Žurnalas „Gairės“

Sukanka 17 metų, kai Lietuva atsikratė Maskvos diktato ir pasisukusi Vakarų kryptimi, pradėjo pati valdyti savo kraštą, tapo Europos Sąjungos ir net NATO nare. Pusę Lietuvos nepriklausomos politinės savivaldos laiko valdžioje yra socialdemokratines vertybes deklaruojančios partijos – LDDP (1992-1996 ) ir nuo 2001 m. - LDDP+LSDP.

Ar per tą laiką kūrėme tikrai socialdemokratinę – reformistinę ir solidarią savo esme Lietuvą? Ar bent judėjo Lietuvos žmonių gyvenimas kaimyninių socialdemokratinių Europos valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijos, gyvenimo kryptimi?

Ką rodo tai, kad apie pusė milijono Lietuvos gyventojų, t.y. dvigubai daugiau nei ištrėmė bolševikinė okupacija, per šį laikotarpį savanoriškai, šeimomis, kur kas didesniu procentu nei Latvijoje ar Estijoje išvažiavo iš Lietuvos?

Ką rodo tai, kad visą laiką didėja socialinė atskirtis – skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų, o vidurinysis - kūrybinis socialinis sluoksnis, kuris pagal mūsų laikmečio visuomenės raidos, taip pat ir socialdemokratijos teoriją bei programas, turi visus mus vesti į naują, geresnio gyvenimo – informacijos ir žinojimo - epochą (Socialistų internacionalo Paryžiaus Deklaracija), yra paverstas bėdžiumi?

Ką reiškia tarptautinių sociologinių tyrimų rezultatai, rodantys lietuvius esant labiausiai nepilietiškais, estai, net ir latviai yra pilietiškesni, t.y. labiau mąstantys apie savo valstybę? O lietuvio mąstymas ribojasi tik savo šeima arba jis mato ne valstybę, Lietuvą, o geriausiu atveju – tik savo miestą ar miestelį.

Ar nereikia, mums, socialdemokratams, savikritiškai įvertinti padarytus politinius žingsnius, kad suvažiavime priimtume iš esmės dalykiškus tikrai socialdemokratiškai reformistinius sprendimus?

Kas gerai, tai gerai, tačiau girimasis nėra teigiama vertybė. Tikra sveika vertybė – dalykiška negailestinga kritika ir savikritika. Nes ji teikia galimybę taisytis, veda į išmintingesnius sprendimus. Pripažindami mokslinių vertinimų svarbą, pirmiausia turime susipažinti su politologijos mokslininkų, ypač tų, kurie labiausiai akcentuoja mūsų klaidas, kritika.

Kaip mus vertina politologijos teoretikai

Nuo 2001 metų mūsų politinių žingsnių ir pasiekimų moksliniu ekspertu – vertintoju kviečiame objektyvų, be išankstinio nusistatymo prieš socialdemokratus ir socialdemokratiją, politologą, Kauno technologijos universiteto prof. Algį Krupavičių. Paskutinėje prieš savivaldybių rinkimus socialdemokratų konferencijoje Vilniuje jo pranešimo esmė buvo išsakyta šiuo posakiu: „Visą laiką laikiau, kad socialdemokratai Lietuvai yra mažiausia blogybė, bet dabar taip nebemanau...“ (tai palyginimas su kitomis partijomis – Red.). Tokia mokslininko politologo išvada tikrai verčia mus, socialdemokratus, rimtai susimąstyti.

Kur kas aštriau mus vertina politologas istorikas Algimantas Kasparavičius, straipsnio „Achilo kulnas: Parlamentarizmo ir politinės kultūros problemos Lietuvoje 1920 – 1926“ išnašoje aptardamas šių dienų Lietuvos socialdemokratijos politiką ir Algirdo Brazausko vaidmenį. Jis rašo: „...Po LDDP įvykdyto LSDP „anšliuso“ labai greitai paaiškėjo, kad socialdemokratija Lietuvoje tampa ideologija be žmonių, be vertybių ir be kairiosios politikos. Kitaip tariant, klasikinė kairioji partija – LSDP – Lietuvoje formaliai yra, bet socialdemokratų de facto, kuriems socialdemokratija būtų ne tik raudona rožė švarko atlape, bet ir pažiūrų sistema, gyvenimo būdas ir stilius, šalyje nėra. Regis, tai atsitiko visų pirma todėl, kad vaikantis tariamo pragmatizmo, LSDP ideologija lengva ranka buvo išmainyta į vieno labai įtakingo, charizmatiško ir populiaraus lyderio įvaizdį. <...>Kaip parodė keliolika nepriklausomybės metų, ūkio politikoje A. M. Brazauskas beveik visada buvo labiau liberalas nei socialdemokratas – juk jis rėmė ne socialinį teisingumą, bet industrinę aristokratiją ir tautinio verslo ekspansiją vidaus ir tarptautinėse rinkose. O užsienio politikoje gana nuosekliai vadovavosi Vakarų lyderiams įprastu sveiku pragmatizmu ir Realpolitik principais, kurie A. M. Brazauskui užtikrino politinį ilgaamžiškumą. Tai rodo, kad A. M. Brazauskas XX a. pabaigoje iš esmės daugiau šansų turėjo tapti konservatorium negu socialdemokratu. (Kultūros barai, 2007, Nr. 3)

Tai labai aštrus vertinimas, reikalaujantis gilesnės analizės.

Ar LDDP įvykdė LSDP „anšliusą“?

Man, nuo 1990 metų vasaros radikaliai pakeitusiam savo požiūrį į A.Sniečkaus komunistų ir jo politinės veiklos palikuonių reikšmę pokarinei Lietuvai, ir nuo tų pačių metų rudens kviečiančiam atsikūrusią LSDP bendram darbui kartu su LDDP, toks A. Kasparavičiaus klausimas skamba kaip baisus kaltinimas. Nors jau keleri metai neduoda ramybės mintis: ar nebuvo padaryta didžiulė klaida, kai praėjus 10 metų po LSDP atkūrimo, Vytenio Andriukaičio aktyvios veiklos dėka 2000 metų pradžioje staigiai neeiliniame XXIII LSDP suvažiavime, Vilkaviškyje, buvo radikaliai pasukta LSDP ir LDDP susijungimo kryptimi? Kai po pusmečio bendru sąrašu kartu ėjome į Seimo rinkimus, ir dar po pusmečio, 2001 metais, XXIV LSDP suvažiavime susivienijome?

Prieš keliolika metų, kviesdamas LSDP orientuotis tokiam politiniam žingsniui rašiau: „...ieškojome ir LSDP vystymo kelio partijos viduje. Buvo dvi nuostatos: pirma - išnaudoti LKP transformacijos procesą, skatinant LKP frakcionavimąsį, priimant į LSDP susiformavusią LKP socialdemokratinę frakciją su dalimi struktūrų; antra – „skaisčios“ socialdemokratinės partijos sukūrimo su AT Centro frakcijos vėliava be „buvusių“ ir be kraštutinių radikalų. Prieš dvejus metus ne kartą buvo sakyta - mes galime sukurti krištolinę „nekaltą'“ partiją, bet – bergždžią, arba „susitepę“ tapti Lietuvai vaisingais.

Po aršių konferencijų XV LSDP suvažiavime prioritetus atidavėme „skaistybei“. „Skaistybės“ kelią palaiminome ir XVI LSDP suvažiavime. Šiandien jau matome šio kelio rezultatus. Centras katastrofiškai pralaimėjo, nors mes šiaip ne taip išliekame Seime. Vargu ar turėsime greitu laiku rimtesnę įtaką Lietuvos politikai. O jeigu laimėjusi Brazausko partija tikrai rimtai vykdys savo programines nuostatas - jie praktiškai vadovaus Lietuvos socialdemokratizavimui. Mums gresia socialdemokratinės partijėlės vegetavimas, didžiuojantis tik Socinternu. O jeigu LDDP, kuri šiandien tarptautinės informacijos kanaluose pristatinėjama Lietuvos socialistais, bus priimta ten pat?..

Mieli bičiuliai, prieš mus rimta dilema. Apmąstykime šiuos klausimus:

1. Lietuvos komunistai bent nuo N. Chruščiovo laikų, ar buvo tokie jau ištikimi Kremliaus kolaborantai? O gal netušti lietuvybės saugotojai?
2. Jų palikuonys - brazauskininkai - gal tikrai siekia gero Lietuvai, ir dar socialdemokratiniu keliu?
3. O gal su jais geranoriškai bendradarbiaujant, juos dar labiau susocialdemokratintume ir kartu Lietuvą timptelėtume Skandinavijos link?

Taigi, atmetę išankstines nuostatas, ambicijas, nuoskaudas, vardan Lietuvos ateities pasverkime, kaip protingiau veikti.

Lietuvai reikalinga stipri socialdemokratinė jėga. Ir negaištant”. (Lietuvos žinios, 1992 spalio mėn. 30 d., Nr.89, 1 psl., vedamasis. http://www.lsdp.lt/kirvelis_straipsniai)

Ar tie socialdemokratai, kurie buvo LSDP ir LDDP bendradarbiavimo ir jungimosi šalininkai, nebuvo naivoki, ar nepervertino mūsų visuomenės politinės brandos lygio ir valios galimybių? Mes, kurie įsijungėme į politiką vedami socialdemokratinių idėjų, dauguma mokslo atstovai, stengėmes sukurti LSDP kaip kairiosios politikos Lietuvos struktūrą, tokio principingo etinio lygio, kaip kad buvo prieškaryje. Manėme, kad LDDP nariai, kurių dauguma „buvusieji“ – buvusios įvairių lygių politinės nomenklatūros atstovai, bent tie, kurie tuo metu pasiliko nepopuliarios visuomenėje savarankiškos LKP-LDDP nariais, jau pamatė Europos socialdemokratiją, ją įvertino ir yra linkę priimti socialdemokratainę ideologiją, kaip mūsų laikmečio pilietinių įsitikinimų etinę sistemą. Nes socialdemokratija - tai mokslu pagrįsta ideologija, jos ištakos, jos idėjinis pamatas – I. Kanto etinis imperatyvas. Manėme, kad ši idėjinė nuostata veda mus į LSDP ir LDDP susijungimą.

Sakyčiau, tokio LDDP įvykdyto LSDP „anšliuso“, kaip kad bando pateikti A. Kasparavičius, nebuvo. Nulėmė bendras mūsų Lietuvos visuomenės, taip pat ir politikų bei mūsų kairiųjų, paviršutiniškas visuomenės gyvenimo ir raidos dėsningumų supratimas ir istorijos žinojimas, taip pat materialiųjų ekonominių vertybių svarbos pervertinimas, kurį pasėjo nedorų ekonominio liberalizmo institucijų (pvz., Laisvosios rinkos instituto) aktyvi propaganda. Visa tai lemiamai paveikė ir socialdemokratus. Šios propagandinės nuostatos paveikė ir kompleksuojančius dėl praeities valdingus LKP-LDDP narius, ir atsikūrusios LSDP idealistus. Tiesa, buvo ir LDDP idealistų, kurie net giliau nei LSDP nariai priėmė socialdemokratinės etikos nuostatas (nemaža jų dalis šiandien savanoriškai jau nebe LSDP nariai). Buvo ir atsikūrusios LSDP narių, kuriems valdžia ir turtas tapo svarbesniu faktoriumi nei idėjinės nuostatos. Išbandymas valdžia ir valstybinio turto privatizavimas buvo ir tebėra tokia pagunda, prieš kurią gali atlaikyti tik tas, kuris pajunta kūrybinio darbo, darbo ne atlyginimui ir gyvenimo prabangai, bet tikro žmogiško solidaraus kūrybinio darbo galimybių džiaugsmą ir, žinoma, yra prigimtinis socialistas. Kaip teigia tarpukaryje buvę socialdemokratai, socialistu gimstama.

Ar sukūrėme tikrą socialdemokratinę jėgą Lietuvai, sujungdami LSDP ir LDDP?

Valdžios jėgą, kuri demokratiškai gavo teisę valdyti Lietuvą ir valdo iki dabar, sukūrėme. Bet vargu, ar ją galime pavadinti be išlygų socialdemokratine. Ar ji siekia socialdemokratinio Lietuvos gyvenimo?

Tais, 2000 metais, kai Lietuvos žmonės pradėjo pasimesti tarp partijų ir nebežinojo, kuria galima pasitikėt ir kurią reikia rinkti, LSDP ir LDDP susijungimas teikė viltį. Vargu, ar žmonėms buvo suprantama, kas ta socialdemokratija. Kai LSDP buvo atkuriama, 1989 – 1992 metais, žmonės socialdemokratus tapatino su Rusijos bolševikais, dažnai priekaištaudavo, kad vėl bus sovietinė tvarka, kursim kolūkius ir pan. Bet 2000 metais dalis žmonių jau žinojo, kad už Baltijos yra šalys, kurias seniai valdo socialdemokratai ir žmonės ten gerai laisvai gyvena. Tam tikra žmonių viltis buvo 1992 metų rinkimai į Seimą, kai jie masiškai atidavė balsus už socialdemokratinę LDDP. Bet tuo metu, 1992 – 1996 m., kai LDDP turėjo visas teisines galimybes įgyvendinti ne vieną principinį socialdemokratinį įstatymą, vyko beprotiška, antisocialdemokratinė turto privatizacija. Buvo aiškinama, kad kitaip jau nebeįmanoma, arba kad tai, kas privatizuota, – tas išgelbėta. Niekam nebuvo įdomu pasidomėti, kodėl taip nedaro, tarkim, Slovėnija (dabar viena geriausiai besitvarkančių ES šalių, kaip ir mes kartu pasisukusių nuo Rytų į Vakarus). Trumparegiškas požiūris į materialųjį turtą nulėmė to meto LDDP veiklą, už ką žmonės ją baudė 1996 metais.

Bet jau 2000 metais, po G.Vagnoriaus I ir A. Abyšalos, G.Vagnoriaus II, R.Pakso ir A.Kubiliaus pavaldymo, „Mažeikių naftos“ padovanojimo (su priemoka) amerikonams, žmonės, pajutę, kad visi valdo ne taip ir kreipia ne ten, susijungusios LSDP ir LDDP, dar ir su Algirdu Brazausku, davė viltį, kad juos išrinkus bus ramiau. Ūkiškai mastantis lietuvis patikėjo ir balsavo už socialdemokratinę A.Brazausko koaliciją. LSDP ir LDDP susijungimo metu ir 2001-2004 metais A.Brazausko autoritetas, jo praktinė makroekonominė politinė patirtis valdant Lietuvos ūkį buvo didžiulė vertybė. Beveik visi pripažino jo kompetenciją matyti visą Lietuvos ūkį kompleksiškai, jausti naujai priimamų įstatymų pasekmes.

Taip, 2001 metais ramesnės ekonominės–politinės valdžios Lietuvos žmonės sulaukė. Matoma NATO ir ES realybė žmonių per daug neveikė. Bet staigiai atsirandantys turtuoliai, neaiškios turto privatizacijos bei didėjanti praraja tarp bėdžių ir turtingųjų žmones vėl nuvylė. Daugybės bėdų priežastis yra ta, kad nevykdėme tikrosios socialdemokratinės politikos:

• neįvedėme ir net nebandėme įvesti progresinių mokesčių (G. Mitrulevičius, Gairės, 2007, Nr.4,5);
• neįvedėme ir nebandėme įvesti nekilnojamo turto mokesčių, kurie galėjo būti tiksliniai - mokyklų, darželių, poliklinikų, ligoninių išlaikymui;
• toleravome totalinį žmones skurdinantį privatizavimą, neišsaugojome Taupomojo banko, kaip liaudies banko, lengvinančio kaimo žmonių gyvenimą, alkoholio pramonės, kurios pelnai galėjo būti, kaip Šiaurės šalyse, panaudojami biudžeto skylėms lopyti ir pan.;
• neskyrėme specialaus dėmesio technologinėms naujovėms, jų paieškai, naujų mokslo-technologinės kūrybos centrų kūrybai ir naujų technologijų įdiegimui bei aukštesnio lygio specialistų rengimui. Todėl šiandien turime didelių problemų dėl aukštojo mokslo, mokslo-tiriamojo bei naujų, mokslu grįstų technologijų įgyvendinimo – naujovių, kurios tokias socialdemokratines, sunkesnių už mūsų gamtinių sąlygų šalis, kaip Suomija, atvedė į visavertį kūrybišką gyvenimą.

Mes nesupratome, kad naujovių paieška, įgyvendinimas ir kūryba – reformizmas, gerovės kūrimas, antrame plane konservatoriams paliekant senųjų vertybių saugojimą, yra tikroji socialdemokratijos esmė. Tai taip pat ir ES Lisabonos strategijos esmė.

Viso to nedarėme, ir todėl 2004 metais žmonėms svetimšalis Viktoras ir Viktoro Darbo partija pasirodė jiems geresnė. Net ir A.Brazausko autoritetas, sustiprintas Artūru Paulausku, nepadėjo. Nors jau buvo susiformavęs LSDP patikimų rinkėjų sluoksnis. Tiesa, A.Brazausko autoritetas padarė tai, kad net ir neturėdami Seime daugumos, turime savą mažumos vyriausybę.

A.Brazauskas suprantamas daugumai lietuvių. Lietuvis yra konservatyvus patriarchališko gyvenimo sampratos žmogus, išgyvenęs katalikiškąją ir bolševikinę epochas, turintis kieto hierarchinio valdymo patirtį, tai ir A.Brazauskas pasižymi panašiomis savybėmis. Kadangi jis turi įgimtų charizmatinio lyderio savybių, tai natūraliai pelno pripažinto lyderio autoritetą, o gerbiant amžių ir patirtį LSDP įgijo „hipnotizuojančio“ lyderio galią.

Būdamas ūkiškos mąstysenos ir veiklos žmogus, A.Brazauskas pagrindinį dėmesį skyrė ekonominiam augimui. Atrodo, kad į privatizaciją jis žiūrėjo pragmatiškai - nesvarbu, socialiai teisingai ar neteisingai privatizuojamas valstybinis turtas, svarbu, kad jis atitektų aktyviems verslininkams, kurie paleistų gamybą, verslininkai turtės, o tai duos „trupinių“ ir kitiems. Todėl progresiniai ir turto mokesčiai, kurie didesnę socialinės naštos dalį užkrautų ant turtingųjų pečių, buvo atidedami.

Nuo 2004 metų atsirado, mano nuomone, socialdemokratus kompromituojančių veiksnių. Ypač tai išryškėjo rinkimų kampanijoje, kai prasidėjo spaudimas formuoti A. Brazausko ir A.Paulausko koaliciją „Už darbą Lietuvai“, kai buvo sudarytas socialdemokratų ir sociallliberalų bendras sąrašas. Šiandien jau akivaizdžiai matome - 5 socialliberalai, socialdemokratų sąskaita ir ant mūsų kupros savai bėdai įnešti į Seimą, atvirai kariauja prieš mus, bene visi yra akivaizdūs antisocialdemokratai.

Šių eilučių autorius, dar iki paskutiniųjų rinkimų į Seimą turėjęs kelis ideologinio pobūdžio pokalbius su A.Paulausku, išklausė ne vieną jo pasišaipymą iš „Europoje pasenusios ir jau žlungančios socialdemokratijos ...“, matė net neslepiamą antisocialdemokratinę nuostatą. Iš jo akių, sakytume, švieste švietė, „..prisiskaitęs universitetini durneli, ką tu čia sapalioji apie socialdemokratiją, kuri buvo aktuali prieš 100 metų, dabar kiti, rinkos-liberalizmo laikai... O mane palaiko A.Brazauskas, mane mato jūsų partijos lyderiu...“.

Pamokanti ir kito Artūro, buvusio aktyvaus socialliberalo, dabar jau valstiečio ar liaudininko „įnešimo“ į Seimą istorija. Kai kurie socialdemokratai derybininkai, daug neslėpdami rinkimų kampanijos metu sakydavo negalį pakęsti demagogiškų šio Artūro bei kitų socialliberalų išvedžiojimų, bet vis tiek dirbo jų naudai, aukodami net savo (ir principingo socialdemokrato Juliaus Sabatausko) galimybes tapti Seimo nariais. O dabar, kai iš Seimo pasitraukė A. Paleckis, socialliberalų frakciją per tą bendrą sąrašą sustiprinsime dar vienu nariu.

Socialdemokratų (reformistų) vizija – „Lietuva – solidari kūrybinė visuomenė“

Mūsų partijai reikia suprasti, kad ES Lisabonos strategijos giliosios idėjinės reformistinės šaknys – per mokslą sukurtos ir įgyvendintos naujos technologijos. Jos veda į gerovės valstybę, o jau šiandien – solidarios kūrybinės visuomenės link.

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje iškyla gilesnis nei informacinės ir žinių visuomenės, sistemų teorija pagrįstas strateginis požiūris į visuomenės raidą ir jos varomąsias jėgas – kūrybinės klasės ir kūrybinės visuomenės koncepcija. Pagrindinis akcentas skiriamas ne tiek technologinės bazės (kiekvienam kompiuteris, internetas ir pan.) - materialiosios infrastruktūros stiprinimui, bet visuomenės kūrybingumo (ypač mokslo-technologinio socialinio sluoksnio) – kūrybinės klasės formavimui. Suformuota kūrybinė klasė, industriškai išsivysčiusioje valstybėje sudaranti 25-30 procentų, jau lemia visuomenės raidą solidarios kūrybinės visuomenės link.

Kūrybinės klasės koncepciją 2000 metais pradėjo plėtoti JAV prof. Richardas Florida, sukūręs visuomenės kūrybingumo 3T (Tolerancija-Technologijos-Talentingumas) vertinimo metodiką ir šiais metodais išmatavo:

• JAV kūrybingumą 2002 m., atkreipęs dėmesį į JAV kūrybingumo smukimą;
• 14 ES šalių kūrybingumą 2004 m., išryškinęs Šiaurės Europos - Skandinavijos ir Beneliukso šalių, ypač Suomijos ir Švedijos, kūrybingumo aukštą lygį ir didelius kūrybingumo augimo tempus;
• paskelbė Kinijos kai kurių regionų ir Švedijos visų regionų kūrybingumo matavimų rezultatus 2006 m.

Atrodo, kad šią TTT koncepciją mato ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. 2007 m. sausio 17 d., perimdama ES pirmininkavimą, Europos Parlamente kalboje „Europa yra tolerancijos žemynas“ ji pabrėžė ypatingą ne tik tolerancijos svarbą Europos vienybei, bet ir akcentavo būtinybę plėtoti žinių visuomenę ir mokslo tyrimus, remiantis „technologijomis, talentais ir tolerancija“.

Kūrybinę klasę (socialinį sluoksnį) pagal R. Floridą, arba žmogiškąjį potencialą pagal ekonomines visuomenės raidos teorijas, sudaro išsivysčiusios industrinės visuomenės dalis, išsilavinę žmonės, dirbantys tikrą žmogiškąjį kūrybinį – informacijos gamybos darbą, ieškantys naujų idėjų, naujų sprendimų, naujovių įgyvendinimo. (100-150 metų ir iki šiol Europos socialistų dėmesys skiriamas darbininkų klasei, o dabar - ir protinį darbą dirbantiems samdomiems darbuotojams.) Kūrybinė klasė - tai žmonių sluoksnis visuomenėje, dirbantis:

• pirmiausia, mokslo – technologinėje esminėje kūryboje, lemiančioje naujas visuomenės gyvenimo technologijas, moderniškesnį (efektyvesnį) pramoninį-socialinį gyvenimą;
• antroje vietoje - meno, dizaino, muzikos, literatūros kūryboje, lemiančioje poilsines technologijas, šou pramonę, reikalingą socialinei-psichologinei kūrybinei atmosferai (nuostatai) palaikyti;
• trečioje – teisinių, finansinių taisyklių bei įstatymų kūryboje. Šiai grupei R. Florida priskiria ir medicininę bei edukacinę kūrybą.

Žiūrint giliau, medicininę-mokslinę ir edukacinę kūrybą reikėtų priskirti prie pirmosios, svarbiausios kūrybinės veiklos dalies. Ypač reikėtų išskirti edukaciją, nes žmonių lavinimas kūrybinei veiklai, kūrybiniam gyvenimui, t.y. tai veiklai, kuriai gamta žmogų sukūrė ir tam davė jam specialų informacijos gamybos įrankį - smegenų žievę, skirtą kūrybai, yra pati svarbiausia visuomenei informacinė technologija.

R. Floridos požiūriu, išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje, kuri jau gali tapti kūrybine visuomene, pvz., JAV, matomos 3 socialinės klasės (socialiniai sluoksniai):

• darbininkų klasė, kuri sudaro apie 20 proc. ir mažėja;
• aptarnavimo klasė, sudaranti apie 45 proc.;
• kūrybinė klasė, kuri sudaro apie 35 proc. ir didėja.

Jei laikysime, kad kūrybinės klasės koncepcija yra tikrai labai svarbi ir esminė visuomenės raidai, būtina peržiūrėti Lietuvos strategines nuostatas – būtina numatyti kelius Lietuvos kūrybinio socialinio sluoksnio (klasės) formavimui.

Lietuva nėra išsivysčiusi šalis - nei agrariškai, nei industriškai. O kūrybinis sluoksnis pas mus kažin ar sudaro kelis procentus. Kūrybinio darbo žmonės yra, pavyzdžiui, mokslo-pedagoginiai darbuotojai, kurie neskaičiuodami valandų, gaudami varganą atlyginimą, dirba tai todėl, kad tame darbe jaučiasi tikrais žmonėmis - ieškančiais, kuriančiais nauja ir tai jiems sukelia pagrindinį gyvenimo pasitenkinimą. Bet jų vargu ar yra vienas procentas. Kur kas didesnė mūsų mokslinio sluoksnio dalis veržiasi į valdančiąsias, bet nekūrybines struktūras ir dirba ne kūrybai, o dėl atlyginimo.

Nors ir esame visapusiškai atsilikę nuo industrinių ES šalių, reikia ryžtis politiškai valingam, gal kai kam atrodančiam avantiūriškam žingsniui, išnaudojant ES programas ir ypač ES struktūrinius fondus, forsuoti Lietuvos kūrybinio sluoksnio formavimą.

Kūrybinio socialinio sluoksnio formavimui pas mus, Lietuvoje, neatidėliojant reikia:

1. Sukurti nors vieną visavertį (ne formalų) mokslo-technologinį kūrybinį centrą (slėnį, parką, klasterį ar pan.), sudarytą iš glaudžiai (solidariai) dirbančių, kūrybiškų TTT požiūriu darbuotojų – mokslininkų tyrėjų, inžinierių konstruktorių ir technologų gamybininkų.
2. Iškelt į specialųjį rangą pora universitetų – vieną fundamentinį kitą technologinį, jauniems kūrybinio sluoksnio specialistams rengti.
3. Organizuoti pradinio ir viduriniojo mokymo pedagogų perkvalifikavimą mokytis kūrybai (mokymui sugalvok), o ne egzaminui, pakartojimui (mokymui atkartok), bei atitinkamų mokymo klasių mokyklose, kuriose jau yra pasirengusių kūrybinio mokymo nuostatų pedagogų, formavimą.
4. Siekiant išryškinti įgimtą kūrybingumą ir skatinti jo vystymą, išplėsti įvairių mokslo sričių moksleivių mokslinių olimpiadų organizavimą, olimpiadoms suteikiant ypatingo dėmesio statusą, sudarant išskirtines galimybes olimpiadų prizininkams įstoti ir studijuoti atitinkamose Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Konkretesni pirmieji Lietuvos kūrybinės visuomenės formavimo žingsniai galėtų būti:

1. Labiausiai subrendusi ir jau turinti įdirbį mokslo-technologinė kryptis, kurios plėtrai tikslinga pirmiausia kurti mokslo-technologinį centrą, būtų biotechnologija ir informacijos technologijos (giliau pažvelgus – bioinformacinių technologijų centras, nes visos biotechnologijos savo esme neatsiejamos nuo informacinių). Toks centras galėtų būti Vilniuje - arba Visoriuose, arba, žiūrint strategiškiau, apjungus Biotechnologijos, Biochemijos institutus, sustiprinus atitinkamas VU ir VGTU katedras, sutelkti Saulėtekyje. Taip galima gana kompaktiškai, palyginus nebrangiai ir greitai sukurti perspektyvų ateities mokslo-technologinį kūrybinį centrą. Tokią visuomenės socialinės-technologinės raidos kryptį dar 1999 metų gale nurodė SI Paryžiaus Deklaracija, kuri yra Lisabonos strategijos ištakos.

2. Kūrybinės klasės formavimo požiūriu R. Florida akcentuoja universitetų, miestų, net miestų-klasterių kūrybinių centrų svarbą. Pabrėžia, kad visaverčiai miestai-kūrybiniai centrai turi būti dideli, turintys ne mažiau kaip 1 mln. gyventojų. Tam Lietuvoje būtina kūrybiniu ir infrastruktūriniu požiūriais plėtoti Vilniaus-Kauno dvimiestį. Vilniuje yra labiau koncentruoti fundamentiniai moksliniai tyrimai, o Kaune – taikomieji, technologiniai. Reikalinga abi kryptis vienyti solidarios kūrybinės veiklos dvasia.

3. Kūrybinės edukologijos mokytojams rengti galima panaudoti mokytojų tobulinimo institucijas.

4. Moksleivių kūrybingumo stebėsenai ir skatinimui labiausiai tinkami Respublikiniai moksleivių techninės kūrybos namai Vilniuje, ten koncentruoti moksleivių olimpiadų organizavimą.

Suprantama, visa tai gali pajudėti dalykiškai, jeigu tam bus skiriamas vyriausybės dėmesys ir finansai.

Lietuva turi didžiulę socialinio-technologinio atsilikimo naštą – didelį atsilikusį, net dominuojantį agrarinį ūkį ir neišsivysčiusią industriją - su gausia jaunų darbingų žmonių emigracija bei augančiu pensininkų sluoksniu. Tačiau nepaisant viso to, jei norime per du ar tris dešimtmečius pasiekti normalių ES šalių visaverčio gyvenimo lygį, būtina susiveržti diržus ir iš paskutiniųjų, neatidėliojant, atmetus aiškinimus, kad tai darysim tada, kai sukursime normalią ekonomiką, ir rasti kelius, kaip pasirūpinti ir skurstančiaisiais, bet kartu forsuoti ir kūrybinės visuomenės formavimą. Šiam formavimui suteikti tam tikrus valstybinius prioritetus. Tai įmanoma, akivaizdus pavyzdys mums – šiaurinė kaimynė Suomija. Juk to reikia Lietuvos išlikimui ir ateičiai.

Kūrybinė Lietuvos visuomenė galima tik įgyvendinus reformistinį socialdemokratiškąjį solidarumą. Tikros kūrybinės Lietuvos visuomenės sukūrimas ant socialdemokratinio solidarumo pagrindų gali garantuoti Lietuvai neištirpti Europos Sąjungoje ir orų visavertį gyvenimą su savu veidu. Tai turi būti mūsų LSDP XXVIII suvažiavimo programinių nuostatų esmė.

Dėl valdymo ir valdžios sampratos

Daug nesusipratimų sukelia nevienoda samprata, skirtingi požiūriai į valdymą bei valdžią. Valdžia ir valdymas - ne tas pats. Ne visada valdžia valdo, labai dažnai valdžia plėšikauja ar parazituoja. O reikia, kad valdžia valdytų.

Sistemų (organizacijų) teorija rodo, kad valdžia, kilusi iš plėšrūno (plėšrūnas-auka sambūvio), ir neatliekanti savo pagrindinių funkcijų – blogai perdirba informaciją, kuria blogus, neefektyvius strateginius bei taktinius planus pavaldinių ir vykdytojų (dirbančiųjų) veiklai, blogai ar netiksliai jiems perduoda informaciją, nurodant kada kas ir kur ką turi daryti, tokia valdžia degraduoja, virsta parazitu plėšrūnu – valdžia (partija) išsigimsta, sistema pasmerkta arba revoliucijai, arba žūčiai. Dar blogiau, kai valdžia viena deklaruoja, kita mintyje turi ir trečia daro. Visais šiais atvejais valdžia nevaldo - valdžią būtina keisti.

Jau geras dešimtmetis, kaip universitetuose dėstoma organizacijų teorija, kuri akivaizdžiai rodo, kad vieno lyderio valdoma organizacija, net ir esant labai geram lyderiui, nėra pati geriausia valdymo forma. Geriausia organizacija yra ta, kurioje vyrauja grupinio valdymosi struktūra. (R. Haller, Grupių valdymas. Alma Littera, 2000). Ji sujungia naujų idėjų generavimą, dalykinę kritiką, veiklos kompleksiškumą, orientuoja į naujovių įgyvendinimą. Tokioje organizacijoje valdžia ne kažkas ypatingo, aukštesnio, bet yra tokio pat rango, kaip ir bet kuri kita funkcionali grandis. Kiekviena grandis reikalinga lygiaverčiai. Tokia organizacija yra jau ir etiniu požiūriu tikra socialdemokratinė. Šiandien pagal tokius principus pasaulyje funkcionuoja sėkmingos verslo organizacijos, laikas šį principą įgyvendinti ir politinėse partijose. Suprantama, kad šie pokyčiai socialdemokratinėse partijose turi atsirasti pirmiausia, nes jos yra reformistinės, besiorientuojančio į svarbias ateinančias naujoves.

Ar ne laikas ir mūsų LSDP valdymą iš lyderinio reformuoti į grupinį?