Interviu su Justu V.Paleckiu. Kas šiandien lietuviui yra Europa? (I)

Rieda į pabaigą 2009-ieji. Juos žymės ne tik krizės ženklas, bet ir neabejotinai viltingi Lietuvai ir Europai įvykiai ir datos. Sukako penkeri metai, kai Lietuva gyvena ES, vyko Europos Parlamento rinkimai, įsigaliojo Lisabonos sutartis.

Kas šiandien lietuviui yra Europa? Apie tai žurnalistė Vitalija Morkūnienė kalbasi su Justu Vincu Paleckiu, vienu iš trijų europarlamentarų, atstovaujančių Lietuvai jau antrą kadenciją. 

–  Europos Parlamento rinkimus užgožė Prezidentės rinkimai, žmonių gyvenimus atakuojanti krizė etc.  Vis dėlto jie atskleidė ir įdomių dalykų. Euroentuziazmu garsėjanti Lietuva rinkimuose dalyvavo rekordiškai pasyviai.  Ką tai liudija?

 -  Nieko nuostabaus. Prieš penkerius metus žmonės prie balsadėžių buvo suvilioti alumi ir skalbimo milteliais. Šiemet alaus nebuvo, ir vidutinis lietuvis nematė reikalo ateiti ir balsuoti.

Deja, tai yra bendra ES tendencija – laimi „apatijos partija“. Vis mažiau žmonių ateina į  rinkimus, kadangi net ir senbuvėse valstybėse įsivaizduojama, kad EP kažkur toli, kad jie negali įtakoti Parlamento sprendimų.

Dabar, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, EP tampa labai stipria institucija. Kai žmonės pamatys, kad vienas ar kitas Parlamento balsavimas iš tikrųjų lemia labai svarbius jiems dalykus, dalyvavimas rinkimuose ir jų rezultatai gali tapti kitokie. Lietuvoje – taip pat. Tuo labiau kad mąstoma apie reikšmingas reformas. Pavyzdžiui,  kad ES vadovais, EK komisarais galėtų tapti tiktai į Europos Parlamentą išrinkti žmonės. Tai padidintų EP patrauklumą.

– Ką manote apie privalomą balsavimą, kuris galioja kai kuriose ES šalyse?

–  Manau, kad tai tam tikra demokratijos mokykla – grasinant baudomis priversti žmones ateiti į rinkimus ir priimti sprendimus. Lietuvoje dažnai girdžiu: mano balsas nieko nenulems. Žmonės nesupranta, kad, neateidami balsuoti, nulemia daug. Kuo daugiau gerų žmonių neateina balsuoti, tuo blogesnis Parlamentas išrenkamas.

–  Kaip aiškinate savo sėkmę rinkimuose? Juk nežadėjote nieko gero: nei didesnių pensijų, nei mažesnio nedarbo, nei eurų upės iš Briuselio? Nemirgėjote Lietuvos politinėje scenoje. Galbūt tai ir buvo Jūsų koziris – Lietuvos žmonės neliepsnoja meile savo politikams?

– Mane tikrai žeidė kai kurių kolegų neatsakingi pažadai rinkimuose, apgaulingos kalbos dėl Ignalinos AE uždarymo. Mano principas –  sakyti tiesą, kuo daugiau teisybės, kad ir kokia karti ji būtų.

Buvau vienas iš dviejų-trijų europarlamentarų, daugiausia susitikinėjusių su Lietuvos miestų ir rajonų žmonėmis. Kai kurie kolegos tai daryti pradėjo tik įpusėjus kadencijai, kiti – prieš pat rinkimus. Visos kadencijos metu stengiausi kuo dažniau susitikti ir su savos, socialdemokratų partijos, bičiuliais.

Rengiau rašinių konkursus moksleiviams bei vyresniosios kartos atstovams, o jų laimėtojai lankėsi Briuselyje. Jeigu imtume Baltijos valstybių atstovus, pagal oficialią Europos Parlamento „aktyvumo statistiką“ kartu su dviem kolegėmis iš Lietuvos buvau tarp trijų prizininkų.

– Kokius savo darbus, veiklos sferas Europos Parlamente praėjusią kadenciją laikote reikšmingiausiais?

– Džiaugiuosi, kad pavyko atkreipti EP dėmesį į daugiabučių renovavimo problemą, kuri yra tokia aktuali Lietuvai ir kitoms naujosioms ES šalims. Svarbu, kad pavyko įtikinti EK, kolegas Parlamente skirti tam daugiau lėšų iš struktūrinių fondų. Deja, Lietuva kol kas tuo nesugeba pasinaudoti.

Įtikinau savo frakciją EP ir visą Europos socialistų partiją, kad būtina ieškoti kompensavimo būdų toms šalims, kurios patiria didžiulius nuostolius dėl protų ir kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimo. Lietuvai ši problema itin skausminga ir aktuali. Tai, kad problema iškelta ir mano partija ją suprato, jau yra gerai. 

– Kaip vertinate naują „dvylikos Lietuvos apaštalų“, kaip neretai esate pavadinami, būrį Briuselyje ir jo galimybes dirbti Europos ir Lietuvos naudai? Ar yra vilties, kad daugiau bendrausite tarpusavyje, brandindami ir realizuodami idėjas, derindami pozicijas svarbiausiais klausimais?

- Bendrauti tarpusavyje visada yra neblogai. Bet tai toli gražu ne pagrindinė Lietuvos atstovų EP misija. Nei 12, nei 112 „apaštalų“ neapgintų Lietuvos interesų. Svarbiausia yra ieškoti Lietuvos draugų, palaikytojų toje terpėje, kurioje veikiame – ir Parlamente, ir Komisijoje. Kas iš to,  kad 12 lietuvių 750 europarlamentarų būryje laikysis kaip kumštis? Geriausiu atveju tai bus tik kumštelis. Mūsų žmonės turi pagaliau suprasti, kad Europos Parlamente nebuvo ir nebus lietuvių frakcijos. Į frakcijas, kaip ir Seime, jungiamasi partiniu principu. Balsuojama paprastai ne pagal nacionalinę, o pagal frakcijinę priklausomybę. Net ir Lietuvos politologai, apie ES rašantys žurnalistai nelabai susigaudo, kas iš lietuvių kurioje frakcijoje dirba, kuri frakcija įtakinga ir kuri menkutė.

Reikia kartu su visais kolegomis stengtis,  kad Lietuvos interesas derėtų su daugumos Parlamente interesu. Tai sunku – reikia pirmiausiai įtikinti savo komitetus, frakciją – bet įmanoma.

 – O daugybė Lietuvos žmonių  tebėra įsitikinę, kad renka žmones Briuselyje atstovauti ir ginti tik Lietuvos interesų, spręsti konkrečių jos problemų. Jie įsivaizduoja, kad jų išrinktųjų galios tai daryti yra kur kas didesnės negu Lietuvos parlamentarų. Ir niekas – nei prieš rinkimus, nei po jų – neskuba „daužyti“ tų iliuzijų. Kodėl?

 – Nedaužo iliuzijų, nes tai nepopuliaru. Dauguma kandidatų linkę, švelniai tariant, pameluoti arba nesakyti tiesos. Niekada EP nebus priimami sprendimai, kurie naudingi tik Lietuvai. Arba tik Vokietijai ar Prancūzijai, tik senosioms ar tik naujosioms bendrijos šalims.

 – Tai tik patvirtina, kad žmonių suvokimas apie ES yra nepakankamas – čia tebėra neplėšti dirvonai.

Ar informacijos apie ES, jos institucijų ir parlamentarų darbą stygius nebuvo viena didžiausių pirmųjų mūsų narystės metų problemų?

– Informacijos per prievartą žmogui neįbruksi. Didžiausia problema – pakeisti požiūrį, kad ES  yra labai toli, ir kad mums visai nesvarbu, kas ten vyksta. Lyg kažkas už mus viską turėtų nuspręsti ir padaryti. Laikas suprasti, kad yra ne Lietuva ir ES, o yra Lietuva, kuri yra ES narė. Viena iš 27. Kad yra ne „jie“ ir „mes“, o esame visi kartu. Europarlamentarai stengiasi apie tai kalbėtis su žmonėmis.

 – Ar norite pasakyti, kad kol kas europarlamentarai rodo daugiau noro susitikti, kalbėtis, informuoti?

– Tikrai taip. Dažnai lankausi mokyklose. Manau, čia turėtų būti daugiau kalbama apie ES. Deja, moksleiviai dažnai nežino elementariausių dalykų: kiek šalių yra ES arba kiek ES  yra gyventojų. Spėlioja - 10, o gal 20 milijonų...

 – Kad ir apie Lietuvą žmonės daug ko nežino ir nenori žinoti. Apie save galvojame labai gerai.

 – Taip. Visai neseniai išgyvenome ekonominį pakilimą. Bet ir tada ne visi žmonės buvo linkę mąstyti plačiau, domėtis pasauliu, tobulėti.

Lietuva šiuo požiūriu, manau, atsilieka nuo kaimynų,  ypač - estų, lenkų. Mes, deja, už savo kiemo ribų nelabai dairomės ir nenorime įvertinti save iš šalies. Šiais, globalizacijos laikais, tai yra didelis minusas ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl atsiliekame pagal daugelį rodiklių.

(Bus daugiau)

Interviu parengtas bendradarbiaujant su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija