Algis Kusta: „Ką reformuos Reformų sutartis?“ („Gairės“, Nr.11-12 (164-165), 2007 gruodis)

 (2007 12 14)

Mėnesinis žurnalas „Gairės“ (2007, gruodis, Nr. 11-12) apie Lietuvos socialdemokratų partijos delegacijos Europos Parlamente vadovo, socialistų frakcijos nario Justo Paleckio biure Vilniuje surengtą apskrito stalo diskusiją „Kaip pasitiksime Reformų sutartį Lietuvoje“. Joje dalyvavo politikos apžvalgininkų, dėstytojų, žurnalistų, Seimo ir ES institucijų darbuotojų.

Europos Sąjungos valstybių vadovai gruodžio 13 dieną Portugalijos sostinėje Lisabonoje pasirašė Reformų sutartį. Ji yra parengta pakeisti Europos Konstituciją, kurią per nacionalinius referendumus 2005 metais atmetė Prancūzijos ir Nyderlandų balsuotojai. Reformų sutartimi yra keičiamos dvi kertinės Sąjungos sutartys: 1957 metais pasirašyta Romos sutartis, kuria buvo įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB) ir 1993 metais pasirašyta Mastrichto sutartis, kuria buvo įkurta Europos Sąjunga (ES) ir padėti pamatai būsimajai bendrai ES valiutai – eurui. Dabar  bus galima užbaigti šešerius metus užsitęsusias diskusijas dėl institucinės reformos ir pereiti prie svarbiausių ES uždavinių sprendimo. Tačiau kaip liudija ES Konstitucinės sutarties patyrimas, Reformų sutarties dar laukia sudėtingas ratifikacijos 27 valstybėse kelias. Ratifikuota sutartis įsigaliotų 2009 m. Pagal naują sutartį būtų renkamas Europos Parlamentas, formuojama Komisija.

Kuo svarbi Reformų sutartis?

Euroskeptikai tvirtina, kad Konstitucinė ir Reformų sutartys yra abi vienodos. Jie mano, kad naujosios sutarties įsigaliojimas reikštų vos ne nacionalinių valstybių pabaigą. Euroskeptikai, aišku, stengsis, kad sutartis sugriūtų.

Euroentuziastai džiaugiasi, kad pavyko įveikti bene didžiausią krizę ir įrodyti, jog Europa pajėgi veikti, didinti savo demokratiškumą. Jie sako: daug kas iš Konstitucinės sutarties liko, bet, deja, kai kurie svarbūs dalykai atsidūrė už borto. O žodžio „konstitucija“ atsisakymas jiems reiškia ateities vizijos praradimą.

„Tai labai svarbi sutartis, - pradėdamas diskusiją sakė  J.Paleckis. - Visos didžiosios Europos Parlamento frakcijos sveikina jos pasirašymą Lisabonoje. Nuo 2000 m. ES ruošė institucinę reformą, kad išsiplėtusioje 27 šalių Bendrijoje būtų lengviau priimti sprendimus.  Reforma nebuvo vykdoma, kadangi strigo Konstitucinė sutartis. Dabar Gordijaus mazgas perkirstas ir institucinė reforma baigta. Europos Sąjunga vėl galės dirbti visa jėga, susitelkti ties galybe nūdienos uždavinių.

Socialistų manymu, kurį ne kartą deklaravome Europos Parlamente, pirmaeilė užduotis – socialinės problemos, socialinės atskirties tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų mažinimas. Antroje vietoje – kova su klimato kaita, toliau energetikos ir kitos labai svarbios problemos. Dešinieji į pirmą vietą kelia klimato kaitą. Toliau – energetika ir migracija. Socialinių problemų sprendimas jiems kur kas mažiau krinta į akį“.

Vaizdžiu J.Paleckio pasakymu, Reformų sutartis - Konstitucinės sutarties sesuo. „Prancūzija galėtų vertinti, kad čia tas pats vynas, tik praskiestas vandeniu, bet ne tiek, kad sugadintų skonį. Labai svarbu, kad išliko bemaž visi pagrindiniai Konstitucinės sutarties elementai, kurie reikalingi pertvarkyti Europos Sąjungą ir pritaikyti ją prie 27 narių,  - sakė J.Paleckis. - Naujoji sutartis žymiai demokratiškesnė,  jeigu lyginsime su nūnai veikiančia Nicos sutartimi. Ją priėmus milijonas ES piliečių galėtų įpareigoti Europos Komisiją spręsti tam tikrus klausimus. Nacionaliniai parlamentai turėtų įtaką įstatyminių aktų leidybai Europos Sąjungoje, ko iki šiol nebuvo.  Žymiai išaugtų Europos Parlamento galios. Žinoma, būtų padarytas žingsnis stipresnio bendradarbiavimo link. Tas federalizmas dar iki stojimo į ES gąsdino ir mūsų žmones. Tačiau dabar vis labiau įsitikinama, kad jis reiškia vieningą energetikos politiką, vieningą užsienio ir saugumo politiką ir šalina tiesioginį didžiųjų sostinių susikalbėjimą per mažųjų galvas. O kur dar vieningos rinkos plėtimas į vis naujas sritis, reiškiantis gyvenimo lygio kilimą. Tai labai svarbu ir Lietuvai“.

Kokie esminiai pakitimai buvo padaryti Konstitucijos sutartyje

Pasak vieno Europos Sąjungos Konstitucijos projekto lyderių, buvusio Prancūzijos prezidento Ž.V. d‘Esteno, naujoji reformų sutartis nuo pamirštosios Konstitucijos skiriasi „labiau prieiga, o ne turiniu“.

Naujojoje sutartyje daug kas patobulinta, užtikrinta, kad piliečiai galėtų pareikšti savo nuomonę dėl Europos reikalų, o jų teisės bus apibrėžtos Pagrindinių teisių chartijoje.  ES galės geriau tenkinti energetikos, tvaraus vystymosi, tarptautinio nusikalstamumo pažabojimo ir imigracijos srities poreikius. Pagaliau tarptautinėje arenoje ji galės reikšti vieną bendrą nuomonę. ES turės nuolatinį pirmininką, Vyriausiąjį užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinį, Nuo 2014 m. bus mažiau Europos Komisijos narių.  ES veiklos vidaus tvarka turėtų tapti daug paprastesnė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Žygimantas Vaičiūnas, diskusijoje aptardamas sutarčių skirtumus, pastebėjo, kad Konstitucinė sutartis buvo projektuojama siekiant pakeisti visas sutartis, o ši turėtų papildyti esamas ES sutartis. „Ji yra institucinė sutartis su konstitucinės sutarties turiniu“.

Sutinkama, kad naujoji sutartis perėmė daugiau kaip 90 proc. Konstitucijos elementų.

Reformų sutartyje yra išsaugoma sudėtinės dvigubos daugumos, reikalingos Tarybos sprendimams patvirtinti, taisyklė. Tai reiškia, jog tam, kad būtų priimtas ES teisės aktas, jam turi pritarti 55 procentai kiekvienos valstybės narės piliečių ir 65 procentų visų ES piliečių apskritai. Bus panaikintos veto teisės keliose dešimtyse sričių. ES taps juridiniu asmeniu su privaloma Pagrindinių teisių chartija.

Reformų sutartyje buvo atsisakyta daugelio simbolinių elementų, kurie buvo įtraukti į anksčiau siūlytą Europos konstitucijos projektą, kaip kad ES vėliava ir ES himnas.

Naujajame sutarties tekste yra keičiama šiuo metu galiojanti Europos Tarybos (tai ES institucija, kurią sudaro valstybių narių valstybės ar vyriausybės vadovai) šešių mėnesių trukmės rotacijos sistema - numatoma hibridinė pirmininkavimo sistema: be nuolatinio pirmininko (prezidento) pirmininkaus, kaip iki šiol, pusmetį ir ES valstybė. „Esant ET prezidentui, daugiau administracinių funkcijų bus perduodama ES, o valstybėms išliks daugiau politinių prioritetų nustatymas. Todėl mažai valstybei, kaip Lietuva, kuri turi ribotus administracinius resursus, tai  bus tik į naudą, kadangi paprasčiausiai bus mažiau darbo, o politinius prioritetus galėsime įgyvendinti“, - mano Ž.Vaičiūnas.

Ar sutartis bus suprantama visiems?

Sociologiniai tyrimai parodė, kad apie 60 procentų Konstitucinei sutarčiai nepritarusių piliečių Prancūzijoje savo nusiteikimą grindė ir tuo, kad Sutarties tekstas yra labai painus ir nesuprantamas. Tačiau dabar matyti, Konstitucinė sutartis, palyginti su Reformų sutartimi, buvo gerokai trumpesnė ir nesunkiai suprantama. Kyla abejonių, ar valstybės narės sugebės tinkamai išaiškinti savo piliečiams naujos sutarties turinį ir esmę.

J.Paleckio nuomone, didžiausias naujosios sutarties minusas - jos painumas. „Konstitucinės sutarties  tekstas – apie 500 puslapių - „įkandamas“,  turėjęs pakeisti dešimtis tūkstančių puslapių įvairiausių sutarčių painiavos, kurioje koją nenusilaužti galėtų tik patyręs ES ekspertas. Reformų sutartis, švelniai tariant, nelabai aiški, ji, palyginus su Konstitucine sutartimi, prarado didelę dalį savo skaidrumo – deja, vėl ilgiausias tekstas su tuzinais papildomų protokolų bei deklaracijų, skirtų tik eurokratams. Ne specialistui toje sutartyje susigaudyti tikrai sunku. Šis trūkumas atsirado dėl to, kad Konstitucinė sutartis buvo atmesta“.

J.Paleckis Europos Parlamente pasiūlė parengti trumpąjį, įskaitomą ir „žmogui gatvėje“ sutarties variantą, kad pagrindinės jo nuostatos būtų suprantamos ne tik Briuselyje ar Vilniuje, bet ir kiekviename mieste ir kaime. „Turėkime omenyje, kad ta sutartis daug kuo lems 27 ES šalių, tarp jų ir Lietuvos, gyvenimą ateityje. Kiekvienas pilietis turi teisę, o gal ir pareigą susipažinti su aiškiai išdėstytu tos sutarties variantu. Ji ateina į mūsų gyvenimą“, - sakė europarlamentaras.

Politikos apžvalgininkas, žurnalistas Mykolas Drunga, pritardamas, kad reikalingas supaprastintas sutarties variantas, sakė, jog vykstant visuomenėje diskusijai, reikia, kad kiekviena suinteresuota grupė turėtų atitinkamą reformos santrauką. „Trumpas sutarties teksto aiškinimas ar interpretacija paskatintų dalykiškas diskusijas iš kiekvieno intereso - kaip sutartis bus naudinga tiems, kurie nori vertikaliai stiprios ES, ir kuo ji  naudinga  - norintiems horizontalios ES. Kodėl reikia pritarti referendumu ar kodėl ratifikuoti parlamente? Ir partiniu požiūriu nagrinėti. Kodėl kairiesiems sutartis gerai - ar iš jos laimi socialinės Europos perspektyva?  O neoliberalai tegu savo neoliberalios Europos perspektyvą diskutuoja -  ar ji laimi?“

„Socialistų frakcijoje, - kalbėjo J.Paleckis, - laikomasi nuomonės, kad sutartis yra didelis laimėjimas, bet panašiai mano ir kitos pagrindinės frakcijos, tačiau - dėl skirtingų argumentų. Taip, reikalinga ne viena santrauka. Turėtų atsirasti visiems prieinamų siauresnių sutarties interpretacijų. Sutarties pakeisti, aišku, negalima, bet reikia parodyti, ką naujo ji atneš vienam ar kitam gyventojų sluoksniui, interesų grupei, visai Lietuvai. Kad, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkai matytų,  kokia jiems iš to nauda.  Ką sutartis duoda studentams ar, tarkim, turistams – juk numatoma sukurti ES ambasadas beveik visose pasaulio šalyse, kur galės kreiptis pagalbos visi ES piliečiai“.

J.Paleckio nuomone, vertėtų Lietuvoje kuo greičiau pradėti diskusijas, nes 2008 metai prabėgs po Seimo rinkimų ženklu.  Diskutuoti reikia ne tik apie Reformų sutartį – ir apie tai, kaip bus priiminėjami sprendimai ES, kas keisis, kaip atsižvelgta į nedidelių šalių interesus. Ne mažiau svarbu pakalbėti ir pasiginčyti apie tai, kaip mes jaučiamės ES, kokios Sąjungos norime“.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje spaudos ir informacijos skyriaus vadovas Jurgis Vilčinskas siūlė diskusijose dėl Reformų sutarties kalbėti apie žmonėms rūpimus dalykus - kiek bus sukurta naujų darbo vietų, apie klimato kaitą, energetikos reikalus.

Žurnalo „Fortūna privata“ redaktorius Liudvikas Gadeikis pritarė minčiai, kad ši sutartis yra proga aiškintis, ką davė narystė Europos Sąjungoje Lietuvai: ką gavome ir ko dar tikimės.  „Ir ne vien tik rožine spalva žiūrint. Matome įvairius aspektus.Matome dideles išmokas, bet matome ir kylančias kainas“.

„Reikia ieškoti silpnų vietų, kad jas pašalintume, - sutinka J.Paleckis. - Protingas euroskeptikas, ko gero, naudingesnis, negu neprotingas euroentuziastas. Antra vertus, ketvirtaisiais  mūsų narystės Sąjungoje metais pastebime, kad dalis žiniasklaidos ėmė primityviai, be jokio pagrindo puldinėti ES, reikalauti iš Briuselio to, ko jis neprivalo ir negali daryti. Ką gi, ir iš tokių paistalų, matyt, daromas biznis.Tik nepamirškime vieno. Suirus ES galime atsidurti ten, kur Europa jau buvo prieš šimtą metų: nacionalizmo siautulio, konfliktų, karų raizgalynėje“.

Pasak Ž.Vaičiūno, ši sutartis iškelia galimybę kalbėti apie ES reikalus platesniu, visaapimančiu žvilgsniu. „Dažniausiai tokių progų neturime arba kalbame sektoriniais klausimais. Po ilgesnio apmąstymų laikotarpio turėtų prasidėti diskusijos“.

Valstybės tikisi išvengti referendumo dėl naujosios sutarties

Dabar sutarties laukia 27 žingsneliai - 27 ES šalys turi ją ratifikuoti. ES yra tokia demokratiška, jog jei bent viena šalis neratifikuos sutarties, ji neįsigalios. O kokį ratifikavimo kelią – referendumu ar parlamente – pasirinks šalys?

Ž. Vaičiūno pastebėjimu, rengiant Reformų sutartį „įvyko persiorientavimas nuo konstitucinės į institucinę sutartį, kas ES praktikoje jau yra tradicija, tuo ji panaši į Nicos sutartį, ir skiriasi nuo Mastrichto, kuri žymėjo didelį virsmą ES istorijoje ir buvo ratifikuojama referendumuose. Nugalėjo evoliucinis, o ne revoliucinis požiūris, ir turbūt šis argumentas yra esminis dabar vykstančiuose debatuose, kodėl ji būtų ratifikuojama referendumuose. Vienas paradoksų diskusijoje, ar reikia ją ratifikuoti referendumuose ar parlamentuose, yra tas, kad galima skirti dvi valstybių grupes: vienos šalys, kurios buvo ratifikavusios Konstitucinę sutartį, mano, kad į ją yra panaši Reformų sutartis, ir ją reikia ratifikuoti referendumo būdu, o tos šalys (pirmiausia Prancūzija ir Nyderlandai), kurios neratifikavo Konstitucijos, sako, kad dabartinė yra tiek skirtinga, kad jos nebereikia ratifikuoti referendumu. Tas pats objektas traktuojamas iš skirtingų pozicijų“.

Kodėl pasirenkami vieni ar kiti ratifikavimo būdai? Apie tai diskusijoje kalbėjusi M.Romerio universiteto Europos Sąjungos katedros dėstytoja Vitalija Tamavičiūtė pastebėjo, kad žvelgiant į šiandienos nuotaikas, tik airiai pagal konstituciją turi rengti referendumą, Vokietijoje draudžiama šiais klausimais rengti referendumą, nepaisant to, kad yra ryški diskusija, jog reikia keisti konstituciją ir leisti piliečiams pasisakyti. Kalbant apie valstybių nusiteikimus, galima sakyti, kad šiuo metu tik Jungtinė Karalystė, Olandija yra tvirtai apsisprendę, kad referendumo nerengs. Danija šį klausimą spręsti palieka nepriklausomai komisijai, kai bus pasirašyta sutartis. Portugalijoje referendumo idėją palaiko tik nedidelis kairiųjų blokas, lygiai taip pat norėtų referendumo škotai, bet visa Jungtinė Karalystė yra prieš referendumą.

„Lietuvoje referendumą turėjome rengti tik jungdamiesi į tarptautines organizacijas. Tai buvo reikalinga stojant į ES. Turime patirtį, kiek pastangų, laiko ir lėšų reikia norint įtikinti žmogų balsuoti už. Kad pasiektume rezultatą, teko balansuoti ant ribos, perkame ar ne balsus, - sakė V.Tamavičiūtė. - Rinktis referendumo kelią yra rizikinga. Kaip parodė Prancūzijos ir Olandijos pavyzdys, kai piliečiai balsuoja prieš, tai dar nereiškia, kad blogas sutarties tekstas. Tikroji priežastis - referendumą piliečiai išnaudoja išreikšti savo nusistatymui prieš valdančiąją partiją, išreikšti nuogąstavimui iš tų pozicijų, kad jiems neaišku, kaip funkcionuoja ES, kokia jų šalies ateitis išsiplėtusioje Europoje“.

„Jau aišku, kad Airijoje bus rengiamas referendumas ir daug kas priklausys, kaip bus jame nubalsuota. Airija, kaip ir Estija su Lietuva, - proeuropietiškiausia šalis, tačiau gerai prisimenu, kaip Nicos sutartis buvo Airijoje  atmesta. Kodėl? Sėdėjo airiai namie, manė, kad ir taip užteks žmonių, kurie balsuos už. O išėjo kitaip... Airijoje žmonės  patenkinti Europos Sąjunga, tačiau kai reikės balsuoti, šalies piliečių dėmesys gali nukrypti nuo Briuselio reikalų prie savųjų. Gali kilti noras pasinaudoti proga ir atsiskaityti ar bent pagąsdinti savo vyriausybę. Kova laukia smarki. Juk jeigu Airija neratifikuos sutarties, jinai neįsigalios visoje Europos Sąjungoje. Taigi, šampaną gerti anksti“,- tvirtina J.Paleckis.

J. Vilčinsko nuomone, reikia nepamiršti ir tai, už ką dažniausiai kritikuojama Reformų sutartis: kad nesugebėta supaprastinti ES teisės sistemos. „Kad noras apsieiti be referendumų esąs bandymas nešti pakeitimus pro užkalines duris. Kad sutartis - tai noras sukurti Europos supervalstybę“.

Kada ratifikuosime Lietuvoje?

J.Paleckis diskusijoje pateikė „klausimėlį“ : ar Lietuvos Seimas vėl norės spartuoliškai ratifikuoti sutartį, ar prieš tai turėsime malonumo rimtai padiskutuoti dėl jos, ką praleidome 2004 metais. „Konstitucinę sutartį ratifikuodami pirmieji, nusipelnėme tada šiokio tokio europinės spaudos dėmesio – juk pirmieji! Bet kolegos Europos Parlamente pašaipiai klausė: ar tikrai spėjote įsigilinti į sutartį - juk tekstas dar neišverstas į lietuvių kalbą?“, - prisiminė J.Paleckis.

O kada dabar Lietuvai būtų naudingiausia ratifikuoti? „Aišku, kad pirmieji nebebūsime, - mano J.Paleckis. - Yra sumanymų Seime tai padaryti gegužės mėnesį, gal per Europos dieną. Žinoma, galima ratifikuoti ir vėliau. Labai svarbu, kad tai būtų padaryta per kitus metus, 2009 m. sausio 1 d.  sutartis jau turi pradėti veikti, jei bus ratifikavę visos šalys“.

M.Drungos nuomone, nereikia pulti skubėti ratifikuoti, nes čia esą du klausimai: ar ratifikuoti, ar neratifikuoti. „Keliamas klausimas, kad reikia priimti, bet  neklausiama - ar reikia priimti. O Prancūzija ir Olandija nepriėmė konstitucijos. Skeptikai nėra vien tik parūgėliai, jie susirūpinę Europa ir galvoja, ar tikrai reikėjo Konstitucinės sutarties ir ar reikia Reformų sutarties, kuri yra ta pati panelė, tik kitu vardu. Ar Jungtinė Karalystė yra nevykusi valstybė, jog neturi konstitucijos? Ar ją reikia turėti? Čekijos prezidentas yra prie tų protingų euroskeptikų,, kurie nėra antieuropietiški, bet mano, kad Europa gali apsieiti be konstitucijos. Apie tai reikėtų pagalvoti. Kad ir mes nepirktume katės maiše. Gerai, jeigu tai nėra katė maiše, o jeigu? Reikalingi stiprūs argumentai. Priimti Konstitucinę sutartį spaudė ir mūsų prezidentas, nors kilęs iš amerikietiško konteksto, ir kai kurie vietiniai politikai spaudė. Tai dabar neskubėkim. Ir tempkime laiką. Kad būtų precedentas - kodėl estai ratifikuoja, kodėl čekai ar prancūzai?"

L.Gadeikiui atrodo, kad „šioje vietoje mums nebėra kur trauktis.Solidžiai ar ne solidžiai atrodėme ratifikuodami Konstitucinę sutartį, bet mes tą jau padarėme. Tai dabar kalbėti apie praregėjimą būtų dar nesolidžiau. Ką turim daryti? Man atrodo, kad situacija yra pakankamai nebloga. Kai anąkart buvo padaryta strimgalviais, visuomenė gyveno viena įpumpuota idėja, kad mums gerai, ir daugiau nieko nereikia. Konkretus argumentas buvo alus, dalijamas per referendumą, kaip įvaizdis Europos. Praėjo trejetas metų ir piliečiai pajuto buvimo Europoje kvapą -  europeizmo visuomenėje padaugėjo.Tačiau dabar turim infliaciją, kuri kyla ir visoje Europoje ir yra vienas didžiųjų aiškinimosi punktų, kodėl ir iš kur yra. Gal tai mūsų europėjimo mokestis? Daug žmonių mano, kad mes esame per maži, kad galėtume veikti tą supervalstybės kūrimą. Kaip parodyti, kad mes iš tikrųjų turime įtakos?“

J.Paleckis prisiminė atvejį, kai vienas mūsų Seimo narys, atvykęs į Briuselį, kalbėjo - štai sugriuvo visos senosios imperijos – romėnų, Osmanų, britų, sugriuvo TSRS, gali sugriūti ir ES. „Tai nėra imperija, - teigė J.Paleckis. - ES  yra sąjunga, į kurią visi veržiasi. Kuri net negali priimti visų norinčiųjų. Jau girdėti, kad Islandija bręsta tam, kad įstotų į ES. O Norvegija ir Šveicarija, nors ir nebūdamos ES, žaidžia pagal jos taisykles. Europos Sąjungoje remiamasi savanoriškumo ir lygiateisiškumo principu. Joks sprendimas negali būti priimtas, jei nors viena šalis pasisakys prieš. Reformų sutartis duoda ir išstojimo mechanizmą. ES nėra tai, kas iš šono primetama. Europos Sąjunga, žinoma, nėra ir negali būti tobulas kūrinys, ji yra tokia, kokią ją konstruojame ir kuriame. Ir mes, lietuviai, - kartu su kitomis valstybėmis. Dabar ES su Reformų sutartimi įgyja naują motorą – jis reikalingas išsiplėtusiai bendrijai, kad ji galėtų XXI a. našiau ir demokratiškiau tvarkyti vidaus reikalus ir efektyviau veikti pasaulinėje arenoje“.