Reikia nusiimti priešiškumo Rusijai akinius

 (2011 06 06)

Lietuva kartu su visa Europos Sąjunga (ES) turėtų siekti suartėjimo su Rusija, kadangi tik pasukę tokiu keliu, galime tikėtis realių pokyčių didžiosios Rytų kaimynės politikoje. Tuo įsitikinęs Europos Parlamento (EP) narys, delegacijos ES ir Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete narys Justas Vincas Paleckis.

Europarlamentaras, kuris taip pat eina EP delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininko pavaduotojo pareigas, sutiko atsakyti į Ep.Alfa.lt klausimus apie ES ir Rusijos santykių dabartį ir jų perspektyvas.

Kitą savaitę Nižnij Novgorode vyks ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimas. Šiemet jau buvo pasigirdę kalbų, kad reikėtų mažinti tokių kasmetinių susitikimų skaičių, nuo dviejų iki vieno, nes esą trūksta aktualių klausimų, kuriais galima būtų susitarti. Jūsų manymu, ar tokios kalbos yra pagrįstos? Ko galime tikėtis iš būsimo susitikimo?

Tokios kalbos nėra pagrįstos, nes Rusija, kaip ir Jungtinės Valstijos, yra strateginis Europos Sąjungos partneris. Ta strateginė partnerystė kartais susvyruoja, kartais patiria krizes, bet iš esmės ji yra labai svarbi. Jeigu mes norime daryti įtaką Rusijai, tokie susitikimai yra būtini. Kontaktai tarp pagrindinių asmenų yra labai svarbūs.

Artimiausias susitikimas svarbus tuo, kad dabar yra lemiama stadija derybose dėl naujos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Rusija šiais metais, matyt, įstos į Pasaulio prekybos organizaciją, o tai buvo paskutinė kliūtis, kuri trukdė pasirašyti tą susitarimą. Be abejo, dėl jo kyla ir ginčų – Rusija norėtų bendresnio pobūdžio, o Europos Sąjunga – labiau įpareigojančio susitarimo.

Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas pakeis bendradarbiavimą keturiose srityse – ekonominių ir energetinių ryšių, vidaus saugumo, užsienio politikos bei kultūros ir švietimo. Dabar vyksta labai didelis darbas. Reguliariai susitinka delegacijos – ministrai iš Rusijos pusės, komisarai iš Europos Sąjungos pusės. Taigi tikrai yra apie ką pakalbėt, o tokiems skeptiškiems balsams, kurie pasigirsta ir iš vienos, ir iš kitos pusės, nėra pagrindo.

Lygiai prieš metus buvo susitarta dėl ES ir Rusijos partnerystės siekiant modernizavimo. Kaip vertintumėte ligšiolinę pažangą – ką pavyko pasiekti? Ar Rusija vykdo savo pažadus?

Tai yra prezidento Dmitrijaus Medvedevo iniciatyva. Jeigu prezidentu išliks Medvedevas, ji turėtų gerokai pasistūmėti į priekį. Jeigu bus išrinktas Vladimiras Putinas – bus tam tikrų kliūčių.

Partnerystė modernizacijai atspindi pamatinius Europos Sąjungos ir Rusijos interesus. Antra vertus, ji atspindi ir dalies Rusijos elito pasirinkimą būti su Europos Sąjunga. Yra balsų Rusijoje, kurie sako „mums nereikia nei Europos Sąjungos, nei Amerikos, mes galime būti vieni, arba su Kinija kurti bloką prieš Vakarus“. Tokių kalbų buvo visada. Bet dauguma Rusijos elito, ir ypač verslo atstovų, be abejo, jau yra įpainioti – gerąja prasme – į santykius su Europos Sąjunga, ir nemato kito pasirinkimo.

Per metus, be abejo, nieko labai konkretaus ir didingo nepasiekta. Konkrečius žingsnius labiau galima sieti su būsimu susitarimu. Prezidento Medvedevo pasiūlymas rodo kryptį, o konkrečių planų įgyvendinimas užims nemažai laiko.

Apskritai dabar esame laukimo periode. Šiemet yra Rusijos Dūmos, o kitąmet – prezidento rinkimai.

Jūsų politinės grupės EP, socialistų ir demokratų, pozicijoje dėl santykių su Rusija modernizavimo kalbama apie būtinybę imtis naujosios „Ostpolitik“ – Rytų politikos. Kaip suprantu, 1969 metais, kai Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas ėmėsi „Ostpolitik“, tai buvo bandymas sukurti santykius su Rytų Vokietija ir Sovietų Sąjunga, kurių prieš tai apskritai nebuvo. Ar dabartiniai ES ir Rusijos santykiai tikrai yra tokie blogi, kad mums vėl reikalinga „Ostpolitik“?

Be abejo, tokie palyginimai ne visada būna tikslūs. Tada buvo šaltasis karas, tvyrojo tikrai labai didelė įtampa. Dabar viso to nėra, tačiau svarbiausia, kad Willy Brandto principas, „pasikeitimas suartėjant“, skelbė, kad tik suartėjus su Tarybų Sąjunga, galima tikėtis permainų.

Man atrodo, kad šis principas vis dar galioja. Tas suartėjimas dabar žymiai realesnis, ir nebėra tokių principinių kliūčių, kokių buvo anksčiau, taigi galima tikėtis pasikeitimų: daugiau demokratijos, daugiau žmogaus teisių, skaidrumo, pilietinės visuomenės.

Be abejo, socialdemokratai, siūlydami šį principą, labai aiškiai sako: prieš 20 metų, kai baigėsi šaltasis karas, buvo šansas suartėti su Rusija, tapti strateginiais partneriais ne tik popieriuje – imti labiau pasitikėti vieni kitais, daugiau bendradarbiauti. Šis šansas, mūsų frakcijos nuomone, nebuvo išnaudotas, todėl tai reikia padaryti dabar.

Pagrindiniai pasiūlymai – lygiateisis bendradarbiavimas su Rusija ir skirtumų pripažinimas. Rusija niekada nebus tokia, kaip Vakarų Europa, ir Vakarų Europa niekada nebus tokia, kaip Rusija.

Socialdemokratai taip pat siūlo tartis dėl naujo Helsinkio susitarimo. Mes žinome, kad pirmasis Helsinkio susitarimas buvo vienas iš tų istorinio masto įvykių, kurie leido pradėti didelius pokyčius tuometinėje Tarybų Sąjungoje.

Taip pat svarbu apsvarstyti galimas reformas euroatlantinėse struktūrose. Apie tai visą laiką kalba Rusija, o Vakarai visada atsako, kad jos ir taip gerai dirba. Mes sakome – o kodėl vis dėlto neapsvarsčius tokios galimybės? Juk visos tos organizacijos, pradedant NATO, buvo sukurtos šaltojo karo metais, ir dabar tikrai būtų galima kai ką pakeisti.

Žodžiu, reikėtų nusiimti priešiškumo akinius ir pažvelgti į Rusiją naujai – siekiant jos modernizavimo, nepamirštant demokratijos ir žmogaus teisių, ir, be abejo, atsisakant mokytojo tono.

Bet ar čia nėra tam tikro prieštaravimo? „Pasikeitimo suartėjant“ principas leidžia klausti – o kas vis dėlto keičiasi – ar viena pusė, o gal vis dėlto abi? Juk ES dažniausiai viso likusio pasaulio atžvilgiu laiko save aukščiausiu moraliniu standartu – iš to ir kyla „mokytojo tonas“. Ar suartėjimas su Rusija nereikš, kad pati ES keičiasi, ir galbūt ne į gerąją pusę?

Jokiu būdu ne. Žinoma, sutinku, kad kliūčių yra labai daug, kad mūsų planas yra idealistinis. Tačiau svarbu pripažinti savarankišką kiekvienos tautos kelio paiešką. Pavyzdžiui, su Amerika mus jungia bendros vertybės, tačiau, tarkime, ten yra vykdoma mirties bausmė, o Rusijoje – nevykdoma.

Rusijai tikrai reikia padėti. Ir viena iš pagrindinių kliūčių yra tai, kad pas mus iš abiejų pusių viešpatauja tai, ką vokiečiai vadina „Schadenfreude“ – džiaugsmas dėl kitos pusės nesėkmės. Paskaitykite Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Anglijos spaudą – Rusijoj blogai, ten žudomi žurnalistai, bloga ekonominė padėtis. Rusijos spaudoje – dar blogiau – Graikijoj krizė, Ispanijoj krizė, Lietuvai ir Latvijai blogai…

Visuomenės dar nepasirengusios permainoms. Reikėtų pirmiausiai sukurti naują atmosferą, kad pakeitimai būtų įmanomi. Reikia kuo daugiau kontaktų – intelektualų, mokslo žmonių, jaunimo, švietimo įstaigų. Šaltojo karo laikai pasirodė, kad viskas yra įmanoma – jeigu ne Rytų politika, jeigu būtų visą laiką išlikusi konfrontacija, tokių reformatorių, kaip Gorbačiovas ir Jakovlevas, atėjimas būtų neįmanomas.

Prieš kurį laiką mačiau Rusijos verslo elito apklausos rezultatus. Buvo klausiama, ką pirmiausiai Rusijoje reikia tvarkyti. Jie išskiria įstatymų viršenybę, teisinės valstybės sukūrimą, demokratiją, žmogaus teises… Tokia yra Rusijos elito nuomonė, ir šitai reikia palaikyti.

Antra vertus, ten yra tvirtos rankos ir „gero caro“ nostalgija, kuri, deja, labai ryški ir Lietuvoje. Tai, kad dabar Medvedevas pagal apklausas pirmą kartą vienu punktu aplenkė Putiną, šį tą parodo. Aš palyginčiau Medvedevą su Gorbačiovu – protingas vyras, siekia suartėjimo su Vakarais, o Putiną – su Jelcinu. Putinas – žmogus, labiau priimtinas vidutiniam rusui, kuris tikrai turi tvirtą ranką, yra „savas vyrukas iš liaudies“.

Labai daug kas tikrai priklausys nuo kitų metų – nors kol kas daugiau požymių, kad Putinas sugrįš…

Ar Jums neatrodo, kad prieš mūsų akis Rusijoje vyksta tam tikras politinis spektaklis?

Jokiu būdu. Iš savo nemenko patyrimo galiu pasakyti: nebūna taip. Net ir geriausi draugai, surišti įsipareigojimais ir interesais, negalėtų vykdyti tokio scenarijaus.

Putiną aiškiai remia vadinamieji „siloviki“ – tos struktūros ir tie žmonės, kurie nori kliautis jėga, kurie tikrai nori grąžinti Rusiją į imperinę praeitį. O Medvedevą remia intelektualai ir verslininkai, kurie nori tvarkos, vakarietiškų standartų. Jis dabar yra žymiai populiaresnis Maskvoje ir Sankt Peterburge, o Putinas – populiaresnis tolimesnėse vietovėse ir kaimuose.

Igorio Jurgenso vadovaujamas institutas neseniai paskelbė labai negailestingą padėties Rusijoje analizę, kur išsakyta daug kritinių pastebėjimų, atidengtos Rusijos žaizdos, ir daroma vienintelė išvada, kad tik būdama kartu su Vakarais, Rusija gali pagyti. Tai irgi yra žmogaus, labai artimo Medvedevui, analizė.

Vienas iš aktualiausių ES ir Rusijos santykių klausimų šiuo metu yra derybos dėl bevizio režimo. Kartais darosi panašu, kad Rusija jei ne dabar, tai netolimoje ateityje gali pasiekti šį tikslą –– ir gal net anksčiau nei ES Rytų partnerystės programos dalyviai. Ar nuolaidos Rusijai neįžeistų ES partnerių?

Iš tiesų būtų negerai, jeigu Rusija gautų bevizį režimą, o Ukraina, Moldova ir Gruzija – šalys, siekiančios įstoti į Europos Sąjungą – ne. Manau, kad, žiūrint pagal moralinius kriterijus, Rusija turėtų gauti bevizį režimą tik kartu su šiomis šalimis.

Vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad vizų sieną būtina griauti, kadangi tie žmonės, kurių mes bijome – kontrabandininkai, prekiautojai ginklais, žmonėmis, narkotikais, ir dabar kaip peilis per sviestą važiuoja per sieną, ir jiems nėra jokių problemų. Kenčia paprasti žmonės.

Kai aš paklausiu Europos Komisijos atstovo, kodėl yra tokie dideli mokesčiai už vizas – 60 eurų baltarusiams, 35 eurai – visiems kitiems, atsakymas buvo toks, kad jiems reikia daugiau lėšų – pasams išduoti ir kitoms funkcijoms. Tai tikrai nėra argumentas, kai Baltarusijoje kenčia žmonės. 60 eurų ten dabar jau beveik prilygsta pusei mėnesinio užmokesčio.

Manau, kad reikia naikinti vizų apribojimus, ir sutinku, kad šitai reikia daryti paraleliai, neišskiriant Rusijos.

Kalbant apie ES ir Rusijos santykius iš Lietuvos pozicijų, sunku išvengti energetikos temos. Bandome remtis Europos Sąjunga, kad užsitikrintume energetinę nepriklausomybę, tačiau kartu su kaimynėmis pralaimėjome kovą prieš „Nord Stream“ tiesimą. Ar ES apskritai yra pajėgi sukurti bendrą energetikos politiką ir atsverti Rusiją?

Kovą dėl „Nord Stream“ Lietuva pralaimėjo pirmiausiai dėl neapgalvotos politikos. Mūsų žiniasklaida vengė tai pabrėžti, tačiau 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, 1998-1999 metais, Rusija zondavo Varšuvos ir Vilniaus nuomonę dėl galimybės tiesti dujotiekį. Varšuva ir Vilnius pasakė „ne“.

Kai atsirado kitas variantas, kai rusai kartu su vokiečiais ir olandais paskelbė, kad ties jūros dugnu, mes susigriebėme. Viskas galėjo būti kitaip – būtume gavę didelius pinigus, nebūtų ekologinių problemų… Tačiau mes padarėme klaidą, ir turime šitai pripažinti.

Pats dujotiekis taip pat nėra toks baisus dalykas, kaip vaizduojama. Vienintelis rimtas klausimas – ekologinės grėsmės. Tačiau šiaip dujotiekis padidina Europos energetinę nepriklausomybę nuo tarpinių valstybių – Baltarusijos ir Ukrainos. Europa yra tuo suinteresuota. Jeigu dujotiekis būtų ėjęs per Lietuvą ir Latviją, vokiečiai turbūt taip pat būtų ne visai patenkinti.

Kalbant apie bendros energetikos politikos perspektyvas, norėčiau grįžti prie mūsų frakcijos pozicijos. Jeigu pavyktų pasiekti lūžį santykiuose su Rusija ir atsirastų daugiau pasitikėjimo, problema, apie kurią mes kalbame, nebūtų tokia aštri.

Didesnis Europos Sąjungos užsienio, saugumo ir ekonominės politikos koordinavimas bei jo institucinis įteisinimas ne tik pagerintų mūsų šansus kalbėti su Rusija vienu balsu, bet ir priverstų Rusiją atsisakyti tiesioginių kontaktų su Berlynu, Paryžium ir kitomis sostinėmis, kadangi matytų, kad jai pačiai naudingiau kalbėti su Briuseliu. Tai taikytina ir energetinei politikai.

Jeigu Europos Sąjungoje išliks nesusikalbėjimo ir noro daryti savo politiką tendencijos, ką, tarkim, demonstruoja Jungtinė Karalystė, Lietuva tikrai liks viena prieš vieną su Rusija.

Gyvendami šalia tokių dramblių, kaip Amerika ir Rusija, turėtume visomis išgalėmis siekti didesnio Europos Sąjungos užsienio, energetinės ir ekonominės politikos koordinavimo. Tada jau drambliu tampame mes, o Rusija pasidaro jeigu ne peliukas, tai bent jau meškiukas.

Esate ir EP delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininko pavaduotojas. Šią savaitę susitikote su Baltarusijos opozicijos atstovais. Ką pavyko iš jų sužinoti?

Pasirodė nerimą keliančių signalų, kad dabartinis režimas vairuoja į saviizoliaciją, į konservavimą tų labai negerų dalykų, kurie įvyko po gruodžio 19 dienos prezidento rinkimų. Atrodo, kad prezidento veiksmai yra absoliučiai neprognozuojami.

Opozicijos atstovai ragina, kad Europos Sąjunga užimtų labai kietą poziciją, gal netgi pritaikytų ekonomines sankcijas. Mūsų frakcijos ir mano asmenine nuomone, su sankcijomis reikėtų elgtis atsargiai – ne tik dėl mūsų verslo interesų, bet ir siekiant, kad nenukentėtų Baltarusijos žmonės. Baltarusija jau ir dabar praktiškai sėdi Rusijos kišenėje, o pritaikius sankcijas, ši apskritai galėtų daryti, ką nori.

Šiaip, žinoma, teisingas yra siūlymas kelti Baltarusijai kuo griežtesnius reikalavimus, kol nebus paleisti 43 politiniai kaliniai. Tačiau, jeigu tai bus pasiekta, to nereikėtų priimti kaip didelės Baltarusijos nuolaidos.

Kokį Jūs, kaip Europos Parlamento narys, matytumėte šios institucijos vaidmenį gerinant santykius su Rusija?

Po didžiojo išplėtimo 2004 metais į Europos Parlamentą buvo įlieta daug skepticizmo Rusijos atžvilgiu. Tačiau pamažu požiūris keičiasi, ypač turint omeny ir pakitusį Lenkijos užsienio politikos kursą.

Manau, kad dabar su kai kuriais mūsų frakcijos pasiūlymais galėtų sutikti netgi dalis krikščionių demokratų, Europos liaudies partijos, narių – nors dalis ir smarkiai prieštarautų. Kitose frakcijose būtų panašus pasiskirstymas.

Parlamentas, be abejo, išlieka labai jautrus visiems žmogaus teisių pažeidimams – tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje. Man atrodo, kad „Euronest“ sukūrimas yra labai geras pasiekimas. Svarbu ir tęsti tai, apie ką kalbėjome pradžioje – palaikyti kontaktus aukščiausiu lygiu.

Iš esmės yra du pagrindiniai pasirinkimai – arba kalbėtis, arba konfliktuoti ir kariauti. Visada geriau kalbėti – netgi pasiginčyti.

Aš septintus metus dirbu Parlamento delegacijoje ryšiams su Rusija. Turiu pripažinti, kad dabar tikrai žymiai daugiau susikalbėjimo. Ypač dėl to, kad tenka susitikti su tais pačiais žmonėmis, kuriuos jau pažįsti ir žinai, kad ir jie tau gali ką nors įdomaus pasakyti, ir tu – jiems.

© http://ep.alfa.lt/