"Ar nubaidysime nedarbo šmėklą?"

 (2009 01 07)

                      Paskutinėje, prieškalėdinėje Parlamento sesijoje Strasbūre ugninga kalba, sąmojingais atsakymais į klausimus vėl sublizgėjo Nikola Sarkozi. Jis prisipažino su pasimėgavimu pirmininkavęs Europos Sąjungoje ir tvirtino, kad politikas, kuris nemyli savo darbo, nepasieks gerų rezultatų. Net mes, socialistai, gerai įvertinome Prancūzijos dešiniųjų vyriausybės pirmininkavimo pusmetį ES, kai N. Sarkozi teko dorotis su finansine krize, Rusijos – Gruzijos konfliktu, referendumo Airijoje pasekmėmis.  Europos Parlamentas parodė savo raumenis nepatvirtindamas Tarybos bei EK pasiūlymo darbo savaitės laiką ištęsti virš 48 valandų. Mūsų frakcijos, dalies krikdemų ir konservatorių bei mažesniųjų frakcijų balsų dėka 48 val. buvo įtvirtintos, ką palaikytų, manau, dauguma dirbančiųjų. Kitas svarbus balsavimas – klimato kaitos paketas, kuriame išskirtos ir Lietuvos problemos uždarius Ignalinos AE bei garantuota parama.

                      Dar du epizodai iš Parlamento gyvenimo. Septyniasdešimtmetį atšventė vienas iš penkių EP senbuvių, dirbančių Parlamente nuo 1979-jų, Klausas Henšas. 1994-97-ais jam teko vadovauti Europos Parlamentui. Pobūvis, kuriame susirinko socialistų frakcijos nariai, Parlamento vadovybė, kuklus – tortas, kurį supjaustė jubiliatas ir vyno arba vandens taurė. Skambėjo sveikinimo kalbos. Parlamento pirmininkas H. G. Pioteringas sakė: „Mūsų visuomenėje vienas svarbiausių dalykų yra visų demokratų solidarumas“ - jis,  krikščionis-demokratas, dėl pagrindinių dalykų susitartų su socialdemokratu K. Henšu. Pats jubiliatas tarė: „Mano įstabiausi metai buvo dirbant šio Parlamento pirmininku ir dalyvaujant Konvente, ruošusiame Europos Konstituciją. Kas leidžia pakilti į politinių sferų aukštumas? Trečdalis, manau, priklauso nuo sugebėjimų ir triūso, trečdalis – nuo fizinės būklės ir pagaliau trečdalis – nuo sėkmės, laimės“.

                      Europos Parlamento suteikiamų A. Sacharovo premijų dvidešimtmečio proga į Strasbūrą susirinko šių premijų laureatai. Su Aleksandru Milinkevičiumi susitikome delegacijos ryšiams su Baltarusija nariai. Svečias iš Baltarusijos pasakojo apie gerą draugą Prancūzijoje, su kuriuo kažkada Gardine mėgino įkurti bendrą medžio apdirbimo įmonę. Kalėdų išvakarėse gavęs to draugo, multimilijonieriaus, laišką. Jame prancūzas rašo – štai jus, opozicionierius Baltarusijoje, areštuoja, neišleidžia į užsienį, visaip persekioja... O aš jums pavydžiu. Kodėl? Todėl, kad visos mano įmonės stoja, trūksta lėšų, tenka dieną ir naktį sukti galvą, kad nebankrutuočiau. Norėčiau susikeisti su jumis vietomis...

                      Nors milijonierius iš Prancūzijos pašiepė save, jį galima užjausti. Tuo labiau, kad įmonės bankrotas reikštų daugeliui darbo vietų praradimą. Tačiau vargu ar turtingas žmogus, įmonių, kad ir svyruojančių, savininkas norėtų susikeisti vietomis su bedarbiu. Dabar Europos Sąjungoje tokių 17 milijonų. Socialistų frakcijoje dar prieš krizei prasidedant skaičiavome, kad po poros metų bus jau 25 milijonai, jeigu ES ir šalys-narės sėdės sudėjusios rankas. Remiantis mūsų frakcijos pasiūlymais nuspręsta suteikti galingą injekciją Sąjungos šalių ūkiui. 200 milijardų eurų – 1,5 proc. nuo kiekvienos šalies BVP - turėtų būti skirti, be kita ko, naujų, moderniausių technologijų, „žalių“ (tausojančių aplinką, gaminančių gamtai palankią produkciją) darbo vietų kūrimui.

                      O kaip reikalai su šiuo itin svarbiu projektu Lietuvoje? Karštai – dieną ir naktį  diskutuota Seime, Vyriausybėje, visuomenėje, žiniasklaidoje apie biudžeto subalansavimą, ginčytiną mokesčių reformą ir išimtis, kainų kilimą... Tačiau beveik nieko negirdime apie naujų, orių, „žalių“ darbo vietų kūrimą, kurios leistų nubaidyti vis arčiau sklandančią masinio nedarbo šmėklą. Kur eis tie 1,5 proc. nuo BVP – apie 1,5 milijardo litų – ar bus bent dalis tų lėšų nukreipta darbo vietų kūrimui? Šį klausimą po kelių mėnesių, po pusmečio labai aštriai gali užduoti dešimtys tūkstančių, paliktų gatvėje įmonėms bankrutavus.