Laiškai iš visos Lietuvos
(2013 03 01)
 |
Kai susitinku su pažįstamais, jie dažnai paklausia: ar ne per brangu, ar nepavargstu nuolat skraidyti maršrutais Vilnius-Briuselis-Vilnius, Vilnius-Strasbūras-Vilnius?
Taip, brangu. Taip, skrydžiai vargina. Bet nuo pirmųjų darbo Europos Parlamente dienų stengiausi neatitrūkti nuo savo šalies. Juk jokios telekomunikacijos priemonės nepakeis bendravimo su žmonėmis. Susitikdamas Seime ir ministerijose, su kultūros, verslo žmonėmis, su miestų ir kaimų gyventojais prašau pasidalinti mintimis apie politiką, ekonomiką, kasdienį gyvenimą Lietuvoje, apie miesto ar rajono reikalus. Mano darbas – ne tik Briuselyje ir Strasbūre. Lietuvos Parlamento narys, išrinktas Klaipėdoje ar Pasvalyje, Kaune ar Lazdijuose blogai atliks savo pareigas, jeigu dirbs tik Seime, Vilniuje, pamiršęs savo rinkiminę apygardą. Panašiai ir mes, EP nariai. Mūsų rinkiminė apygarda – visa Lietuva. Gal kam pasirodys ir keista, bet man jokiu gyvenimo tarpsniu neteko tiek daug keliauti po Lietuvą, bendrauti su jos žmonėmis, kaip dirbant Europos Parlamente.
Svarbu pajusti nuotaikas ne tik betarpiškai bendraujant. Mano biure Vilniuje susikaupė šūsnis laiškų, kuriuose mano padėjėjai pasakoja apie tai, kaip gyvena žmonės įvairiose Lietuvos vietose, kokie rūpesčiai slegia. O jų nemaža. Krizė smogė visam pasauliui – ir Europai, ir Lietuvai. Ketveri konservatorių ir liberalų valdymo metai, švelniai tariant, nebuvo sėkmingi. Pasak Pramonininkų konfederacijos vadovo R. Dargio, dabar tenka vytis ne tik Estiją, bet ir Latviją.
Nedarbas, nesibaigianti emigracija, mąžtantis vidutinių ūkininkų sluoksnis, sodybų tuštėjimas, mokyklų ir bibliotekų uždarymas, maži atlyginimai, negrąžintos pensijos, netikrumas dėl išmokų žemės ūkiui – visos šalies ir visų rūpesčiai.
„Smulkūs ūkiai nyksta, jaunimas bėga iš kaimo arba prasigeria neturėdamas ką veikti ir gyvendamas iš valstybės teikiamų pašalpų. Gyvenimas valstybės sąskaita kaime jau tapo norma.“ (Pagėgiai)
„Praktiškai kaime neliko vidutinio žemdirbių sluoksnio. Yra keletas stambesnių ūkininkų ir daug smulkių 3 – hektarų žemės valdytojų, kurie praktiškai gamybos nevysto, niekur nedirba, nes eiti padieniu darbininku už 30-40 litų per dieną pas stambų ūkininką nenori, tai gyvena iš valstybės.“ (Pagėgiai)
„Didėjantis nedarbas, kaimuose uždaromos mokyklos ypač skaudžiai paliečia jaunas šeimas. Kaimuose daugėja negyvenamų sodybų.“ (Pasvalys)
„Pajamos nedidėja, o išlaidos maistui, šildymui, transportui, vaistams nepaliaujamai auga. Skurdžių daugėja, emigracija tęsiasi, nedarbas nemažėja.“ (Palanga)
Šalčininkų rajone labai trūksta gydytojų – chirurgų, reabilitologų, okulistų, neurologų, vidaus ligų, šeimos gydytojų. Rajono gyventojams reikalinga ir socialinių darbuotojų pagalba, o mokyklose trūksta kai kurių dalykų mokytojų. Tačiau pradžiugino žinia, kad paskutiniame 2012 m. tarybos posėdyje pristatyta savivaldybės studijų rėmimo programa, pagal kurią savivaldybės iniciatyva bus parenkami gerai besimokantys studentai iš sričių, kuriose jaučiamas poreikis rajone. Šiems studentams bus skiriamos stipendijos. Baigę studijas jie dirbtų Šalčininkų rajone.
Apie dar vieną verslo idėją rašo iš Pasvalio: „Mums atrodo, kad žemdirbiams reikia daugiau konsoliduotis, steigti vietose mažas perdirbimo įmones. Čia daug gali nuveikti kaimo bendruomenės. Kai kuriuose rajonuose tokios įmonės pasiteisino.“
„Pagalba iš ES fondų labai reikalinga ir energingi, verslūs žmonės ja puikiai pasinaudoja. Panaudotos europinės lėšos turi toliau kurti pridėtinę vertę. Jeigu pinigai pravalgomi – tai ne parama, tai – labdara.“ (Alytus)
„Kaimo žmones labiausia jaudina ir kelia nerimą 2014-2020 m. tiesioginių išmokų dydis. Šiuo metu išmokos Baltijos valstybėse yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje – Lietuvos ūkininkai gauna tik po 143 eurus už ha, kai kitose valstybėse vidurkis siekia 249 eurus.“ (Pagėgiai)
„Ūkininkų teigimu, išmokų artėjimas prie ES vidurkio leistų samdomiems darbuotojams mokėti atlyginimus, panašius į gaunamus emigracijoje, ir taip ženkliai prisidėti prie socialinės atskirties mažinimo.“ (Ignalina)
Ką gi – gera žinia, kad Lietuvai pavyko susiderėti dėl ženklaus tiesioginio išmokų padidėjimo žemdirbiams – iki 2020 m. išmokos augs iki 676 litų už hektarą arba sudarys 75 proc. ES vidurkio. Tiesa, pasiektą ES valstybių susitarimą dar turės patvirtinti arba atmesti Europos Parlamentas. ES paramą, jos naudą jau įvertino pasvaliečiai, besidomintys, kokia numatoma finansinė parama naujiems keliams, jų tvarkymui. Pasvalyje daug neasfaltuotų, sunkiai pravažiuojamų kelių. Ypač rajono gyventojams svarbus kelio Gulbinėnai-Krinčinas ruožas, kurį žadama sutvarkyti tik apie 2020 m., o žmonės nori patogiai juo naudotis jau šiandien. Prašymą pasirašė iš 150 iš 250 gyventojų. Anot rajono gyventojų, pirma būtina labai atidžiai apsvarstyti kam skirti ES paramą ir tik atsakingai nutarus, pradėti įgyvendinti projektus.
„Radviliškio rajone Grinkiškio seniūnijoje ūkininkai augina melžiamas karves, kur vietoje iš Europos pinigų pasistatė pieno perdirbimo cechą. Pagamintą produkciją – varškę, įvairių rūšių sūrius realizuoja tiek vietoje, tiek tiekia kitur. Užsakymų netrūksta.“ (Pasvalys)
O štai alytiškiai pastebi, kad ES parama naudojama neskaidriai, savanaudiškai. Šito neturi būti. Galbūt šiame reikale yra ir korupcijos apraiškų, tvirtina palangiškiai.
Ydingų dalykų politiniuose sprendimuose pastebi ir Ignalinos gyventojai. Ligoninių, mokyklų, bibliotekų, kitų viešųjų paslaugų centralizavimas taupymo tikslais atima iš paprastų rajonų, kaimų, nuošalesnių vietų gyventojų galimybę pasinaudoti net ir elementariausiomis paslaugomis, ką kalbėti apie mokesčių mokėjimą ar gydymą (deja, tai neįmanoma – sveikatos, švietimo, socialiniai reikalai yra išimtinai ES valstybių – narių kompetencijoje). Todėl kai kurių bičiulių socialdemokratų Ignalinoje nuomone, šis klausimas – Europos direktyvos verta tema. Pagėgių gyventojai. Anot jų, mokinio krepšelis – ydinga praktika, o kaimo žmogus diskriminuojamas.
Ignalinos ir Švenčionių rajonų savivaldybės dalyvauja Euroregiono „Ežerų kraštas“ veikloje. Todėl jų gyventojams yra aktualus bevizis režimas su Baltarusijos pasienio zona. Tai pagyvintų prekių ir paslaugų mainus tarp šalių ir rajonų, sustiprėtų kultūriniai ryšiai. Ekonominį Ignalinos rajono gyvenimą pagyvintų tarptautinio posto statuso suteikiamas Tverečiaus sienos perėjimo punktui.
Bevizį režimą su Rusija ypač palaiko Pagėgių gyventojai. Daugumos požiūris į kaimynus lenkus, baltarusius ir rusus yra palankus. Pagėgiškiai, pasvaliečiai, kupiškėnai siūlo glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis Latvija, Estija, Baltarusija, Rusija, Lenkija.
Kupiškio rajono žmonės sėkmingai bendradarbiauja su Lenkijos Zgiežo miestu, Baltarusijos Postavų rajonu. Pasvaliečiai norėtų skatinti turizmą pasienio su Latvija rajone ir džiaugiasi jau vykdomu Lielupės-Dauguvos baseino aplinkos gerinimo projektu. Dažnai užduodamas klausimas – kodėl per daugiau nei 20 metų nepagerėjo santykiai su kaimynėmis?
Alytiškiai taip pat nėra patenkinti suprastėjusiais santykiais su kaimynais. Jie prašo ieškoti kompromiso tarp tautinės savigarbos ir geros kaimynystės principų. Konfliktas su Lenkija dėl pavardžių rašymo rodo mūsų užsienio politikos trumparegiškumą. Mums nedaro garbės nuolatiniai išpuoliai prieš Rusiją, negerai, kad komplikuojame santykius su Baltarusija. Alytiškiai primena, kad europarlamentarams vertėtų gerai pagalvoti prieš balsuojant už sankcijas kaimynams.
O štai žvilgsnis iš Kauno: „Per pastaruosius ketverius metus mūsų santykiai kaimyninėmis valstybėmis gerokai pablogėjo. Priežastys – įvairios, tačiau viena iš pagrindinių – valstybės užsienio politika, aukštų oficialių asmenų neigiamas požiūris į kitokią ideologiją išpažįstančias kaimynines šalis, aštri, ne visuomet pamatuota jų kritika“. Abejojama ir spaudimo Baltarusijai, jos izoliavimo idėjos teisingumu.
Galbūt geresni santykiai su kaimynėmis neskatintų atominių elektrinių statymo šalia Lietuvos sienos Baltarusijoje ir Kaliningrade. Pagėgių gyventojus nuo statomos Baltijos AE Kaliningrado srityje skiria tik 30 km. Jie sako: jei elektros kainos Lietuvai turint savo elektrinę neatpigs, jos ir nereikia.
Dauguma Kupiškio rajono gyventojų pasisako prieš atominę elektrinę Lietuvoje, tačiau vieningos nuomonės dėl „žaliosios“ energijos neturi. Štai rajono savivaldybės tarybos sprendimu du kartus nebuvo leista statyti nedidelės hidroelektrinės prie Kupiškio užtvankos. O alytiškiai ragina spartinti elektros jungties su Lenkija ir Švedija projektą bei pasisako už „žaliosios“ energetikos plėtrą.
„Žaliąją energetiką“, pasak žemaičių, ypač palaiko žemdirbiai. Vidutinių ūkininkų nuolat mažėja. Daugelyje rajonų yra nusidėvėjusi melioracijos sistema. Pasvalyje tik maža dalis žemės ūkio specialistų pasilieka rajone, kiti emigruoja ir dirba ūkiuose užsienyje arba išvažiuoja į didmiesčius dirbti kitų ne savo profesijos darbų. Nerimą kelia ir žemės pirkimas. Galbūt tai viena iš priežasčių, kad mažėja ūkininkaujančių, o žemę superka spekuliantai. Reikia būtinai skatinti smulkųjį verslą, taikyti jam lankstesnę mokesčių sistemą, mažinti akcizus kai kuriems maisto produktams.
Daug kas labai nusivylę mažomis pensijomis, atlyginimais, aukštomis šildymo, vandens kainomis. Jie reikalauja iš valdžios konkrečių darbo rezultatų. Pasvalyje nuotaikos nėra optimistinės: mažinami atlyginimai ir etatai, švietimo darbuotojai išleidžiami nemokamų atostogų, atleisti net 35 medicinos darbuotojai. O Kupiškio gyventojai skeptiškai vertina įvairių kompensacijų ir pašalpų skyrimą, nes tai skatina nenorą dirbti.
Dėl euro įvedimo alytiškiai siūlo rengti referendumą ir pateikti žmonėms visus pliusus ir minusus. O Pasvalio gyventojai euro įvedimą vertina atsargiai, nes nedidėja pensijos, nebepasitikima bankais, bijomasi prarasti paskutines santaupas.
Štai tokiomis nuotaikomis gyveno mūsų Lietuva paskutiniuosius ketverius metus. Labai tikiuosi, kad reikalai keisis į gerą, nes šalyje įvyko svarbus įvykis - rinkimai. Seimo sudėtis piliečių valia tapo visai kitokia. Socialdemokratų partija savo rinkiminėje programoje žadėjo imtis priemonių ekonominiam augimui skatinti, kurti naujas darbo vietas, ypač kovojant su jaunimo nedarbu, daugiau dėmesio skirti išvažiavusiųjų grąžinimui tėvynėn. Žinoma, visa tai įvyks ne iš karto, lyg burtų lazdele pamojus, o palaipsniui atsakingai apsvarsčius kiekvieną politinį sprendimą. Reikalinga ir visuomenės parama.