Žurnalas „Gairės“

 

Iš pasisakymų debatuose Europos Parlamente balandžio 21 d.:

 

Žakas Baro (Jacques Barrot), Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas:

Norėčiau pateikti klausymo totalitarinių režimų nusikaltimų tema apžvalgą.

Šiemet balandžio 8 d. Komisija ir ES Tarybai pirmininkaujanti Slovėnija surengė klausymą totalitarinių režimų nusikaltimų tema. Surengti šį klausymą 2007 m. balandžio mėn paprašė Taryba derybose dėl pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija. Klausymo tikslas – geriau suprasti, kaip valstybės narės tvarkė totalitarinių režimų nusikaltimų palikimą ir kokie metodai ir būdai buvo tam naudojami.

Dvi pagrindinės klausymo temos – totalitarinių režimų nusikaltimų pripažinimas ir susitaikymas. Atsižvelgdama į tai, koks opus šis klausimas, ir norėdama išvengti bet kokių savanaudiškų siekių, Komisija pageidavo, kad šiose diskusijose visų pirma dalyvautų įvairių sričių nepriklausomi ekspertai, mokslininkai ir kad jos remtųsi moksliniu pagrindu. Dalyvauti pakviestos valstybės narės ir Europos Parlamentas, taigi, džiaugiuosi, kad daug Parlamento narių galėjo dalyvauti diskusijose. Debatai vyko konstruktyviai ir ramiai. Komisijos nuomone, diskusijose iškilo keturi klausimai.

Visų pirma, jaučiama, kad senųjų valstybių narių sąmoningumas apie tragišką naujųjų valstybių narių istoriją turėtų būti labiau ugdomas. Šį trūkumą reikia išnagrinėti išsamiau, kad išvengtume atotrūkio Europos Sąjungoje dėl tokio sunkaus klausimo, nors iš tiesų jis turėtų mus vienyti.

Antras klausimas – tiesos nustatymas, kuris leistų susitaikyti. Europos kūrimą pagyvinantis susitaikymas labiau nei bet kada išlieka didelio modernumo principu. Klausymo metu pateikta įvairių susitaikymo pavyzdžių, parodyta ne tik tai, kokia ši užduotis sudėtinga, bet ir kad galima tikėtis rasti sprendimą. Jie rodo, kad pagrindinių teisių pagarba yra esminis veiksnys siekiant tikro susitaikymo.

Trečia, atrodo, kad yra daug įvairių pripažinimo ir susitaikymo būdų. Nėra vieno modelio, kiekviena valstybė narė turi surasti geriausiai savo sąlygoms tinkamą būdą.

Ketvirta, diskusijos parodė norą, jog Europos institucijos spręstų šiuos klausimus. Grupė klausymo dalyvių pateikė dokumentą, kuriame siūloma imtis veiksmų. Komisija išklausė šį kvietimą Europai rodyti daugiau pastangų, tačiau reikia pabrėžti, kad kiekviena valstybė narė turi rasti savą būdą, kaip atminti istoriją ir spręsti šiuos klausimus. Europos Sąjunga negali pakeisti nacionalinių procesų, ji neturi daug kompetencijos veikti šioje srityje. Jos vaidmuo turi būti palengvinti šiuos procesus – skatinti diskusiją, patirties ir geros praktikos tarpusavio mainus, suburti jų dalyvius.

Dabar reikia išnagrinėti klausymo metu pateiktas išvadas, bet aš dar kartą patvirtinu Komisijos norą tęsti procesą, kuris prasidėjo 2007 m. balandį Tarybai pateikus deklaraciją. Praėjus dvejiems metams po pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija įsigaliojimo, Komisija turi pateikti ataskaitą Tarybai, taigi, galės vykti politinės diskusijos.

Šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujanti Slovėnija rengiasi paskelbti klausymo metu gautas išvadas. Savo ruožtu, Komisija ruošiasi pradėti tyrimą įvertinti faktinius valstybėse narėse naudojamus totalitarinių nusikaltimų atminimo problemos sprendimo metodus, teisės aktus ir praktiką.

Atsižvelgdama į švietimo ir pilietiškumo aspektų svarbą, Komisija taip pat išnagrinės, kaip Bendrijos programos galėtų būti naudojamos siekti geresnio informavimo Europoje.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad būtina skatinti objektyvią, ramią diskusiją šiais klausimais, žingsnis po žingsnio skatinti vis didesnę pagarbą Europos Sąjungos kompetencijai, taigi ir Komisija yra visapusiškai pasiruošusi vaidinti savo vaidmenį šiame procese.

 

Janas Marinus Viersma (Jan Marinus Wiersma), EP socialistų frakcijos vardu:

Mūsų frakcija inicijavo šias diskusijas, nes esame susirūpinę, kad vis dažniau pareitis aiškinama pasitelkus partijų politines programas. Šiandien kalbu ne tik kaip politikas, socialdemokratas, bet ir kaip istorikas. Dėl minėtų interpretacijų skleidžiami mitai, kuriais dėl jų išskirtinio pobūdžio gali būti grindžiama, pvz., ksenofobija. Tai, žinoma, itin pavojinga tendencija Europoje, kuri pasižymi, be kita ko, ir etnine įvairove.

Nėra paprastų atsakymų į sudėtingus istorijos klausimus. Tačiau tie, kurie populistiniais sumetimais naudojasi istorijos interpretacijomis, kartais netikslius faktus ar pusinę tiesą pateikia kaip tiesą. Istorija iškraipoma taip pat siekiant, kad ji būtų pamiršta, pvz., kai neigiamas holokaustas arba bandoma nuslėpti kitus totalitarinių režimų nusikaltimus. Taip pat kyla selektyvumo pavojus. Kartais istoriniai kriterijai vertinant skirtingas situacijas vienu atveju taikomi, o kitu – ne. Kartais visiškai neatsižvelgiama į skirtumus ir skirtingos situacijos vertinamos vienodai. Dėl šios priežasties kyla nesusipratimų ir žmonės nebežino, kaip turėtų vertinti istoriją, nes politikai, pernelyg lengvai naudodami palyginimus, iškraipė istorinę tiesą. Šiais metais tai itin svarbūs klausimai mūsų frakcijai, nes minime Prahos sukilimo – „Prahos pavasario“ – metines, taip pat Krištolinės nakties, kai naciai ėmėsi pirmųjų akcijų prieš žydus, metines. Mūsų nuomone, svarbu, kad Komisija ir Taryba imtųsi iniciatyvos skatinti diskusijas, kurios būtų grindžiamos faktais ir moksliniais tyrimais. Ne tam, kad būtų prieita prie bendros nuomonės, bet kad būtų užtikrinta, jog žmonės žinotų, kad mūsų rengiamos diskusijos grindžiamos teisinga informacija. Taip pat, kad būtų užtikrinta, jog diskusijos vyktų sklandžiai.

Taigi norėčiau dar kartą pabrėžti, kad jokiu būdu negalime pamiršti svarbių ir siaubingų mūsų istorijos įvykių. Visų pirma, svarbu iš jų pasimokyti. Mes taip pat turime užkirsti kelią piktnaudžiauti istorija. Tai svarbus moralinis klausimas. Manau, svarbu dar kartą pabrėžti, jog svarstydami šį klausimą išklausysime keleto kolegų, kurie patys susidūrė su totalitarinių režimų pasekmėmis. Mums tai labai svarbios diskusijos, kurias mes pratęsime.

 

Helmutas Kune (Helmut Kuhne), Europos Parlamento narys, Užsienio reikalų komiteto ir Saugumo ir gynybos pakomitečio narys, vokiečių sociologas, politikas:

Mes, socialdemokratai, buvome persekiojami visų dvidešimtojo amžiaus totalitarinių režimų Europoje – tiek nacistų, tiek ir J.Stalino, F.Franko, ar B.Musolinio budelių. Galima paminėti juos visus. Todėl mes ne tik nematome problemos šiuo klausimu, netgi pritariame stalininio režimo nusikaltimų tyrimui. Mes sveikiname tokį pasiūlymą!

Tačiau toks tyrimas turi būti vykdomas vadovaujantis istorijos mokslo metodikos taisyklėmis ir jo nereikia painioti su baudžiamosios bylos nagrinėjimo proceso taisyklėmis. Reikia saugotis ir nesupainioti šių dviejų skirtingų dalykų. Kalbama ne apie žalos įvertinimą ar apie antrą Niurnbergo procesą. Šį kartą siekiama pasisakyti prieš ideologiją, o ne prieš identifikuotus nusikaltimus.

Tačiau yra tam tikrų klausimų, kuriems mes jokiu būdu nepritariame. Mes, socialdemokratai, išskyrėme keletą tokių klausimų. Nepritariame mėginimui patvirtinti naujus Europos istorijos aiškinimo pagrindus, ko, kaip mes supratome iš keleto kolegų pasisakymų Parlamente šių metų sausio 22 d. surengtoje konferencijoje, yra siekiama. Mes giliai nepritariame tam, kad nacistų vykdytas Europos žydų genocidas istoriškai būtų aiškinamas kaip tarybinio režimo sukurta pasekmė.

Dar labiau mes nepritariame tam, kas įvyko 2006 m., kai kitas kolega, kurio ideologinės pažiūros yra tokios kaip ir anksčiau minėtųjų kolegų, visiems Parlamento nariams pasiuntė bendrą elektroninį laišką, kuriame abi ginkluotosios latvių SS divizijos – aš cituoju – buvo pavadintos „Vokietijos karinių pajėgų dalimi“ ir tuo pačiu sumenkintas jų vaidmuo. Šiai interpretacijai mes taip pat nepritariame, o labiausiai – pirmajam sakiniui. Mes nepritariame ir tvirtinimui, jog Vakarai nepadarė nieko, kad paskatintų pokyčius tuo metu Tarybų Sąjungos valdomoje Europos dalyje. Kaip tik Helsinkyje vykusi konferencija saugumo ir bendradarbiavimo Europoje klausimais suteikė galimybę šiose šalyse veikti pilietinių teisių judėjimams, kurie pasiekė didelių ir džiuginančių laimėjimų. Tai yra klausimai, kuriais mūsų nuomonė yra tvirta ir mes jos laikysimės ateityje.

 

Juzefas Pinioras (Jozef Pinior), Lenkijoje išrinktas Europos Parlamento narys, Žmogaus teisių pakomitečio pirmininko pavaduotojas. Teisininkas, politologas. Buvo „Solidarnosč“ iždininkas, kalintas kalėjime. Žurnalo „Nowy Przeglad Europejski“ leidėjas ir redaktorius, Vroclavo ekonomikos akademijos dėstytojas:

Šios dienos diskusiją norėčiau pradėti primindamas Lenkijos socialistų partijos vadovo Kazimiero Pužako asmenybę, kuri galėtų būti šiandieninės diskusijos simbolis. K.Pužakas, pirmą kartą areštuotas XX a. pradžioje, 1911 m., Lenkijos socialistų partijos vadovas, pogrindinės Socialistų partijos vadovas Antrojo pasaulinio karo metais kovojant su nacizmu, NKVD areštuotas 1945 m., tragiškai žuvo stalininiame Lenkijos kalėjime 1950 m. balandžio 30 d.

Mums, socialistams, demokratija, kova už žmogaus teises, teisinę valstybę, liberalios demokratijos principus visada buvo politikos pagrindas. Tai – mūsų paveldas dabartinėje Europoje. Tačiau mūsų dienomis istorija dažnai yra manipuliacijų, savotiškų kryžiaus karų, kolonizacijos, kurią įgyvendina populistai dešinieji ir nacionalistiniai judėjimai, objektas. Pasiekiama tokių paradoksų, kad Lenkijoje turime nacionalistinę dešinę, kuri nori istorinių tyrimų, naujų teismų, o tuo pat metu prieštarauja Pagrindinių teisių chartijai, kaip Europos teisės pagrindui. Neįtikėtinas paradoksas.

Demokratija, teisinė valstybė, liberali demokratija – dabartinės Europos pagrindas. Europos vienybė, Pagrindinių teisių chartija, privalomas teisės normų laikymasis visame pasaulyje, nepakantumas kankinimams – tai mūsų atsakas, kuris paremtas XX a. paveldu: kova už demokratiją, kova su visomis diktatūromis ir totalitariniais režimais.

 

Miguelis Angelas Martinezas (Miguel Angel Martinez), Ispanijoje išrinktas Europos Parlamento narys, vicepirmininkas. Franko režimo kalintas, vėliau dirbo Ispanijos socialistų partijoje emigracijoje, savivaldybės kongreso narys, vėliau Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos pirmininkas:

Istorinė atmintis labai svarbi toliau kuriant Europą. Siekiant, kad šis procesas pavyktų iki galo, būtina suprasti, ką reiškia įveikti nacionalizmą, totalitarizmą, netoleranciją, autokratiją ir karą, ir ką reiškia įtvirtinti europines idėjas, laisvę, pagarbą, demokratiją ir taiką kaip Europos taikaus sambūvio vertybes.

Šai patirtis, kurią turime perteikti jaunimui: reikia pasakyti, kokia buvo mūsų praeitis, ir kad mūsų dabartis pažangi, nenutylėti nusikaltimų ir klaidų, kurias reikėjo ištaisyti, bei pabrėžti pasiaukojimą, kurio reikėjo taisant šias klaidas.

Savos istorijos žinojimas bus tarsi apsauga, kad vėl nebūtų klumpama užkliuvus už to paties akmens.

Tik žinodami tiesą, visą tiesą, galime judėti į priekį. Reikės ryžtingai iškelti viešumon visus mūsų praeities žiaurumus, jų nesumažinant ir jokiu būdu neklastojant, nesivadovaujant šaltojo karo logika, netapatinant gerųjų su vakarine, o blogųjų – su rytine žemyno dalimi. Paaiškinkime, kad buvo demokratų ir totalitarizmo šalininkų buvo ir Rytų, ir Vakarų Europoje, kad ir vieni, ir kiti vienodai nekenčiami ir yra nusikaltę.

Kaip Ispanijos demokratas, aš solidarizuojuosi su demokratais, tapusiais stalinizmo aukomis savo šalyse, bet ir reikalauju, kad jie solidarizuotųsi su mumis – tais, kurie patyrė generolo Franko režimo priespaudą ir kančias.

Suprantame savo tėvynainių iš Rytų Europos, kurie iš vieno totalitarinio režimo gniaužtų pateko į kitus, tragediją, tačiau jie taip pat turi suprasti mūsų tragediją, kai buvo siekiama išlaikyti tą pačią nusikalstamą diktatūrą, slegiančią mūsų šalį.

Tik žinodami tiesą, visą tiesą, galėsime judėti į priekį. Prisiminkime, kad Teherane, Jaltoje ir Potsdame Stalinas nebuvo vienas; drauge sprendimus priėmė ir Vakarų šalių vadovai. Taigi visi turi dalytis ir atsakomybe už Europos padalijimą, už priespaudą, represijas ir kančias, kurias mes, daug milijonų europiečių, vienokių ir kitokių totalitarinių režimų aukų, kentėme ištisus dešimtmečius.

Suprantama, kad Centrinėje ir Rytų Europoje ši atsakomybė už stalinizmą buvo daug didesnė, tačiau taip pat aišku, kad ši atsakomybė visų pirma tenka demokratinėms Vakarų šalims, kurios kaip savo laisvo pasaulio dalį pripažino Franko tironiją, įsigalėjusią Hitlerio ir Musolinio bei jų nusikaltimo bendrininko pastangomis.

Drauge daug pasiekėme susivienijusioje Europoje, tačiau šie laimėjimai bus dar didesni ir dar labiau užtikrins laisvę bei demokratiją, jei Europos kūrimas bus labiau paremtas žinojimu, kad esama pažangos. Reikia drauge vykdyti projektą, pagal kurį būtų atpažinta ir pasmerkta tamsioji mūsų praeities pusė, siekiant kurti ateitį, paremtą mus vienijančiomis vertybėmis.

 

Liboras Roučekas (Libor Rouček), EP socialistų frakcijos narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas:

Dvidešimtasis amžius Europoje buvo totalitarinių ir autoritarinių režimų, nacizmo ir fašizmo, komunizmo ir jo baisiausios atmainos stalinizmo, įvairių dešiniųjų diktatūrų Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir kituose kraštuose amžius. Šių režimų padarytų piktadarybių ir nusikaltimų niekada negalima pamiršti, todėl pritariu diskusijai apie praeitį. Tačiau ši diskusija turėtų vykti pagal griežtai nešališkus, objektyvius ir mokslinius kriterijus. Jokiu būdu šios diskusijos negalima panaudoti politinei kovai. Su šiuo reikalavimu daugkart sutinkama, tačiau, deja, jo vis nesilaikoma.

Pavyzdžiui, ar stebimės, kad dauguma naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių, tarp jų ir pati Čekijos Respublika, nuolat puolamos, jog jos krypsta nuo centro į kairę, kad visos yra kairiosios politinės pakraipos. Dešinieji politikai, žurnalistai ir vadinamieji istorikai, iš kurių daugelis priklausė komunistinei nomenklatūrai, gavo mokslo daktarų ir inžinierių vardus kaip tik komunistinio režimo mokyklose, nuolat puldinėja socialdemokratus, vadindami juos komunizmo ar postkomunizmo šalininkais. O iš tiesų tikri socialdemokratai, kurie, būdami savo šalyje ir tremtyje, ištisus keturiasdešimt metų kovojo su komunizmu, mirė komunistiniuose kalėjimuose, tie čekų socialdemokratai organizavo pirmąjį visame sovietiniame bloke antikomunistinį sukilimą 1953 m. liepos 1 d. Pilzene, buvo pirmosios „Prahos pavasario“ reformų proceso gretose, septyniasdešimtaisiais ir aštuoniasdešimtaisiais formavo opoziciją. Aš pats turėjau pasitraukti į tremtį, dirbau, be kitų darbų, „Amerikos balso“ redaktoriumi. O vis dėlto socialdemokratai yra nuolatos smerkiami, lyg būtų kokie postkomunizmo šalininkai.

Man būtų įdomu sužinoti, kokiu būdu Komisija ketina užtikrinti, kad diskusija praeities temomis nebūtų panaudota dabartiniais politiniais ir ideologiniais tikslais.

 

Justas Vincas Paleckis, Lietuvos socialdemokratų delegacijos vadovas Europos Parlamente:

Reikia atvirai ir sąžiningai sakyti visą tiesą apie hitlerinio, stalininio ir kitų totalitarinių režimų nusikaltimus – nuo buvusios TSRS iki Ispanijos. Tiesos sakyme turėtų nuoširdžiai dalyvauti ir kaimybės, ypač Rusija, Ukraina, Baltarusija.

Baltijos valstybių okupacija ir aneksija 1940 metais nebuvo tipiška, kadangi jas mėginta pridengti socialinio išvadavimo skraiste. Jų vykdymą lengvino tai, kad, tarkim, Lietuvoje, 14 metų viešpatavo autoritarinis režimas, panaikinęs demokratiją, laisvus rinkimus.

Prieš metus Europos Parlamente surengtoje parodoje Lietuvos genocido tyrimų centras pateikė šiurpius duomenis. Per trejus nacių okupacijos metus Lietuvoje nužudyta 240 tūkst. žmonių, iš jų 200 tūkst. žydų. Per 47 TSRS okupacijos metus represinių organų nužudyta, žuvo tremtyje ir lageriuose beveik 80 tūkst. Lietuvos žmonių. Už šių skaičių slepiasi neišmatuojamas skausmas ir tragedijos, apie kurias turi žinoti ir Europa.

Stalino bei kitų komunistinių vadų veikla ir principai, klasių kovos vardu leidę naikinti milijonus žmonių – nusikalstami. Komunistinis judėjimas, gyvuojantis 160 metų, skirtingose šalyse turėjo skirtingus veidus, tačiau visi komunistiniai režimai buvo antidemokratiniai. Kartu stiprėjo ir eurokomunizmas, ir pasipriešinimas Maskvos diktatui. Prisiminkime Imrės Nadžio ir Aleksandro Dubčeko vardus, komunistų bandymus ištrūkti iš dogmų ir nusikaltimų rato, kuriuos negailestingai slopino kiti komunistai. O ar galima ant to paties kurpalio tempti Tarybų Sąjungos komunistų partijos vadovus Stalina, Chruščiovą, Brežnevą, Gorbačiovą? Diktatorinę vienpartinę sistemą sugriovė ne tik disidentų pastangos, ne tik Vakarų spaudimas, bet ir kompartijos narių, siekusių permainų, demokratijos ir žmogaus teisių, veikla.

Vargu, ar kada ES turės vieningą istorijos politiką. Bet geriau pažinti ir suprasti vieni kitų praeitį privalėtume tam, kad brangintume demokratiją, giedriau žvelgtume į ateitį.