Sociologai Briuselyje pateikė naujausių apklausų duomenis apie nuotaikas ES šalyse Europos Parlamento rinkimų išvakarėse. Kairiaisiais save laiko 24 proc. ES piliečių, radikaliai kairiaisiais – 4 proc. Dešiniųjų stovykla ne tokia gausi (manyčiau, dėl ekonominės krizės): 19 proc. ir vėl tie patys 4 proc. kraštutinių. Daug linkusių į centrą arba neapsisprendusių. Krizė žlugdo Europos Sąjungos piliečių viltis. Į klausimą, ar būsimos kartos gyvens geriau negu dabartinė, net 67 proc. ES valstybių senbuvių piliečių rėžė, kad gyvens blogiau. Tokių niūrių prognozių dar nebuvo.
Krizė tiesiogiai dar nepalietė daugumos turtingosios Europos gyventojų. Bet ji alsuote alsuoja beveik kiekvienam į pakaušį: daugėja bedarbių, šuoliais kyla kainos, bankrutuoja įmonės, žiniasklaida ir ekspertai horizonte nemato prošvaisčių. Kitąmet Europoje – pirmąkart nuo pokario metų – numatomas ekonomikos smukimas. "Milijardas turtingųjų", kuriam priklauso ir senųjų ES valstybių piliečiai, gerai supranta, kad praraja tarp jų ir "penkių milijardų neturtingųjų" nebegali gilėti, kai žmonės badauja, gyvena ties skurdo riba arba kenčia nepriteklių. Laimingųjų šalių – JAV, Vakarų Europos, Japonijos, Kanados, Australijos, kai kurių arabų valstybių – gyventojai privalės riboti savo poreikius.
Skrisdamas į Vilnių galvojau, kad Lietuvoje atsakymas į šį lemtingą klausimą, ko gero, skambėtų kitaip. Ir neapsirikau. Per susitikimus ir pokalbius Molėtų, Varėnos savivaldybėse, įvairiuose miestuose aptariau tą patį klausimą, atsakymus pasitikrindavome ir balsavimu. Optimistai nusvėrė pesimistus.
Kodėl šiaip bambekliai lietuviai kol kas su didesniu pasitikėjimu negu vakariečiai žvelgia į ateitį? Nes mes dar nepasiekėme ES senbuvių lygio, bet atotrūkis vis mažėja. Prieš dešimtmetį Lietuvos BVP sudarė tik apie trečdalį ES šalių BVP vidurkio, dabar jau – du trečdalius. Jei toks tempas būtų išlaikytas, dar po dešimties metų iki to lygio ir užkoptume. Tačiau krizė, Baltijos valstybėms smogusi skaudžiausiai, pakišo koją. Todėl vytis teks ilgiau. Ir vis dėlto optimizmas dėl būsimų kartų, manau, pagrįstas. Nes suvokiame, kad su ES pagalba pavyks atsitiesti. Visai neseniai paskelbta, kad daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų konkrečiai pajuto ES paramą.
Tikrai nemanau, kad optimizmą Lietuvoje skatina naujosios Vyriausybės politika. Andrius Kubilius, daug kartų garbinęs kaip laimės žiburį Lietuvai airiškąjį mažų mokesčių kelią, staiga jį pamiršo (gal dėl to, kad Airija ties bankroto riba, planuoja net 13 proc. biudžeto deficitą). Per naktinę mokesčių reformą Vyriausybė žengė platų, bet svirduliuojantį žingsnį ne airiška, o skandinaviška kryptimi. Kol kas ir finansų ministras, spėčiau, tiksliai nežino, kiek po tų naktinių reformų pasikeitė BVP dalis, kuri perskirstoma per mokesčius. Bet tą simbolinį "mokesčių akmenį" liberalai, jei išdrįs, turėtų tempti Gedimino prospektu gal jau birželį – to irgi dar neregėjome.
Skandinavišką kryptį lyg ir turėtų remti socialdemokratai. Tačiau ne dabar. Kai krizės šmėkla vis ryškesnė, didinti mokesčius, krauti juos ant silpniausių pečių daugiau nei rizikinga.
Per visuomeninį Vokietijos TV kanalą mačiau vyriausybės apmokėtą laidą, kurioje buvo labai tiksliai pasakyta ir parodyta, kiek eurų kiekvieno piliečio ir šeimos piniginę pastorins ar paplonins kiekvienas dabar ten vyriausybės siūlomo paketo ekonomikai gaivinti punktas. Ar pamatysime ką nors panašaus per mūsų televiziją? Deja, to neįsivaizduoju. Valdžia, manau, pati neturi tų skaičių apie statistinį lietuvį, kiekvieną šeimą – ką mums davė ar atėmė tie prieškalėdiniai seneliai iš naktinių posėdžių. O jeigu ir sugebėtų garbingai suskaičiuoti, tai neišdrįstų, esu tikras, paviešinti. Per daug "kandantys" būtų tie skaičiai, kurių skaudumą jau jaučia ir dar labiau pajus dauguma mūsų piliečių.
http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/4989a3f193ad1 |