Ketvirtadienį, kaip paprastai, prieš vidurnaktį grįžau iš Briuselio. Oro uoste sėdau į taksi. Dažnai pasikalbame su vairuotojais, o čia dar pasitaikė pažįstamas. Prašnekome apie visų aptariamą konfliktą. "Aš lietuvis, todėl privalau remti Gruziją, – rėžė taksistas ir po minutėlės pridūrė: – Nemėgstu Putino, bet įtartinas man ir Saakašvilis. Ramiai nemiegočiau, jei toks žmogus vadovautų didelei valstybei ir turėtų po ranka branduolinį mygtuką..."
Beveik visa lietuviška žiniasklaida taip pat skelbia: lietuviai turi remti Gruziją. Panašiai ir valstybinės institucijos. Parama Gruzijai teisinga. Tačiau šalia dešimčių reisų Vilnius–Tbilisis, kuriais skrido Lietuvos oficialūs asmenys, nepakenktų bent vienas kitas Vilnius–Maskva. Tai sudėtinga, nemalonu, jei lyginsime su paskraidymais į Gruziją, bet galimybių veikti turėtume daugiau.
Pasvarstykime. Tikiuosi, kad Lisabonos sutartis, nepaisant Airijos pakištos kojos, nesuklups. Tada pirmininkavimas Europos Sąjungoje nebebūtų toks reikšmingas kaip dabar. Tačiau jeigu ši sutartis neįsigalios ir Lietuvai 2013-aisiais, kaip numatyta, tektų pirmininkauti ES... Įsivaizduokime dar vieną paraku kvepiančią situaciją. Kyla panašus konfliktas – tarkim, tarp Rusijos ir Ukrainos. Pirmininkaujančiai ES šaliai tenka gesinti gaisrą.
Abejotina, ar Vilnius sugebėtų tai atlikti. Ne tik dėl to, kad jo politinis svoris kitoks negu Paryžiaus. Sunku įsivaizduoti, kad Vilnius sėkmingai tarpininkautų ir Kijeve, ir Maskvoje. Tai reikštų labai svarbios misijos nesėkmę: Lietuva, priešingai nei Prancūzija, nesugebėtų užkirsti kelio kraujo praliejimui.
Rusijos ir Gruzijos konfliktas, įsiūbavęs milžiniškas nacionalizmo bangas abiejose šalyse (didelėje valstybėje jos ypač griaunančios), žymi naują etapą taip artimame mums regione. Rusija, kuri dominavo ne tik TSRS, bet ir visoje socialistinėje stovykloje, dvidešimt metų traukėsi. Dabar ji pirmą kartą, sulaukusi smūgio, pamėgino smogti už savo sienų ribų. Tai patiko ir Kremliui, ir daugumai rusų. Tai itin pavojinga.
Tačiau vargu ar išmintinga siekti Vakarų ir Rusijos santykių paaštrėjimo, verksmingai ir provincialiai priekaištauti didiesiems. Juk Estija, Lietuva, netgi Lenkija daugiau aušina burną. Veikti – kariauti ne simboliškai, o iš tikrųjų – tektų didžiosioms valstybėms. Pamirštama, kad ES ir JAV gyvybiškai svarbu išlaikyti Rusiją jei ne kaip sąjungininkę, tai bent ne kaip konfliktų su Iranu ir Šiaurės Korėja, branduolinio ginklo neplatinimo, kovos su terorizmu priešininkę. Juk bet koks didesnis branduolinį ginklą turinčių valstybių susirėmimas gali įsiliepsnoti kaip sausa žolė ir virsti visanaikinančiu pasauliniu karu. Kas turėtų teorinių šansų išlikti, kas ne, o nedidelės Europos tautos, ko gero, mažiausiai.
EP socialistų frakcija pabrėžia: konfrontacija su Rusija, net jeigu ji ir neįsilietų į naujus karinius konfliktus, žeidžia visą planetą. Virš jos kybo apie dešimt grėsmių, kurių kiekviena gali sunaikinti pasaulį. Štai kad ir kova su klimato kaita. Žmonija turi 15–20 metų tam, kad sustabdytų Žemės virsmą į peklą – po to bus vėlu. Tai padaryti galima tik visų didžiųjų valstybių pastangomis. Be Kinijos, Rusijos ar Indijos, ta kova bus beprasmė. Gedint keturių dienų karo aukų tenka kartu apgailestauti, kad didėjanti įtampa tarp Vakarų ir Rusijos kaip tik ir nukreipia dėmesį nuo svarbiausių grėsmių.
ES griežtai pasmerkė neproporcingą Rusijos atsaką į neapgalvotus Gruzijos veiksmus, Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą. Kartu pasakyta, kad griauti abipusiai naudingus ES ir Rusijos santykius būtų neprotinga – lygiavertis, nenuolaidžiaujantis dialogas būtinas. Tai patvirtina ir dar vienas sunkus, bet sėkmingas ES lyderių vizitas į Maskvą.
ES padarė tai, ko nesugebėjo nei JAV, nei Jungtinės Tautos, nei NATO: sustabdė karą. Neleisti pasauliui nuslysti į konfrontaciją – ne mažiau sudėtingas iššūkis. |