"Atominiai projektai ES – renesansas?"
(2010 05 28)
 |
"Radioaktyviam plutoniui suirti iki nepavojingo žmonių sveikatai lygmens reikia 240 000 metų, tuo tarpu modernios žmonijos amžius Žemėje tesiekia apie 200 000 metų." Greenpeace.
Prieš keletą savaičių dalyvavau vienoje iš daugybės Europos Parlamente organizuojamų konferencijų „Atominiai projektai ES – Ar tai renesansas?“. Prisipažinsiu, sudomino tema – įdomu ar atominei energijai ES „gresia“ renesansas? Tuo labiau, kad Lietuva ir praktiškai visos mūsų kaimynės žada statyti savo AE jėgaines. Kadangi pagrindiniai organizatoriai buvo iš Žaliųjų politinės grupės, "žaliai" mąstantys konservatoriai ir žaliųjų nevyriausybinė organizacija „Žemės draugai“ (Friends of the Earth), nesitikėjau AE liaupsinimo, buvau pasiruošęs į pateiktas mintis žiūrėti atsargiai. Tačiau, netgi atmetęs galimai tendencingą informaciją, manau, kad nemažai faktų ir minčių turėtų būti įdomios ne vienam šia tema besidominčiam.
Taigi, diskusijos metu buvo aptartos trys šiuo metu ES statomos Atominės elektrinės – Bulgarijos „Belene“ AE, Slovakijos „Mochovse 3 ir 4“ AE ir Suomijos „Olkiluoto“ AE bei su jų statyba susijusios problemos.
Bulgarijoje statomos „Belene“ AE (rusiškas VVER-1000 reaktorius), kurios pirminis projektas parengtas dar 1987 metais. Statyba buvo vykdoma 1987-1990 metais, tačiau dėl finansavimo stokos nutraukta. Daugiau kaip po dešimties metų Bulgarijos vyriausybė įvykdė naują poveikio aplinkai analizę ir 2006 m. priėmė sprendimą atnaujinti „patobulinto“ to paties tipo reaktoriaus statybą. Įdomu, kad tokį patį reaktorių planuoja pasistatyti ir Baltarusija. Tarp šios AE trūkumų pabrėžta, kad „Belene“ yra Bulgarijos „vidutinėje arba aukštoje“ seisminėje zonoje, jėgainė neatlaikytų šioje zonoje galimo žemės drebėjimo. Kita problema – AE taip pat neatlaikytų šiuolaikinio oro lainerio tiesioginio smūgio, šis reikalavimas yra privalomas vakaruose konstruojamiems reaktoriams. Nenuostabu, kad Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka planuojantis panašios elektrinės statybą, jau pranešė, kad prašys nukreipti keleivinių lėktuvų srautus toliau nuo numatomos elektrinės. Pasak jo, nauja elektrinė gali atlaikyti paprasto naikintuvo, bet ne keleivinio lėktuvo smūgį. Kaip matome iš liūdnos šiuolaikinės patirties, teroristai vargu ar bandys užvaldyti karinius lėktuvus, daug didesnis pavojus išlieka civilinės aviacijos skrydžiams...
Slovakijoje „Mochovse 3 ir 4“ AE statomi du rusiško tipo (VVER 440/213) reaktoriai, kurių statyba pradėta 2001 m. Prie pagrindinių šio projekto problemų minima tai, kad AE poveikio aplinkai analizė buvo pradėta tik po statybos pradžios, papildomi statybų leidimai išduoti nepranešus ir nepasikonsultavus su visuomene. Dėl šių veiksmų žaliųjų organizacijos Slovakiją apskundė Orhuso konvencijai, kur byla vis dar nagrinėjama. Slovakijos valdžios pagrindinis „pasiaiškinimas“ – leidimas statybai išduotas dar 8-ame dešimtmetyje. O elektrinės statybą, kad ir šlubuojančią, ekonomiškai labiau apsimoka pratęsti, negu jos atsisakyti. Įdomu, ar tarybiniais metais Slovakija galėjo neišduoti leidimo Maskvos siūlomam projektui?... Kaip susitikimo metu pasakė vokiečių europarlamentarė Rebecca Harms, šią statybą finansuoja ir vykdo Italijos ENEL energijos kompanijos, tačiau tokio tipo elektrinė Italijoje nebūtų statoma net prie Berluskonio. Pagrindinis klausimas – kam iš viso mums reikia 70-ųjų metų dizaino reaktoriaus?
Pagaliau diskusijoje buvo prieita prie Suomijos „Olkiluoto“ AE, kurios statyba kelia ne mažiau klausimų. Projektą Suomijos užsakymu vykdo prancūzų kompanija AREVA, kuri konstruoja 3-čios kartos Prancūzijoje suprojektuotą EPR tipo reaktorių. Tai vienintelis jau statomas naujos kartos reaktorius, kuris turėjo atnešti AE renesansą, parodyti, kad atominė energija yra pigi, o elektrinės lengvai pastatomos. Deja Suomijos atvejis rodo ką kitą. Dėl šio projekto problemų netgi nutrūko ilgalaikis SIEMENS ir AREVA bendradarbiavimas.
Statybos metu buvo atskleista statybinio ir konstrukcijos broko gausa. Aišku, Suomijos institucijos tikina, kad brokas buvo ištaisytas. Tačiau, pavyzdžiui, suvirinimo darbų technikos analizė, ar ji atitinka AE reikalavimus, buvo pradėta tik sumontavus ir suvirinus pagrindines reaktoriaus konstrukcijas. Nors statybos laikas pratęstas iki trijų kartų, AREVA dar nėra parengusi monitoringo ir valdymo kontrolės sistemos.
Kita problema, 3-ios kartos reaktoriai sukuria „super atliekas“, kurios yra dvigubai karštesnės, iki 12-os kartų radioaktyvesnės, radiaciją sunkiau sulaikyti, o atvėsinimo laikotarpis dvigubai ilgesnis.
Pradiniai AE statybos kaštai buvo 3 milijardai eurų (tai fiksuotos kainos kontraktas), net ir be papildomų problemų ir uždelsimų statyba kainuos bent jau 5,5 milijardus eurų. Klausimas kas turės sumokėti 2,4 milijardų skirtumą? Šiuo metu Prancūzijos ir Suomijos valstybinės įmonės tai nagrinėja teisminiu būdu, tačiau galų gale – tai bus vienos ar kitos šalies mokesčių mokėtojų pinigai. Tikriausiai nerealios kaštų ir statybų laikotarpio prognozės buvo pateiktos specialiai, norint, kad projektas būtų patrauklesnis.
Suomijos Greenpeace atstovai minėjo ir papildomus šios užsitęsusios statybos rezultatus – Suomija nepasiekė Kioto tikslų; priklausomybė nuo Rusijos tik padidėjo, nes nebuvo investuojama į energijos efektyvumo skatinimą; medienos ir popieriaus pramonė, kuriai buvo žadėta „pigi“ elektros energija, pergyvena krizę; prarasta 10 metų investicijų į atsinaujinančius energijos šaltinius.
Iš diskusijos ir iš organizatorių pateiktos spausdintinės informacijos galima paminėti keletą kitų įdomių minčių. Pavyzdžiui kaip galime šnekėti apie pigią AE energiją, jeigu yra prašoma privalomos supirkimo kainos? Įdomu ir tai, kad statistika rodo jeigu energijos kompanijos savo „portfelyje“ turi AE, tuomet jos į atsinaujinančią energiją investuoja tris kartus mažiau negu į atominę.
O daugiausia minčių sukėlė paprasta žinia – radioaktyviam plutoniui suskilti iki saugaus lygio reikia 240 000 metų, tai daugiau negu modernūs žmonės gyvena žemėje (200 000 metų). Kas gali garantuoti, tikriausiai niekas, kad atliekos po žeme ar ant jos bus taip ilgai saugiai saugomos. Tuo labiau, kad šiaurės Europai per ateinančius 100 000 metų gresia naujas ledynmetis.
Sutinku, kad "žaliųjų" platinamą informaciją reikia žiūrėti atsargiai, bet tai jau atominės energijos šalininkų užduotis išsklaidyti, paneigti arba priimti išsakytas mintis. Tikiuosi, kad ši trumpa susitikimo suvestinė paskatins diskusijas ir Lietuvoje ne tik apie atominės energijos pliusus, bet ir apie galimus pavojus ir problemas.
Toliau pateikiu trumpą Greenpeace brošiūros vertimą, kuriame minimos atominės energijos atliekų saugojimo problemos.
Kasparas Kemeklis
EP nario Justo Paleckio padėjėjas Briuselyje
20 05 2010
...............................................
Švaistant laiką atominei energijai
Greenpeace, 2010 balandžio mėn.
Ar sutiktumėte važiuoti automobiliu, jei šis neturėtų stabdžių? Matyt, kad ne. Tuo tarpu branduolinės energijos mašina šitaip neatsakingai vairuojama jau 50 metų. Būtent taip galima būtų įvertinti kai kurių Europos valstybių energetinę politiką nekreipiant dėmesio į šios energijos mirtiną šalutinį produktą – radioaktyvias atliekas.
Europos Komisija šiuo metu rengia direktyvą dėl atominių atliekų tvarkymo, kuri kviestų Europos valstybes dukart pagalvoti ar verta apsunkinti padėtį statant naujas AE. Kita vertus, šis įstatymas galėtų pasitarnauti ir atominės energijos industrijai kaip priemonė pamėginti apeiti priešiškai nusiteikusią visuomenės poziciją, suteikti klaidingą saugumo jausmą politikams, bei atverti duris naujiems branduolinės energijos projektams. Ši Greenpeace studija iliustruoja kodėl dabar – ir artimiausius šimtus tūkstančių metų – radioaktyvių atliekų problema yra neišsprendžiama ir kodėl mes turėtume liautis švaistyti laiką ir pinigus atominei energijai.
ES patarėjo branduolinės energijos klausimais Jan Haverkamp žodžiais tariant: "Vienintelis būdas spręsti branduolinių atliekų problemą yra visų pirma atsisakyti branduolinės energijos. Nepaisant branduolinės energijos nuosmukio praėjusiame dešimtmetyje, branduolinės energijos industrija atliekų pagamina daugiau, negu galėtų susidoroti. Buvo mėginta skandinti jas jūrose, patalpinti geologinėse struktūrose vario arba molio konteineriuose. Vis dėlto, niekas nesuveikė ir jau pats laikas paskelbti pabaigą šitai beprotybei."
Šiandien atominė energija yra pristatoma politikams ir vartotojams kaip galimas sprendimas kovojant su klimato kaita, bei būdas stiprinti Europos energetinę nepriklausomybę. Tačiau, atominė energija yra rimta kliūtis "švarios" energijos ateities perspektyvoms. Nepaisant didelių kaštų bei eksploatacijos saugumo klausimų, radioaktyvios atliekos išlieka didžiausiu branduolinės energijos trūkumu.
Tarptautinės Atominės Energijos Agentūros (IAEA) apskaičiavimais, ši pramonė kasmet pagamina apytikriai vieną milijoną barelių (200 000 m³) taip vadinamų "žemo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų" bei apie 50 000 barelių (10 000 m³) itin kenksmingų "aukšto radioaktyvumo atliekų".
Radioaktyviam plutoniui suirti iki nepavojingo žmonių sveikatai lygmens reikia 240 000 metų, tuo tarpu modernios žmonijos amžius Žemėje tesiekia apie 200 000 metų. Nėra jokių galimybių išlaikyti šias atliekas saugiai tokį ilgą laiko tarpą.
NEPAVYKĘ BANDYMAI
Per praėjusius 50 metų išleista daugiau nei milijardas eurų norint surasti sprendimą radioaktyvių atliekų problemai. Deja, nesėkmingai.
"Saugojimas" jūrose
Pradžioje dideli kiekiai mažai kenksmingų radioaktyvių atliekų buvo skandinami jūrose. Yrant saugojimo talpoms, nemaža atliekų dalis patenka į ekosistemą, kenksmingos medžiagos nusėda jūros gyvūnų kūnuose, kurie galų gale gali pasiekti ir mūsų visų virtuvę. Po 15 metų aktyvios Greenpeace kampanijos, 1993 m. tarptautine sutartimi buvo uždrausta radioaktyvias atliekas išmesti į jūras.
Vokietija – saugojimas požeminiuose druskos sluoksniuose
Vokietijoje, Asse, dar 1960 metais radioaktyvių atliekų saugykla įkurta požeminiuose druskos kloduose, ji turėjo užtikrinti ilgalaikį atliekų saugojimą. Tačiau jau 1988 m. buvo pastebėta, kad į saugyklą patenka požeminis vanduo ir šiuo metu į ją kasdien įteka apie 12000 litrų vandens. Todėl dabar 126 000 radioaktyvių atliekų talpos turi būti perkeltos, o Asse saugykla, kuri turėjo būti pavyzdiniu druskos kloduose saugomų atliekų projektu, Vokietijoje sukėlė smarkiai abejones ar radioaktyvios atliekos iš viso gali būti "laidojamos" druskos sluoksniuose.
Prancūzija – nežinoma sąvartynų sudėtis
Vienas didžiausių radioaktyvių atliekų sąvartynų pasaulyje, Centre de Stockage de La Manche Prancūzijoje, buvo atidarytas 1969 m., kuriame turėjo būti talpinamos mažo radioaktyvumo atliekos. Sąvartynas uždarytas 1994 m. Šiuo metu jame laikoma 520 000 m³ radioaktyvių medžiagų surinktų iš Prancūzijos AE. 1996 m. Prancūzijos vyriausybės pavedimu sukurta komisija padarė išvadą, kad sąvartyne yra ilgaamžių aukšto radioaktyvumo atliekų, o tikroji "saugyklos" sudėtis iš esmės nežinoma. 2006-aisiais pastebėta, kad radioaktyviomis medžiagomis užterštas vanduo prateka į požeminius sluoksnius ir kelia pavojų aplinkinių žemės ūkių produkcijai.
NAUJI TYRIMAI – NAUJI IŠŠŪKIAI
Švedija, Forsmark – Suomija, Olkiluoto: vario korozija
Švedija bando vystyti naują sistemą, kuomet atliekos būtų talpinamos vario konteineryje, apjuostame moliu. Nors tokią sistemą taiko Suomija bei svarsto Šveicarija ir Jungtinė Karalystė, jau pastebima rimtų trūkumų. Anksčiau buvo manoma, kad vario konteineriai atlaikys koroziją bent 3000 metų, tačiau neseni tyrimai rodo, jog suirimas galimas jau po 300 metų.
Prancūzija, Bure – Belgija, Dessel: netikrumas dėl molio, kaip natūralaus barjero
Tuo tarpu Prancūzija bei Belgija tyrinėja požeminius molio sluoksnius kaip natūralią užkardą. Atliekos turėtų būti patalpintos po žeme paprastuose plieno konteineriuose, kurie suirtų dar greičiau nei švediškos vario talpos. Šiuo atveju būtų pasikliaujama moliu, kuris turėtų sulaikytų radioaktyvumą. Pagrindinis klausimas – kas šimtui tūkstančių metų į priekį garantuos, kad molyje neatsiras plyšių arba įtrūkimų, kurie leistų pratekėti vandeniui ir užterštų šalia esančiu požeminius uolienas ir vandens klodus.
ŽMOGIŠKOJO FAKTORIAUS RIZIKA
Atliekos, patalpintos į galutinę saugojimo vietą, turi būti prižiūrimos ir saugomos ne tik nuo stichinių nelaimių, bet ir nuo žmogaus įsikišimo. Civilinės ir karinės radioaktyvios atliekos, plutonis ar uranas, yra lengviausiai pasiekiami šaltiniai, iš kurių galima nesunkiai pasigaminti branduolinį ginklą. Keli kilogramai tokios medžiagos būtų pakankamas kiekis pasigaminti atominę bombą, kuri savo galia prilygtų JAV prieš Japoniją panaudotoms bomboms Antrojo Pasaulinio Karo metu. Netgi itin kuklaus aukšto radioaktyvumo atliekų kiekio (apie 20 gramų) pakaktų "nešvariai bombai", kuri užterštų keleto kvadratinių kilometrų plotą. Matydama šią problemą, atominės energijos pramonė siūlo saugoti saugyklas ateinančius 300 metų. Tačiau nėra jokių pasiūlymų kaip užtikrinti saugumą likusius 239 700 metų.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui Nyderlandai, numatė 100 metų naudoti laikinas antžemines radioaktyvių atliekų saugyklas, taip perdėdamos galutinį problemos sprendimą mūsų anūkams ir proanūkiams. Papildoma šio sprendimo grėsmė – terorizmo pavojus. Išpuolis prieš laikiną atliekų saugyklą būtų santykinai lengvas taikinys teroristinėms grupuotėms.
Atominės energijos atstovai kalba apie "branduolinio kuro ciklą" ir teigia, kad po panaudojimo degalai yra perdirbami. Tikrovėje tik labai maža kuro dalis yra naudojama pakartotinai – 99% radioaktyvumo ir 90% atliekų masės lieka proceso pabaigoje. Perdirbimo metu taip pat sukuriama didelis kiekis papildomų įvairaus tipo radioaktyvių atliekų, kurias sudėtinga saugoti. Skystų atliekų, paleistų į jūrą, pėdsakai, kilusių iš Jungtinės Karalystės Sellafield ir Prancūzijoje La Hague perdirbimo įmonių pastebimi netgi Arktyje. O didelis branduolinio apsinuodijimo atvejų skaičius užfiksuotas Rusijos Mayak perdirbimo įmonės apylinkėse.
Radioaktyvių atliekų transporto keliai driekiasi po visą planetą, neretai kirsdami tankiai gyvenamas vietoves. Šie mirtį nešantys karavanai kelia rimtą grėsmę šalia gyvenantiems žmonėms ir ekosistemoms. Nelaimingo atsitikimo metų būtų užteršta kelių kvadratinių kilometrų ar net didesnė teritorija. Taip pat šie konvojai turi didelę riziką tapti teroristinių aktų taikiniu. Radioaktyvių atliekų transportavimas iš Prancūzijos į Gorleben Vokietijoje kasmet sutraukia dešimtis tūkstančių protestuotojų. Tonos perdirbto plutonio reguliariai gabenamos iš Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės į Japoniją, pakeliui kirsdamos kitų šalių teritorinius vandenis, daugybę svarbių vandens ekosistemų. Išeikvotas uranas iš Prancūzijos transportuojamas į Rusiją, kur tūkstančiai konteinerių yra išmesti po atviru dangumi Uralo kalnuose esančiose saugyklose.
Kadangi vis dar nėra aišku kaip ir kur galima būtų saugiai "paslėpti" radioaktyvias atliekas reikiamą laikotarpį, dėl to sunku prognozuoti galimus saugojimo kaštus. Iš ES veikiančių atominės energijos įmonių reikalaujama atidėti dalį pajamų atliekų perdirbimui ir laidojimui ateityje. Tačiau nemažoje dalyje šalių šie fondai yra akivaizdžiai per maži, o praeityje buvo naudojami rizikingose investicijose. Kai Jungtinė Karalystė privatizavo British Energy, valstybei teko išleisti 6,6 milijardo mokesčių mokėtojų pinigų eurų, siekiant padengti deficitą esantį branduolinių reaktorių uždarymo ir atliekų tvarkymo išlaidų dalyje. Nepaisant to, British Energy fondas per mažas, yra įgalūs padengti tik mažą dalelę galutinių atliekų iš 45 AE saugojimo kaštų, kurie prognozuojamas bus arti 88 milijardams eurų, arba 2 milijardai eurų per reaktorių.
...............................................