Žurnalas „Gairės“

Istoriniai debatai bus iškreipti, jei taps politikų keršto įrankiu – teigiama Europos Parlamento Socialistų frakcijos siūlomos rezoliucijos projekte dėl Europos Komisijos pasiūlytų svarstymų dėl totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų.

Rezoliucijos projekte sakoma:

Europos Parlamentas
– atsižvelgdamas į Tarybos prašymą, išsakytą Komisijai 2007 m. balandžio 19–20 d. Tarybos posėdyje, surengti klausymus dėl „totalitarinių režimų įvykdyto genocido nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų“;
– atsižvelgdamas į tai, kad iki šiol Europoje istorinė sąmonė veikiama iš esmės bendros nacionalinių subjektų sampratos;
– suprasdamas, kad politinės institucijos ir politinės frakcijos neturi istorijos monopolijos;
– siekdamas kuo platesnio sutarimo dėl tragiškų XX a. įvykių vertinimo, nes jie įvairiai interpretuojami empirinių faktų pagrindu;
– gedėdamas dėl milijonų visų totalitarinių ir autoritarinių režimų deportuotų, įkalintų, kankintų ir nužudytų aukų, ypač dėl XX a. aukų Europoje;

kadangi

- aukų artimiesiems ir draugams, nesvarbu, kokio režimo auka dėl tam tikrų priežasčių buvo jų tėvas, motina, brolis, sesuo ar kiti artimieji, taip pat būtinas vertybėmis pagrįstas empirinis požiūris į Europos totalitarinių ir autoritarinių režimų sistemiškumą;

- įkūrimas to, kas šiuo metu yra Europos Sąjunga, yra atsakas į dešimtmečius, o gal ir šimtmečius trukusią nacionalinę neapykantą, į XX a. karus ir milijonus gyvybių nusinešusį pragaištingą laikotarpį Europoje, kai valdė naciai ir jų sąjungininkai;

- Ispanijos, Portugalijos ir Graikijos prisijungimas prie ES nutraukė metus, o kai kuriais atvejais – dešimtmečius trukusį karinį ir fašistinį valdymą, šimtų tūkstančių politinių oponentų žmogaus teisių pažeidimus, įkalinimą, kankinimus ir žudymą ir atvėrė kelią į stabilios demokratijos ateitį;

- Vidurio ir Rytų Europos šalyse milijonai žmonių kentėjo žmogaus teisių pažeidimus, įkalinimą, kankinimus, žudynes daug ilgiau nei dauguma žmonių Vakarų Europoje, tai suteikia Europos Sąjungai papildomą istorinio sąmoningumo šaltinį kovoje dėl žmogaus teisių ir demokratijos;

- istoriniai debatai, kilę kuriant ES, visuomet buvo mokymosi ir sąmoningumo šaltinis, skatinantis buvusius priešus susitaikyti; šis procesas turėtų būti išplėstas į naujas valstybes nares Vidurio ir Rytų Europoje; istoriniais debatais būtų piktnaudžiaujama, jei jie būtų selektyviai paverčiami keršto prieš politines partijas, visuomenės dalis ar kitas valstybes instrumentu;

- ypač nacių režimas ir stalininis režimas Tarybų Sąjungoje yra atsakingi už milijonų žmonių organizuotas žudynes; holokaustas ir milijonų Europos žydų išžudymas, taip pat nacių įvykdytos sinti ir romų žudynės – tai du atvejai, kai Jungtinės Tautos oficialiai pasmerkė juos kaip genocidą, kai žmonės buvo likviduojami remiantis vadinamosios Vokietijos valstybės pagrindinės rasės išskirtinumu; nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, nukreiptų prieš specifines grupes, įvykių ir vietų, kur tie nusikaltimai įvykdyti, yra tiek daug, kad atsiranda paneigimo pavojus sudarant nepilnus sąrašus;

- kiti režimai Europoje, pagrįsti ultranacionalistinėmis, antidemokratinėmis, antiliberaliomis ir antisocialistinėmis ideologijomis, yra taip pat atsakingi už prievartą ir masines žudynes, nors aukų skaičiumi ir organizavimo mastais nesiekia stalininio ir nacių režimo mastų;

- stalininis ir nacių režimai buvo aktyvūs bendrininkai, pasidalindami, užkariaudami ir pajungdami sau Vidurio ir Rytų Europos valstybes Molotovo ir Ribentropo pakto pagalba; tuo tarpu, kai nacių režimas įsiverždamas į Lenkiją pradėjo II pasaulinį karą, Vakarų komunistų partijų nariams buvo įsakyta nekritikuoti pakto ir likti neutraliems, kol naciai neįsiveržė ir į Tarybų Sąjungą;

- Europos demokratai turėjo iliuzijų ir neteisingų vertinimų dėl nacių režimuo charakterio bei tikslų; 1938 m. kapituliacinis Miuncheno susitarimas lėmė Čekoslovakijos Respublikos okupaciją 1938 m. ir leido Vokietijos nacių vyriausybei toliau rengtis karui;

- kai kuriose šalyse iki nacių ir stalininės okupacijos irgi buvo autoritariniai režimai;

- reikšmingose visuomenės dalyse plačiai paplitusios antisemitizmo ir rasizmo ideologijos, ultranacionalinės nuostatos vedė prie to, kad nacių okupuotų šalių visuomenės dalys įsijungė į holokaustą, Vakarų Europos šalyse tai vyko policijos pajėgoms aktyviai padedant sugauti vietos žydų bendruomenės narius ir išvežti juos į naikinimo stovyklas, kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse įsijungimas pasireiškė tūkstančių žydų nužudymais be okupantų įsakymų, vėliau įsitraukiant į nacių prievartos aparatą;

- daug metų stalinistai laikė socialdemokratus priešais, pavadindami juos „socialiniais fašistais“; daugelyje šalių socialdemokratai buvo tarp pirmųjų stalinistų aukų;

- visi komunistiniai režimai buvo nedemokratiniai, tačiau esama terminų „stalininis“, „sovietinis“ ir „komunistinis“ vartojimo esminių skirtumų, nes Tarybų Sąjungos pobūdis ilgainiui keitėsi, be to, skyrėsi ir komunistiniai režimai kitose šalyse, taip pat skyrėsi ir komunistų partijos Vakarų Europos šalyse;

- daugelyje šalių komunistai buvo tarp pirmųjų autoritarinių fašistinių ir nacių diktatūros aukų; daugelyje atvejų, bet tik po nacių invazijos į Tarybų Sąjungą, jie, artimai bendradarbiaudami su sąjungininkų pajėgomis, kovojo su nacių okupacija patirdami tūkstantines aukas; apgailestaujama, kad daug šių dalyvavusių rezistencijoje komunistų buvo pirmosios jų valstybėse įsitvirtinusio stalininio režimo aukos;

- komunistai su įvairiais demokratais kovojo prieš diktatūras Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje, dauguma buvo įkalinti, kankinti ir nužudyti;

- Teherane ir Jaltoje priimti sprendimai uždėjo didžiulę ir bendrą atsakomybę Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų lyderiams dėl Europos padalijimo į du blokus, kas lėmė milijonų abiejų blokų žmonių kančias dėl prievartos keletą dešimtmečių; paradoksas, tačiau tiems, kurie buvo engiami Vakaruose, buvo sakoma, kad jie yra „laisvo pasaulio dalis“, o tiems, kurie buvo engiami Rytuose, buvo tvirtinama, kad jie gyvena „pasaulyje, kuriame nėra išnaudojimo“;

- kai kuriose šalyse dešiniosios politinės jėgos bendradarbiavo su nacių režimu ir pritarė jų ideologijai; šiandien tose pačiose šalyse dešiniosios politinės jėgos vaizduoja save, kaip visą laiką buvusias aukas, kai kurios vykdo II pasaulinio karo ultranacionalistinių, antidemokratinių ir antisemitinių politinių judėjimų ir partijų asmeninį perimamumą, mėgina sukurti tabu, liečiančius tam tikrus jų šalies istorijos aspektus;

- šios jėgos mėgina monopolizuoti kovą už laisvę ir pateikti save kaip tikrąsias nacionalinių interesų gynėjas, nors kai kurios iš jų netgi dabar atvirai gina Ispanijos diktatorių F.Franką kaip katalikų religijos gelbėtoją nuo komunizmo, o kitos atgaivina XX a. trečiojo dešimtmečio etninius konfliktus.

Prašo Komisijos, kad klausymai apimtų, be kitų temų, šiuos klausimus:
1.Totalitarinių ir autoritarinių režimų, jų represijų masto palyginimai ir atskyrimo kriterijai.
2. Įvairių XX a. Europos totalitarinių ir autoritarinių režimų ideologijų, vykdomosios valdžios skirtumų ir panašumų bei elgesio su politiniais oponentais, taip pat su socialiniais dariniais, pavadintais „priešais“ ar „žemesne rase“, tyrimas.