Žurnalas „Gairės“

Pavelas Kohoutas (Pavel Kohout), vienas žymiausių Čekijos rašytojų ir dramaturgų, „Prahos pavasario“ veikėjų. Po Varšuvos pakto šalių karinių pajėgų invazijos perėjo į opoziciją. Buvo vienas „Chartija 77“ dokumento autorių, po to priverstas emigruoti.

– Po Pirmojo pasaulinio karo Čekoslovakija buvo viena pirmaujančių Europos valstybių, tvirtėjančios demokratijos šalis, ji galėjo tapti antrąja Šveicarija. 1929 m. ekonominė krizė sustabdė žengimą pirmyn. Po to Sudetų okupacija, pagaliau Hitlerio kariaunos įžengimas į šalį be jokio pasipriešinimo. Turėjome puikius įtvirtinimus, naujausią ginkluotę, pasiryžusius kovoti karius – būtume pasipriešinę sėkmingiau negu lenkai. Bet...

1946 metais, nusivylus Vakarais, daugelio žmonių tikėjimas socialiniu eksperimentu Rytuose leido komunistams demokratinėje kovoje laimėti rinkimus. Stoję tais laikais į komunistų partiją buvo kupini gerų norų ir tikėjimo. Po dvejų metų, kai KP perversmo keliu uzurpavo valdžią, prie jos ėmė šlietis karjeristai.

1956 m. išvakarėse aš, Liaudies armijos leitenantas, parašiau savo pirmąją pjesę. Tuomet tvirtai tikėjau komunizmu, šviesia ateitimi. Ir štai TSKP XX suvažiavimas. Perskaitęs N.Chruščiovo kalbą, pasijutau tarsi elektros srovės nupurtytas. Panašus šokas ištiko milijonus komunistų įvairiose šalyse. Mano draugas, kompozitorius, iššoko per langą, pasibaisėjęs, kad jis kūrė dainas žudikams. Sužinojome tragišką tiesą. Maskvos pavyzdžiu Prahoje buvo inicijuoti parodomieji procesai prieš tariamus „liaudies priešus“ KP viršūnėse, tvirti komunistai kankinami palūždavo, prisipažindavo buvę anglų ar turkų šnipais...

Prieš tai netikrą socializmą jau drebino Berlyno, Poznanės, Budapešto sukilimai. Žinojome, kad barikados veda į kraujo praliejimą. Racionalūs čekai pasirinko kitą kelią. Taip, daug komunistų dalyvavo nusikaltimuose. Bet dar daugiau gyveno kitaip, nesutepę savo sąžinės.

Po garsiosios N.Chruščiovo kalbos, pasmerkusios stalinizmą, ir Čekoslovakijoje prasidėjo atšilimas, atsigavo kultūrinis gyvenimas. Ir teatre, ir kine, ir literatūroje atsiskleidė daugybė talentų. XX a. septintajame dešimtmetyje atmosfera laisvėjo toliau. Televizijos ekrane pasirodė žmonės, kurie neturėjo jokio balso anksčiau. Rašytojų suvažiavime garsiai nuskambėjo A.Solženycino laiškas prieš cenzūrą.

Pakitimai palietė ir kompartijos viršūnes. Antonį Novotnį, ignoravusį slovakus, pakeitė slovakas Aleksandras Dubčekas. Naujas lyderis – malonus žmogus, be kovingos biografijos, ne iš tų, kurie atlaikytų geležinius taifūnus, juo lengva manipuliuoti. Bet jis atnešė su savimi į politiką netikėtą savybę – padorumą. Prahiečiai pamatė jį vieną, be sargybos vaikštinėjantį gatvėmis, einantį pasiplaukioti į visų lankomą baseiną. Žmonės jį pamilo. Priėmė ir kitus komunistų lyderius, kurie elgėsi panašiai. Aš tapau rašytojų partinės organizacijos pirmininku. Susipažinau su paralelinės rašytojų organizacijos - ne KP narių - pirmininku Vaclovu Havelu. Pradžioje Maskva į permainas reagavo ramiai. Visų lūpose skambėjo L. Brežnevo frazė: „Eto vaše delo“ (tai jūsų reikalas). Tuo metu Čekoslovakija tvirtai žengė ekonomikoje, kitos socialistinės šalys žvalgėsi - gal sugebės ką nors pritaikyti iš mūsų patyrimo.

1968 m. kovo mėnesį didžiulėje 3000 vietų salėje diskutavome apie reformas. Ginčytasi iki užkimimo, aistros kaito. Kažkas pasiūlė: čia per mažai laiko, o ir vietos, susirinkime po savaitės stadione.

Stadione susirinko jau 25 tūkst. žmonių. Televizija septynias valandas tiesiogiai transliavo diskusijas. Kažkas iš jaunimo, prišokęs prie mikrofono, karštakošiškai šūktelėjo: išstokime iš Varšuvos pakto! Jeigu kas būtų pasiūlęs dėl to balsuoti, beveik visi stadione, manau, entuziastingai pakeltų rankas. Bet Jozefas Smrkovskis, tuomet dar ne Parlamento pirmininkas, atvėsino išsišokėlius: „Kai grįšite namo, pažvelkite į žemėlapį ir suprasite, ar tai realu“.

Trečią valandą ryto skirstėmės po namus. Visur languose degė šviesos, pro pravirus langus girdėjome balsus, karštus ginčus. Tik ką pasibaigusi TV transliacija įaudrino prahiečius, miegoti niekas neskubėjo.

Kitą dieną buvo panaikinta cenzūra. Žmonės patikėjo, kad komunistų partijos nariai ir vadovybė tikrai nori permainų. Prasidėjo Prahos pavasaris. Laikraščius, žurnalus žmonės graibstyte graibstė, televizijos ir radijo diskusijos pritraukdavo milijonų dėmesį. Per visą pasaulį nuskambėjo garsusis „Dviejų tūkstančių žodžių“ tekstas, tiksliai atspindėjęs, kas vyksta šalyje ir kokios mūsų viltys. Piliečių aktyvumas buvo pasigerėtinas. Po peticijomis per kelias dienas surinkdavome milijonus parašų.

Tiesa, savisaugos instinktas kuždėjo, kad kelios temos turi likti tabu: neutralumo paskelbimas, KP vadovaujančio vaidmens panaikinimas. Žmonės suprato, kad ir joms ateis eilė, jeigu reformos bus tęsiamos.

Tačiau už šalies ribų tvenkėsi debesys. TSRS ir satelitinių valstybių spaudoje ėmė mirgėti pranešimai apie kontrrevoliucinius reiškinius Čekoslovakijoje, inspiruotus Vakarų žvalgybų. A.Dubčeką kvietė į Maskvą, bet jis atsisakė ten važiuoti. Susitikimai su L.Brežnevu vykdavo Čekoslovakijos – TSRS pasienyje, kiekvienos šalies vyriausybiniuose traukiniuose.

Ir štai rugpjūčio 21-ji. Tą naktį iš Šiaurės, Rytų ir Pietų į Čekoslovakiją įžygiavo 60 tūkst. TSRS ir kitų Varšuvos pakto kareivių. Tai buvo didžiausias karinių pajėgų pajudėjimas nuo karo pabaigos. Įsiveržėliai areštavo A.Dubčeką ir kitus KP lyderius ir kaip kokius nusikaltėlius išgabeno į Maskvą.

Tačiau žmonės neišsigando. Visa Čekoslovakija išėjo į gatves ir aikštes. Svetimi tankistai, išlindę iš plieno kiauto, šarvuotose mašinose susigūžę kareiviai išgirdo iš čekų ir slovakų tiesą. Jie atžlegsėjo čionai ne kaip išvaduotojai, kad užkirstų kelią Bundesvero kėslams. Jie užsmaugė tas permainas, kurių norėjo žmonės.

Septynias dienas čekai ir slovakai šurmuliavo gatvėse ir aikštėse. Apie tai rašė, rodė, kalbėjo viso pasaulio žiniasklaida. Tai išgelbėjo A. Dubčeko bei jo bendražygių gyvybes. Kaip ir prezidentas E.Benešas 1938 metais, A. Dubčekas, saugodamas tautiečių gyvybes, nusprendė kapituliuoti - pasirašė Maskvos protokolą. A.Dubčekas grįžo į Prahą, kuri virto negyvu, tankų paralyžuotu miestu. Viskas buvo prarasta. Žlugo viltys reformuoti komunizmą, gyventi laisvai, be svetimų armijų. Farso pabaiga – A.Dubčekas sutiko išvažiuoti dirbti ambasadoriumi į Turkiją.

Keli žodžiai apie „Prahos pavasario“ pamokas. Tai buvo „perestroikos“ repeticija. M.Gorbačiovas atvėrė Pandoros skrynią iš vidaus, todėl jam pasisekė geriau. „Prahos pavasaris“ turėjo ir turi opoziciją. Tai tie, kurie pasisakė už „normalizaciją“, kurie dabar sudaro komunistų partijos rinkėjus ir rėmėjus. Taip, komunistų partija Čekijoje egzistuoja, rinkimuose surenka net iki 20 proc. balsų. Tačiau jos, kaip viltingos partijos, istorija baigėsi 1968 m. rugpjūtyje.

1968 metai Čekoslovakijoje pakeitė pasaulio suvokimą apie Komunistų partijos vaidmenį. Tam tikromis sąlygomis ta partija, pasirodo, gali atsisakyti valdžios ir atiduoti ją į žmonių rankas. 90 proc. žmonių tada palaikė KP. Tada jie tikėjosi socializmo su žmogišku veidu. Dabar jau seniai pribrendęs laikas kapitalizmui su žmogišku veidu.

 

Liboras Roučekas (Libor Rouček), Po „Prahos pavasario“ sutriuškinimo buvo priverstas emigruoti. Mokėsi ir dirbo Austrijoje, Australijoje, Vokietijoje.

– Čekijoje socialdemokratų partija įkurta dar 1878 metais. Po karo dalis socialdemokratų patikėjo komunizmu ir įsijungė į KP, kiti tai padarė per prievartą, treti liko aršioje opozicijoje. 1968 metų pavasaris – tai ne tik kompartijos nuopelnas, bet ir visos tautos, ypač intelektualų, jaunimo.

Vienas iš „Prahos pavasario“ lyderių Zdenekas Mlinaržas studijavo Maskvos universitete kartu su Michailu Gorbačiovu, gyveno viename kambaryje. Neabejoju, kad pradėdamas pertvarką M.Gorbačiovas daug žinojo apie „Prahos pavasario“ sėkmes ir nesėkmes, stengėsi jo pamokas panaudoti TSRS reformų procese.

 

Juzefas Pinioras (Jozef Pinior)

– Prieš 40 metų dar mokiausi mokykloje, bet jau tada išgyvenau dėl Prahos įvykių. O vėliau supratau, kad tai buvo demokratinio socializmo renesansas, įrodęs, kad socializmas gali būti įvairus. Kai kūrėme „Solidarnosč“, studijavome čekų patirtį, ieškojome ryšių su čekų disidentais.

Dabar dešinieji ekstremistai mėgina įrodyti, kad XX amžius – tai demokratinių dešiniųjų jėgų kova prieš kairįjį totalitarizmą. Tai iškreiptas, neteisingas vaizdas. Dešinieji ekstremistai mėgina užkariauti, kolonizuoti istoriją, tačiau tas kelias neperspektyvus.

 

Miguelis Angelas Martinezas (Miguel Angel Martinez Martinez)

– Po Antrojo pasaulinio karo tikėjomės, kad fašizmui neliks vietos Europoje. Deja, taip neatsitiko. Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje dešiniųjų totalitarizmas tęsėsi dar kelis dešimtmečius. 1946 metais generolas Frankas iškilmingai skelbė: „Mes tapome laisvojo pasaulio dalimi!“ Tuo tarpu 200 tūkst. ispanų neteko gyvybių ne karo lauke.

Teisingai kalbama apie komunistinių režimų nusikaltimus Stalino valdymo laikais. Bet Teherane, Jaltoje, Potsdame Stalinas buvo ne vienas. Atsakomybė už tai, kad Europa buvo padalinta, tenka ir JAV, Anglijos lyderiams.

 

Helmutas Kune (Helmut Kuhne)

– Istorijos politika vis labiau panaudojama kaip instrumentas politiniams tikslams pasiekti. Dešinieji įsivaizduoja turį monopoliją demokratijai. Taip nėra. Dauguma tarpukario nacionalistinių diktatūrų Europoje buvo dešiniosios. Dabar iškeliami stalinistinio laikotarpio komunizmo nusikaltimai, jiems pateisinimų nėra. Tačiau tuo pačiu metu mėginama pamiršti arba sumenkinti Hitlerio ir kitų dešiniųjų diktatūrų nusikaltimų mastą. Kai kurie kolegos Europos Parlamente, kalbėdami fašizmo sutriuškinimo ir Pergalės dienos proga, įsigudrina nepaminėti nei Hitlerio, nei fašistų nusikaltimų.

1933 m. demokratija Vokietijoje pralaimėjo. Tik po Vokietijos karinio sunaikinimo demokratija buvo importuota į Vokietiją laimėjusių valstybių pagalba. Demokratijos pralaimėjimas Čekoslovakijoje 1968 metais kitoks. Tai buvo būsimo laimėjimo daigai, kurie prasiskleidė Rytų ir Centrinėje Europoje po 20 metų.

Dabar ieškoma datos, kuri būtų minėtina visoje Europos Sąjungoje prisimenant diktatūrų aukas kaip žemyno suskaldymo pabaiga. Kai kas siūlo tokia diena paskelbti rugpjūčio 26-ą, kai buvo pasirašytas Hitlerio – Stalino paktas, dviejų kruvinų diktatorių paktas. Nemanau, kad tai teisinga. Reikėtų ieškoti reikšmingos istorijai dienos, kuri buvo nukreipta į ateitį. Siūlyčiau pagalvoti apie pirmojo streiko Gdansko laivų statykloje datą (1980 metų rugsėjis) arba apie „Solidarnosć“ įkūrimo datą (1980 metų rugpjūčio 14 d.).

 

Borisas Orlovas, profesorius, Rusijos Mokslų akademijos Visuomenės mokslų instituto darbuotojas.

– Prieš 40 metų mačiau verkiančią Prahą. Buvau pasiųstas čionai kaip „Izvestijų“ korespondentas, kad aprašyčiau „kontrrevoliucinius veiksmus, vadovaujamus iš Vakarų“. Negalėjau rašyti netiesos, todėl man teko palikti žurnalistinį darbą ir pereiti į mokslinį.

Varšuvos pakto tankai sugriovė ir čekų, ir mūsų viltis dvidešimčiai metų. M. Gorbačiovas su A.Jakovlevu siekė atgaivinti „Prahos pavasario“, demokratinio socializmo viltis, reformuoti komunistų partiją, tačiau pučas Maskvoje nutraukė tą procesą.

 

Iržis Paroubekas (Jiri Paroubek), Čekijos socialdemokratų partijos pirmininkas.

– Visą gyvenimą praleidau Prahos centre, todėl dar paauglys mačiau svarbiausius „Prahos pavasario“ įvykius. Kas būtų įvykę jeigu ne 1968 m. rugpjūčio invazija? Manau, kad būtų kuriama demokratija su socialinėmis vertybėmis. Būtume pateikę kairiąją, demokratinė alternatyvą TSRS socializmui, kurią komunistams būtų tekę priimti. Manau, kad daug komunistų, ypač jaunų, būtų perėję pas mus, socialdemokratus.

Priminsiu, kad A.Dubčekas po didžiųjų permainų tapo ne tik Čekoslovakijos parlamento pirmininku, bet ir Slovakijos socialdemokratų partijos pirmininku.

 

Martinas Šulcas (Martin Schulz), Europos Parlamento Socialistų frakcijos pirmininkas.

– Europos kairieji – drąsūs žmonės. Tai buvo įrodyta ir „Prahos pavasario“ metu. 1968 metai palietė mus visus – ne tik politiškai, bet ir emocingai. Kiekvienas turime savo asmeniškus prisiminimus. Niekada nepamiršiu A.Dubčeko veido išraiškos, kai jis, priverstas pasirašyti kapituliacijos protokolą, buvo pristatytas į Prahą. Kairiuoju pasipriešinimu komunistinei diktatūrai galime didžiuotis.

Socialdemokratai padėjo persekiojamiems, emigracijoje suteikė pagalbą buvusiems čekų komunistams. Iržis Pelikanas buvo pirmasis čekas, išrinktas į Europos Parlamentą – Italijos socialistų partijos sąrašuose.

Socializmas su žmogišku veidu įmanomas tik demokratijoje, tik gerbiant kiekvieną žmogų ir jo orumą.