PAREIGYBIŲ SVORIS - PAGAL PROTOKOLĄ IR PAGAL GALIAS
(2014 02 03)
 |
Prieš gerą savaitę žiniasklaida paskelbė dar vieną kas mėnesį pasirodančių „Vilmorus“ apklausų porciją. Joje nuskambėjo sensacinga žinia – geriausiai atstovaujančiu žmonių interesams įvardintas premjeras. Prezidentė liko antroje vietoje. Ko gero, pirmą kartą Lietuvos istorijoje premjerą žmonės įvertino geriau negu prezidentę (-ą).
Nenoriu vėl mėtytis akmenukais į svetimus daržus, tačiau politologai ir komentatoriai nelabai pastebėjo arba nenorėjo pastebėti šio tikrai neeilinio įvykio. Juk prezidentė (-as) tiesiog pasmerkta pirmauti apklausoje „Kas geriausiai atstovauja jūsų interesams?“ arba bent aplenkti premjerą. Taip buvo visais laikais nuo tada, kai turime žmonių rinktą prezidentą.
Kaip tik ministrui pirmininkui tenka didžiausia ir sunkiausia atsakomybė už padėtį šalies ūkyje, sveikatos apsaugoje, švietime, užtikrinant žmonių saugumą. Tą sąrašą galima tęsti, tačiau trumpai sakant: daugiausiai premjerą galima kaltinti (ką dažnai darome) arba pagirti (tai retokai pasitaiko) už tai, kaip mes gyvename. Tuo tarpu prezidento (-ės) atsakomybės žymiai mažiau, jo (jos) našta kitokia: užsienio politika, tarptautinis saugumas, teisinė sistema. Tie dalykai svarbūs, tačiau nesusiję su žmonių kasdieniais rūpesčiais.
Nors, kaip rodo apklausos, optimizmo Lietuvoje padaugėjo, tačiau iki gerovės valstybės, kur piliečiai naudojasi nemokamu ir kokybišku švietimu, medicininiu aptarnavimu, gyvena orų gyvenimą, dar labai toli. Tai kur premjero populiarumo šaknys?
Nuoširdumas, atvirumas, neįmantrus kalbėjimas, žinoma, ypač kontrastuoja su jo pirmtako arogancija. Šios savybės ne itin dera ir su „tvirtos rankos“ įvaizdžiu, kurį susikūrė prezidentė.
 |
Spaudoje, televizijoje, radijuje pas mus dažnai pabrėžiama, kad prezidentas (-ė) yra pirmasis valstybės asmuo, Seimo pirmininkas (-ė) – antrasis, o premjeras (-ė) - tik trečiasis. Ir pamirštama pridurti, kad toks eiliškumas nustatytas pagal formalią konstitucinę sąrangą, pagal protokolo taisykles. O juk realios galios kitokios. Štai visi žino, kad Jungtinėje Karalystėje formaliai virš visų yra Karalienė (-ius). Kartu niekas neabejoja, kad šalį valdo premjeras, kontroliuojamas parlamento. 1996-aisiais įstrigo į atmintį charakteringas epizodas prezidento Fransua Miterano laidotuvėse. Į Paryžiaus katedros priekines eiles žingsniavo atvykusių į gedulingą ceremoniją užsienio šalių delegacijų vadovai. Siauresnėje praėjimo vietoje Vokietijos prezidentas Romanas Hercogas stabtelėjo, paslaugiai praleisdamas į priekį premjerą, toje šalyje vadinamą kancleriu, Helmutą Kolį. Aukštas, galingo stoto kancleris mandagiai stumtelėjo pečiu žemaūgį prezidentą: eikit į priekį, juk ir taip visi žino, kas iš mūsų ne pagal protokolą, o pagal galias yra pirmasis valstybėje.
Vokietijoje nuolat skelbiami populiariausių politikų reitingai. Į pateikiamą piliečių vertinimams sąrašą įtraukiami kancleris (-ė), ministrai, partijų vadovai ir frakcijų Bundestage (parlamente) pirmininkai. Prezidentas, parlamento pirmininkas (-ė) į tą sąrašą nepatenka, nors ir pagal Vokietijos konstitucinę sąrangą bei protokolą jie yra pirmieji valstybės asmenys. Bet jų galios ir politinis svoris yra visai kitoks, negu nešančių pagrindinę naštą ir atsakomybę valstybės pareigūnų. Tiesa, reikia paminėti, kad Vokietijos prezidento galios silpnesnės, negu Lietuvos prezidento.
Pirmasis tiesiogiai rinktas Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas neslėpė, kad jam žymiai mielesnis su konkrečiais darbais susijęs premjero postas negu daugiau paradinis prezidento. Visiškai nenustebau, kai kandidatuoti į prezidentus atsisakė Algirdas Butkevičius, irgi labiau linkęs į konkretų darbą ir atsakomybę. Galima daryti prielaidą, kad ir dabartinė prezidentė mielai sutiktų dirbti premjere. Neatsitiktinai ji laikas nuo laiko labai pastebimai mėgina daryti įtaką vyriausybės darbui, atlikti „antrojo premjero“ vaidmenį.
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Žinoma, jau po mėnesio „Vilmorus“ ir kitos apklausos gali rodyti kitus rezultatus. Greičiausiai taip ir bus, nes prasidėjusi rinkiminė kampanija duoda dar daugiau progų pretendentams į prezidento postą (ypač veikiančiajam) pasirodyti TV ekrane, mirgėti spaudos puslapiuose.
Sociologinės apklausos, darytos prieš 5-10 metų, rodė: Lietuvos piliečiai, kaip ir kaimyninėse valstybėse (išskyrus Estiją), linkę į „kietos rankos“ valdymą, sutelkiant galias prezidentūroje ir ribojant parlamento (tuo pačiu ir vyriausybės) įgaliojimus. Gal toji sausio mėnesio „Vilmorus“ apklausa atskleidžia kitokias tendencijas? Jeigu taip, tai būtų žingsnis demokratijos stiprėjimo linkme.