsemiamas.

Pvz. visiškas sunaudojimas: nafta 100 proc. išseks 2028 m., dujos išseks – 2026 m. Išvada: pamatas – gerokai patrupintas.

Geologai teigia: ateityje nematomas jokių mineralinių išteklių mažėjimas, išskyrus energijos.

Galimybė energijai gauti – Metano hidratai (CH4). Gal tai mūsų ateitis? Jų yra Šiaurės ir Pietų šaltosiose jūrose. Į ledą panaši medžiaga. Tačiau metano išgavimas iš hidratų labai sudėtingas + iškyla tokie sunkumai: techninis, ekonominis, aplinkosauginis.

UNESCO: jei pasaulio gyventojai norėtų gyventi taip gerai, kaip gyvena Europa, reiktų dar pusantros Žemės.

Per greitai užmiršome dėl ko atsisakėme IAE – dėl branduolinių atliekų, kurios susidaro iš karto kai pradeda veikti AE. Kažkodėl radioaktyvių atliekų laidojimo, saugojimo klausimas nukeliamas spręsti vėlesniam laikui.

Pagrindinės problemos: atliekos, radiacinė spindulytė, reaktorių saugumas, nedidelės/didelės avarijos poveikis, šiluminė tarša, kitų energijos gamybos ir tausojimo galimybių slopinimas, dominuojant AE energijos rinkoje.

- sprendimas statyti Lietuvoje naują AE rėmėsi Lietuvos, Latvijos, Estijos energijos kompanijų užsakyta studija, kurios tik santrauka buvo paskelbta 2006 m.

- Visuomenė „agituojama“ apie AE naudą: Lietuvos žiniasklaida savo straipsniuose rėmėsi 2% NVO nuomone, 5% mokslininkų nuomone ir 60% aukštų politikų nuomone (pagal RINOVA tyrimą).

Lietuvoje jau matomos protekcijų užuomazgos: nustatyti prioritetiniai investiciniai projektai su ES parama tik Vilniui ir Kaunui. Iš čia atsiranda puiki galimybė (UAB Rubicon) verslui, bet kur visuomenės interesas, ypač kai kalbama apie neperdirbtų atliekų deginimą. Jos nėra žaliava kurui, nors iš čia kyla „Zero waste“ schema

· 15,6% mūsų šalies teritorijos užima saugojamos teritorijos (ST), turi siekti iki 16-18%. Pvz. Estijoje ST sudaro 20% ploto. Lietuvoje pernelyg vartotojiškas požiūris į ST.

· valstybinių miškų privatizavimas – Laisvos rinkos institutas iškėlė absurdišką pasiūlymą, nes siekiama trumpalaikės ekonominės naudos: iškirsti, išparduoti, bet neatsodinti.

Gytis Padegimas: įpareigoti valstybę pareikšti nuomonę, kad Astravo AE (AAE) kelia grėsmę mūsų visuomenės išlikimui. AAE stovi ant upės, maitinančios du didžiausius Lietuvos miestus.

Ko norėti valstybėje, kurioje privati nuosavybė svarbesnė už gyvybę? Mūsų visų ekologinė sąžinė mirė. Ten kur labai lengvai kertamas medis, lengvai kertamas ir žmogus (Jonas Paulius II).

Jei AAE atsitiktų avarija, Vilnius liktų be vandens, būtų užteršti požeminiai ir upės vandenys, nekalbant jau apie nuolatinę šiluminę taršą.

Alvita Armanavičienė, vartotojų asociacijos prezidentė: Teisingumo ministerijai siųsti užklausimą - Kada bus viešojo intereso įstatymas? Kas yra viešoji nauda?

Kazimieras Uoka, Seimo narys: dar tik prasideda kova prieš AAE. Daugiau nei 50% baltarusių nusistatę prieš Astravo AE. Didieji įvykiai vyks vasarą.

Algirdas Knystautas, Judėjimas už gamtą vadovas: problema – auganti korumpuotų turtingų žmonių skaičius, dėl ko naudojami tropiniai miškai (brangiems baldams), kitos retos medžiagos, pan.

Todėl gamtosauga turi būti Lietuvos valstybės politikos prioritetas. Nes nevaržomos statybos ST, miškų privatizavimas.

Prieš pateikiant įstatymo projektą, duoti jį apsvarstyti visuomeninėms organizacijoms. Tada neturėtume verslą atstovaujančių ir visuomenės interesų neatspindinčių įstatymų.

Juozas Mockevičius, Lietuvos geologų tarnybos direktorius: per paskutinius 50 metų žmonės sunaudojo tiek, kiek sunaudojo per visą savo gyvavimo laikotarpį. Benediktas XVI – jei nori taikos, saugok kūriniją: negrobstyk išteklių, naudok tausojančiai. Tai moralinės ir sąžinės krizės.

Pvz. Utenos raj. Saldutiškyje – per naktį iškirstas maumedynas, daugiau, nei 1 ha, kai Lietuvoje maumedynas užima tik apie 780 ha.

Vidmantas Besaras: aplinkosauga netapo kiekvieno piliečio gyvenimišku poreikiu. Daugiau dėmesio švietimui.

Romas Pakalnis: įvairovė – bet kurios sistemos išgyvenimo pagrindas, palyginimui: kultūrinė ir natūrali pieva, kuri greičiau išdžius per sausrą?

· Pradėti nuo mokyklų ir studentų. Rengti taikos žygius į Astravo AE ir taip atkreipti pasaulio sąžinę.

· Per gerus pavyzdžius skleisti geras idėjas. Bandykime išgirsti gerą žinią. Žiniasklaidoje „reklamuojamas“ smurtas, o gera žinia – nustumta. Kokios mūsų mintys, ką mes propaguojame, tokie ir esame.

· iš kur bus stiprus pilietiškumas, jei nieko nėra žinoma apie savo etnokultūrą. Pedagogai per mažai suinteresuoti savo pačių žinių kėlimu, tobulėjimu. Mokyklose, išskyrus popsinės kultūros, kitos nėra. Reikalingas socialinio atsakingumo, dvasinės atspirties sąjūdis.

· paveldosauginis švietimas, nes stokojame suvokimo apie mūsų pačių visuomenę. Savasties svarba

Kuo domisi visuomenė? Aplinkosauga kažkur paraštėje, jos neliko. Darom 2010 akcija pasidarė lyg ir šventė: prisišiukšlinom, o dabar lenktyniaujam kas daugiau surinksime šiukšlių.

Trūksta tarpinstitucinio, tarpvalstybinio bendradarbiavimo – dėl Astravo AE, Kaliningrado AE – Lietuvos politikos kaltė.

Negalima privatizuoti saugomų teritorijų. Jei žemės gražintinos, tai dar nereiškia, kad yra leidimas jose statyti pastatus. Labai svarbus viešų-privačių interesų santykis. Reikia apsispręsti kiek visuomenei reikia.

Pvz. Kretingos raj. 90% savininkų norėtų parduoti savo žemes statybų bendrovėms; iki ko nusiritome: siekiamybė 200 000 žmonių Trakų gyventojai!

Kintų bendruomenės gražus pavyzdys: visi 960 žmonių atsilaikė materialinėms pagundoms ir kompensacijai prieš gręžinius vs Kuršių Nerijos viešbučiai ar Kretingos žemių savininkai.

Krescencijus Stoškus: dėl Čia ir dabar filosofijos kyla aplink Lietuvą AE. Lietuvai nereikia daryti kuo daugiau, reikia tik aprūpinti. Į pirmą planą iškelti išlikimo problemą, vietoj vystymosi ir augimo.

2010 m. kovo 3 d.Lietuvos Kulturos kongreso debatuose priimtos Rezoliucijos variantas

Mes, Lietuvos kultūros kongreso inicijuotų debatų dalyviai, susirinkę į forumą “Tausojimo politika ir išėjimo iš krizės perspektyvos”, reiškiame gilų susirūpinimą sunkia valstybės būkle, jos ateitimi ir ekologine politika, atkreipiame Jūsų, kitų valdžios institucijų, visuomenės organizacijų ir visų sąmoningų šalies piliečių dėmesį į tai, kad:

- vis dažniau atkaklių derybų ir vis profesionalesnių, kvalifikuotesnių diskusijų reikalaujantys aplinkos apsaugos problemų sprendimai patenka į atsitiktinių, neatsakingų, su kuruojama sritimi nieko bendra neturinčių žmonių rankas;

- kilniais žmonių interesų gynimo, taupymo ar naudos sumetimais valstybei ir visuomenei primetami diletantiški arba vien tik siaurų grupių intersams tarnaujantys sprendimai palieka vis sunkiau atitaisomus padarinius;

- vis dažniau atskirų verslo grupių įtaigojami siūlymai prasilenkia su Lietuvos darnaus vystymo principais, o kartu ir su jos žmonių išgyvenimo interesais, visuomenei didėja pavojus prarasti konstitucinę teisę į pagrindinį jos turtą – gamtinę aplinką ir jos teikiamas gėrybes.

Jau dabar privalu sutelkti pastangas ir imtis visų teisėtų veiksmų, kad nebūtų pakirstos tautos ir visuomenės išgyvenimo galimybes. Tam būtina:

2) ne imituoti Nacionalinės darnaus vystymo strategijos įgyvendinimą, bet tą

strategiją papildyti gerai apgalvota Valstybine aplinką tausojančio gyvenimo

3) aplinkosaugą laikyti ne ūkio problemų sprendimo kliuviniu, bet jos uždavinius ir

4) ne pasiduoti beviltiškai savieigai, bet ryžtingai įsikišti į technologinius ir

užtikrinti, kad tos teritorijos būtų atviros ir prieinamos visai visuomenei, o

ūkininkavimo formos nekeltų paojaus toms vertybėms, dėl kurių jos yra įsteigtos;

6) ne tvenkiniais paversti ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingiausias upes

ir jų slėnius, bet skatinti mažiausiai aplinką žalojančių energetinių projektų

skatintų išteklius taupantį antriniu žaliavų panaudojimą ir perdirbimą;

Tausojimo politika ir išėjimo iš krizės perspektyvos

(2010 03 03)