Justas Paleckis: „Krizė gali tapti rimtu katalizatoriumi permainoms pasaulio politikoje“ |
(2009 02 26) |
Pasaulis pastaruoju metu išgyvena tikrus permainų laikus. Finansinė krizė sujudino ne tik viso pasaulio ekonomikas bei užminė tikrą mįslę ekonomistams dėl kokybiškai naujos pasaulinės finansų sistemos architektūros, bet ir pastebimai veikia didžiosios pasaulio politikos procesus. Apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje ir kokių pasekmių tai gali turėti ateityje „Bernardinai.lt“ kalbasi su Europos Parlamento Saugumo ir gynybos pakomitečio pirmininko pavaduotoju, Užsienio reikalų komiteto nariu, Socialistų frakcijos atstovu Justu Vincu Paleckiu. Pasaulio politikoje reikšmingų įvykių pastaruoju metu, regis, tikrai netrūksta. Tai ir Rusijos bei Ukrainos sukelta dujų krizė, atsinaujinęs konfliktas tarp Palestinos ir Izraelio, naujas Amerikos užsienio politikos kursas, žadantis permainų Irake bei Afganistane, prabėgę metai po Kosovo nepriklausomybės ir pan. Tačiau kokius įvykius ir procesus išskirtumėte kaip svarbiausius? Sakyčiau, kad yra du patys esmingiausi dalykai, keičiantys pasaulio politikos veidą. Pirmasis iš jų - tai naujojo JAV prezidento atėjimas į valdžią. Barackas Obama yra visiškai kitoks prezidentas nei George'as W. Bushas, kurį Socialistų frakcija laiko blogiausiu prezidentu Amerikos istorijoje. Ši permaina teikia vilčių, kad ir pasaulio politika gali tapti visiškai kitokia. Antra - tai pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, kuri aiškiau nei kada nors parodo, kad pasaulis yra virtęs jau net nebe kaimu, o visai mažu kaimeliu, kuriame priklausomybė vieniems nuo kitų tiesiog neleidžia pyktis, draskytis ir nepagrįstai konkuruoti. Labai svarbu, kad naujasis Amerikos prezidentas yra daug artimesnis Europai savo vertybėmis ir valdymo stiliumi. Jis perima europietišką požiūrį į pasaulines problemas, tokias kaip klimato kaita, pagalba trečiosioms šalims, jis linkęs pirmiausia kalbėtis, diskutuoti ir tartis, o ne kariauti. Lieka klausimas, kiek kita didžioji pasaulio politikos žaidėja Rusija bus nusiteikusi perimti šiuos principus. Manau, kad jei Rusija sugebės pritarti tokioms žaidimo taisyklėms, tai bus unikalus šansas ne tik jai, bet ir visam pasauliui įsitikinti, kad kartu galima įveikti iškylančias grėsmes. Tiesa, jau nebepakanka susitarimų tik tarp Amerikos, ES ir Rusijos. Veikti kartu turi pradėti ir Indija, Kinija, Brazilija ir kitos šalys. ES šiose gretose labai svarbi ne pagal savo ekonominę ar karinę jėgą, bet pagal savo deklaruojamas vertybes bei visam pasauliui rodomą sutarimo ir integracijos pavyzdį. Jau dabar akivaizdu, kad krizė taps arba akstinu dar labiau ir glaudžiau bendradarbiauti, arba tikrai rimtu iššūkiu integracijai. Europoje jau galima girdėti pačių įvairiausių protekcionistinių pasiūlymų - tarkime, išmesti Airiją iš euro zonos, atsikratyti silpniausių Sąjungos narių ir pan. Tačiau Europos Parlamente vyrauja visai kitokios nuotaikos. Štai mūsų frakcijoje garsiai kalbama apie tai, kad be ES iš šios krizės valstybėms išsikapstyti būtų gerokai sunkiau, o jei ne integracija, tai ir pati krizė veikiausiai būtų smogusi daug stipriau. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad sunkmetis – itin palanki terpė įvairioms populistinėms, nacionalistinėms ir kitokio plauko radikalioms jėgoms. Nedera pamiršti, kad tarpukario Didžioji ekonominė depresija atvedė į valdžią Adolfą Hitlerį, tad turime puikią progą pasitikrinti, ar išmokome istorijos pamokas. Būtent dėl JAV ES valstybės yra įsivėlusios į karus Afganistane ir Irake. Ar galima tikėti pokyčių šioje srityje, ypač atsižvelgiant į tai, kad B. Obama dar prieš išrenkant jį prezidentu paskelbė, kad koreguos savo politiką šiuose taškuose? Iš pažiūros atrodo, jog Irake reikalai po truputį tvarkosi ir padėtis stabilizuojasi, tačiau bijau, kad tai gali būti tyla prieš audrą. Jei Ameriką išves savo kariuomenę, ten vėl gali prasidėti neramumai. O štai Afganistanas kartu su Pakistanu išlieka akmeniu, kuris gali apversti visą pasaulio vežimą. Tiek naujoji JAV administracija, tiek ES regis ir toliau laikosi nuostatos, kad toje šalyje tik jėga įmanoma įvesti tam tikrą tvarką ir užtikrinti taiką. Tačiau nereikia užmiršti, kad afganai yra tokia ypač atkakli tauta, kuri visiškai nepriima jokio diktato iš išorės, todėl gali ir nepavykti pasiekti užsibrėžtų tikslų. Be abejo, tikiuosi, kad B. Obama Afganistane bus linkęs naudoti ne tik ir ne tiek karinę jėgą, kiek sieks parodyti, kad sugyvenimo ir bendradarbiavimo modelis, kuris Afganistano gyventojams vis dar nėra priimtinas, nes atneštas iš Vakarų, gali teikti konkrečios naudos. Jei tai pavyks ir kartu pasiseks Afganistano žmonių akyse iškilti ne kaip okupantams ir priešams, bet kaip pagalbininkams ir sąjungininkams, tai bus didžiulis laimėjimas. Tačiau tai nebus lengva, o planui nepasisekus gali kilti labai sunkių problemų, nes netoliese yra ir daugiau neramių bei Vakarų šalių atžvilgiu priešiškai nusiteikusių šalių, tokių kaip Pakistanas. Iš to, ką kalbate, susidaro įspūdis, kad ieškant atsakymų ir žvelgiant į daugelį pasaulio politikos klausimų perspektyvų būtent B. Obamos figūra dabar yra lemtinga? Manau, kad taip ir yra. Ir nors praėjo dar visai nedaug laiko nuo jo prezidentavimo pradžios, jis jau vykdo savo pažadus. Kad ir Gvantanamo kalėjimo uždarymas, ekonomikos stimuliavimo plano pasirašymas ir kiti veiksmai rodo, jog jo darbai nesiskiria nuo žodžių. Ir santykiuose su Rusija, užuot užsipuolęs ją dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis ištiesė ranką ir pasiūlė abipusiai 80 proc. sumažinti strateginės ginkluotės raketų branduolinių galvučių arsenalą. Tai, mano akimis, yra nepaprastai svarbus dalykas. Juk net Šaltojo karo metais buvo sėkmingai žengiama nusiginklavimo keliu, todėl dabar tvyrančias palankesnes nusiginklavimui nuotaikas tiesiog būtina išnaudoti. Štai neseniai buvę JAV valstybės sekretoriai paskelbė bendrą pareiškimą, ragindami nusiginkluoti, nes kitaip ginklais perkrautas žemės laivas paprasčiausiai paskęs. Tą patį padarė aukščiausio rango Vokietijos politikos veteranai, už tai pasisakė Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy. Europos Socialistų frakcija taip pat visada palaikė tokias iniciatyvas. Ir B. Obama, atrodo, išgirdo ir įsiklausė į šiuos signalus, į kuriuos buvęs prezidentas nekreipė jokio dėmesio. Nereikia pamiršti, kad ginklavimosi varžybos neša didžiulius pelnus galingoms kompanijoms, konkretiems žmonėms ir ištisoms kastoms, kurios yra nepaprastai įtakingos – JAV, Rusijoje, didžiosiose ES šalyse. Tačiau jei pavyktų įveikti šį pasipriešinimą ir susitarti dėl nusiginklavimo bei branduolinio ginklo neplatinimo, tai būtų didžiulis tarptautinės bendruomenės pasiekimas. Prognozuočiau, kad nusiginklavimą tiek iš JAV, tiek ir iš Rusijos pusės galėtų lydėti - o gal net paskatinti - siekis pertvarkyti visą pasaulio tarptautinių ryšių sistemą. Dėmesys atkreiptinas ne tik į dvišalius santykius, bet ir į svarbiausių tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, ESBO ir kt., reformavimą. Jau 20 metų svarstoma, kad šiose organizacijose tikrai reikia naujų reformų ir vėjų atspindinčių tai, jog Šaltasis karas baigėsi. Iki šiol reformas blokuodavo Amerika. Juk tarptautinėse organizacijos nusistovėjusi sistema kaip tik palankiausia JAV. Tikiuosi, kad Vašingtono požiūris keisis. Ar galima teigti, kad kurį laiką Amerikos įtaką pasaulyje iš esmės užtikrino ekonominė ir karinė galia, tačiau savotiškas paradoksas tas, kad jos politinė įtaka tarptautinėje arenoje regis sustiprėjo būtent dabar, kai šalyje juntamos ekonominės krizės pasekmės, nuo kurių kenčia ir JAV karo pramonė. Taip, manau galima pritarti minčiai, kad nors Amerikos ekonominis svoris pasaulyje sumenko, tačiau tai kompensuoja ir įtaką padeda išlaikyti politinė galia, išaugusi išrinkus naują, energingą ir protingą prezidentą. Tikrai labai reikšminga yra tai, kad B. Obama nebėra vienpoliarinio pasaulio, kuriame Amerika buvo dominuojanti galia, šalininkas. Juk ankstesni prezidentai, įsijautę į Amerikos kaip pasaulio policininko vaidmenį, dažnai nesiskaitė su kitų valstybių nuomone, diktavo savo taisykles ir, disponuodami didžiule karine galia, sukūrė vienpoliarinį pasaulį. Iš to kilo tikrai daug sunkių problemų ir Irake, ir Artimuosiuose Rytuose, ir JAV santykiuose su ES. Mano manymu, vienpoliarinis pasaulis labai nešlovingai baigėsi kartu su G. Busho era. O tai reiškia, kad tarptautinėje arenoje sustiprėja ES vaidmuo. ES tikrai turės išgryninti savo santykius tiek su JAV, tiek su Rusija, jei pastaroji vis dėlto sutiktų keistis, ir surasti savo stabilią vietą. B. Obama, tikiuosi, nesinaudos Amerikos karine galia ir kitais pranašumais labai egoistiškai ir pokyčiai, siekiant kaip galima platesnio kompromiso, bus suderinti su kitomis šalimis. Ir nors visi, sklandant krizės šmėklai, sunerimę dėl ekonominės ir politinės padėties, manau, kad būtent krizė ir gali būti tas svarbus katalizatorius taip reikalingoms reformoms ir permainoms. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Amerikoje prezidento postą užėmė žmogus, taip pat norintis pokyčių ir reformų. Juk kai ypač tamsu, žvaigždės šviečia itin ryškiai.
Lina Valantiejūtė, 2009 02 25 |