Justas Paleckis. Krizė prikels šmėklas ar paskatins solidarumą?

 (2009 03 19)

Praėjusią savaitę Europos Parlamento plenarinės sesijos Strasbūre debatuose dėl Lisabonos strategijos ir diskusijose socialistų frakcijoje kaip niekad aštriai jaučiau, kad reikalai ir Europoje, ir pasaulyje prastėja.

Jeigu sunkmečiu nebus veikiama visos Europos vardu, stringanti ekonomika gali taip pakoreguoti Europos Sąjungos veidą, kad po kelerių metų jį bus sunku atpažinti.

Pasaulio ekonomikos krizei kandžiojantis vis skaudžiau, pirmą kartą nuo plėtros į Rytų Europą laikų ES taip išryškėjo atskirtis tarp senbuvių ir naujokių. Didžiojoje Britanijoje politikams pritariant skamba šūkiai: darbo vietos - tik britams! Prancūzai raginami investuoti tik Prancūzijoje ir uždaryti automobilių gamyklų filialus naujosiose ES valstybėse. Italijoje siūloma nebeįsileisti imigrantų iš Rytų Europos. Vokietija ir kitos šalys, ribojančios Rytų europiečių galimybę patekti į jų darbo rinkas, ko gero, neperžiūrės anksčiau priimto sprendimo taikyti barjerus kaip įmanoma ilgiau – iki pat 2011 m.

Europos Centrinio banko vadovas Jeanas-Claude‘as Trichet nedviprasmiškai pareiškė, jog ECB neteiks paramos ne euro zonos šalims. Taigi Briuselis paramos suteikimo ES naujokėms (išskyrus Kiprą, Maltą, Slovakiją ir Slovėniją) misiją perleidžia Tarptautiniam valiutos fondui. Siūlymas sunkmečiu belstis į TVF kabinetų duris Vašingtone, užuot trukdžius svarbius Briuselio pareigūnus – stiprus politinis signalas. Kiekvienos ES šalies galynėjimasis su krize abejinga Briuselio pareigūnų valia tampa „išskirtinės nacionalinės kompetencijos“ klausimu. Kadaise Europos dešiniųjų dėka išskirtinai nacionaliniu reikalu paskelbta Europos socialinio solidarumo politika. Kadangi Europos bendros socialinės apsaugos politikos nėra, ar sunku prognozuoti, koks likimas laukia solidarių prieškrizinių priemonių?!

Didžiausi cinikai, prieš penkerius metus tvirtinę, jog ES plėtra į Rytus teturi du svarbiausius pragmatiškus tikslus - surasti pigios darbo jėgos ir naujų, lengvai prieinamų rinkų galės didžiuotis bemaž buvę teisūs. Nepakankamos buvo ES ir viso Vakarų pasaulio pastangos, kad Rytų europiečių visuomenės, prieš du dešimtmečius griuvus autoritariniams režimams, įtvirtintų ne tik rinkos džiunglių įstatymus, bet ir sudėtų tvirtus socialinės apsaugos pamatus.

Prieš dvidešimt metų reformų iniciatyvą buvusiose komunistinėse šalyse Europa perleido TVF ir Pasaulio bankui – gal todėl, kad tuo metu vyko entuziastingas, tačiau sunkus Europos ekonominės bendrijos virsmas į Europos Sąjungą. Tačiau kas trukdė tam dėmesio skirti prieš dešimt metų, kai Rytų ir Vidurio Europos gavo šansą įstoti į ES, o ir vėliau?! Naujose ES narėse žlugo beveik visa pramonė, jas užplūdo prekės, pagamintos išsivysčiusiose šalyse. Vakarų bankai, užėmę dominuojančią padėtį Rytų Europoje ir uždirbę milžiniškus pelnus, dabar atitraukia kapitalą, kada čia jo verkiant reikia. Koks aktualus dar prieš 150 metų Marko Tveno išsakytas pastebėjimas: bankininkas - tai žmogus, kuris duoda lietsargį, kai šviečia saulė ir atima jį, kai užeina lietus...

Rytų Europos šalių ūkis iš esmės tapo Vakarų ekonomikos filialu. Todėl, kai metropolijoje susergama sloga, į Rytus nuo Oderio kyla gripo epidemija.

Europos socialdemokratų požiūriu geriausia parama ES naujokėms – finansinė parama darbo vietų išsaugojimui ir naujų kūrimui, energetikos gaivinimo planas ir spartesnė euro zonos plėtra. Net didžiausi integracijos skeptikai pripažįsta: jeigu Airija šiandien neturėtų euro, jos perkaitusią ekonomiką būtų ištikęs Islandijos likimas. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis, taip pat Vengrija ir Bulgarija norėtų euro laukimo sutrumpinimo ir naujų kriterijų. Tačiau Vakarų Europa ir ECB nelinkusi nuleisti kartelės sunkmečio metu, nors Mastrichto kriterijų paraidžiui (kad ir didžiausio galimo biudžeto deficito ir valstybės skolos) nebeatitinka vis daugiau net euro zonos šalių. Iškiliausi ekonomikos autoritetai siūlo Vakarų Europai įkurti specialų paramos ES naujokėms fondą ar bent sudaryti sąlygas jiems pigiau skolintis. Tačiau įvairių fondų melžiamos ES senbuvės kol kas nesileidžia įkalbamos.

Jeigu bendra ES rinka, euras gali būti laikomi ekonominėmis Europos vienybės prielaidomis, politinis jos bendrumo kriterijus – solidarumas. Dar kitaip – siekis išlyginti skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų, senųjų ES narių ir naujokių. Vengrijos premjerui Ferencui Gyurcsaniui prakalbus apie naują geležinę uždangą tarp Rytų ir Vakarų, o ES ūkiui vis giliau klimpstant į recesiją, sumišę žurnalistai klausia, gal Briuselio koridoriuose jau stūkso ES žlugimo šmėkla? Viskas, ką gali pasakyti Europos dešinieji: „Tai JAV turi veikti“. ES esą jau padarė viską, kas yra būtina.

Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Baroso drąsina save ir kitus: „Spėlionės, kad viskas bus blogai, nepadeda spręsti problemų.“ Panašu, kad užėjus sunkmečiui prezidentą ir daugelį jo komandos narių tenka varyti botagu. Deja, viltims, kad Europos Komisija, kurioje dominuoja krikščionys demokratai, liberalai ir konservatoriai, pasitiks krizę turėdama veiksmingų priešnuodžių arsenalą, lemta žlugti. Penkerius metus Ž. M. Baroso kvietė liberalizuoti ES rinką ir kuo mažiau ją prižiūrėti. Per tuos metus klestėjo Londono finansų birža, rekordinių ūkio augimo aukštumų siekė ne tik keltų, bet ir baltų tigrai. Dabar birža smuko. Airijos biudžeto deficitas nugrimzdo į neregėtas 13 proc. deficito žemumas (o juk dar visai neseniai Andrius Kubilius kaip šviesiausią pavyzdį Lietuvai kėlė superliberalią Airiją). Latvija su Vengrija garsiausiai šaukėsi TVF (ne ES!) paramos.

Pirmojo vizito į užsienį naujasis JAV prezidentas Barackas Obama vyko į Kanadą. Kai kuriuos jo pareiškimus verta išgirsti ir Europos dešiniesiems: „Kanada įrodė, kad yra pažangesnių būdų tvarkyti finansų ir bankų sistemą už tuos, kuriuos mes taikėme pas mus – Jungtinėse Valstijose.“ Kanados bankų sistema visam pasauliui atrodė perdėtai reguliuojama ir paranojiškai prižiūrima šalies vyriausybės, kad tik atitiktų saugumo ir tvirtumo principus. Reguliuojamos Kanados (panašiai ir Australijos) bankų sistemos išvengė krizės karštligės ir dabar jau atrodo patrauklios. Europos - Skandinavijos, Italijos ir ypač Austrijos bankai, agresyviai veržęsi į naujas rinkas, tokios užuovėjos gali tik pavydėti.

Kiekvieną mėnesį visos ES ekonomikos nuosmukio prognozės vis grėsmingesnės. Sausį skelbta ES BVP krisiant 1 proc. Dabar – jau 3 proc. Nuo šių metų pradžios bedarbių skaičius padidėjo 3 mln. ir pasiekė jau 20 mln. Iki metų pabaigos darbo gali netekti net 25 mln. europiečių. O dešinieji vis dar tiki magiškomis laisvosios rinkos galiomis, tačiau nė neplanuoja uždaryti  ar bent prispausti „mokesčių oazių“ Lichtenšteine, Monake, Andoroje ir daugybėje kitų valstybių, valstybėlių, jų dalių, salų, ofšorų, kuriuose kasmet išplaunami milijardai eurų. Šių „mokesčių rojų“ BVP lygus JAV. Ten išduodama 50 proc. visų pasaulio paskolų, iš ten formaliai atplaukia 40 proc. visų investicijų. Europos Parlamente kalbėję socialdemokratai aiškiai sakė: „Arba mes, kairieji, pažabosime šį procesą, arba visos prieškrizinės priemonės žlugs.“

Praėjusią savaitę Europos Parlamentas priėmė socialdemokratų rengtą rezoliuciją dėl Lisabonos strategijos, kurioje pateikiama krizės atsiradimo analizė ir siūlomos priemonės ją įveikti. EP sunkmečio recepte didelėmis raidėmis užrašyta: daugiau koordinavimo ir reguliavimo, daugiau ES paramos silpniausiems! Nereguliuojama rinka jau nebeatrodo patraukli. Dabar visi panoro nuostatų, receptų, taisyklių, reglamentų. Tačiau dešinioji Ž. M. Baroso vadovaujama ES komisija nesugeba apsisukti 180 laipsnių kampu ir blaškosi tarsi raišas arklys. Maža to, Komisija tampa neveiksnia egoistiškai besielgiančių ES senbuvių įkaite. Institucinį paralyžių netrukus galima bus priskirti prie grėsmių ES politinei ateičiai.

Europos Parlamento socialistų frakcijoje diskutavome, kad nuo protekcionistinių, izoliacionistinių idėjų ES ekonomiką gali apginti tik kuo didesnės finansinės injekcijos ūkiui stimuliuoti. Socialdemokratai rezoliucijoje reikalauja ES vyriausybių daryti viską, kad būtų išsaugotos dabartines darbo vietos ir sukurtos naujos, pagal galimybę "žaliosios", draugiškos gamtai. Tą tikslą pasiekti šiemet prireiks maždaug 1 proc., kitąmet – 1,5 proc. BVP.

Posūkis į protekcionizmą būtų pražūtingas ne tik Rytų Europai. Atsitverti naujomis „euro zonos“ ar  nacionalinėmis sienomis primintų bandymus plaukiojant audringoje jūroje kirviu pasidalinti valtį. Prekybinis karas, sienos, muitai būtų pirmas žingsnis į Europos laidotuves. Tačiau tokia būtų tik pradžia kraupaus kelio, kuriame tektų patirti ne tik politinį susiskaldymą, bet ir senų priešų įvaizdžių atgaivinimą. Iš tikrųjų kelias iki konfliktų ar net karų Europoje ne toks jau ilgas, kaip atrodo dabar.

Krizė gali prikelti iš karsto senas kruvinąsias šmėklas, daugelį amžių sklandžiusias virš Europos iki ES sukūrimo. "Blogiausio scenarijaus" niekas nenori, bet jis taptų realesnis, jeigu po trijų mėnesių prie ES simbolika paženklintų balsadėžių rinkėjai palaikytų populistus, keliančius nacionalinio uždarumo, euroskepticizmo, ksenofobijos lozungus.

Bernardinai.lt, Teisingas atsakas į krizę - dar daugiau atjautos ir solidarumo Europoje. Jo reikia visoms ES valstybėms.

Bernardinai.lt, 2009-03-19, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F92834