Žurnalas „Gairės“

2002-2004 metais amerikiečių ekonomisto, profesoriaus Ričardo Floridos (Richard Florida, g. 1957) atlikti JAV bei 14 Europos Sąjungos valstybių – narių technologinio kūrybingumo tyrimai sukėlė nemenką sambrūzdį šiuolaikinės sociologijos moksle.

Minėtų tyrimų rezultatai, išryškinę JAV technologinio kūrybingumo mažėjimo tendenciją bei šios valstybės atsilikimą nuo Skandinavijos ir Beneliukso šalių kūrybinio aktyvumo ir potencialo lygmenyje, tapo ne vien solidžiu, bet eiliniu argumentu bene amžinoje istorikų, sociologų, politologų ar kultūrologų diskusijoje, kuris civilizacijos raidos modelis – „anglosaksiškas“ (amerikietiškas) ar „kontinentinis“ (europinis) – yra efektyvesnis ar perspektyvesnis. R.Floridos darbai šiuo požiūriu yra kur kas svaresni – konkrečių visuomenių ekonominės – socialinės raidos tendencijose jis gebėjo identifikuoti ir metodologiškai pagrįsti savo „kūrybinės klasės“ ir „kūrybinio amžiaus“ teorijų nuostatas. Objektyvių ekonominės ir socialinės statistikos duomenų analizės pagalba R.Florida struktūravo naują socialinį visuomenės modelį, kuris pretenduoja tapti šiandien realiai egzistuojančių ir tarpusavyje globalioje pasaulinėje rinkoje konkuruojančių sociumų raidos kokybės vertinimo matrica.

Kitaip tariant, 2002 – 2004 metais atliktų konkrečių valstybių technologinio kūrybingumo tyrimų išdavoje R.Floridos teorijos tapo nauja visuomenės raidos kokybės vertinimo koncepcija, t.y. iš spekuliatyvaus teorinio lygio evoliucionavo į objektyvios realybės aiškinimo instrumentą. Pastaraisiais metais, naudodamasis savo sukurtais vertinimo kriterijais, minėtas mokslininkas atliko visos Švedijos ir kai kurių Kinijos regionų kūrybingumo potencialo tyrimus.

R.Floridos „kūrybinės klasės“ ir „kūrybinio amžiaus“ teoriją galime laikyti savitu bandymu tobulinti ir aktualizuoti dar praėjusio amžiaus viduryje prancūzų filosofo Raimondo Arono (Raymond Claude Ferdinand Aron), taip pat amerikiečių ekonomisto Volto Rostau (Walt Whitman Rostow) bei sociologo Danielo Belo (Daniel Bell) suformuluotą „visuomenių tipų“ teoriją. Pagal ją Vakarų civilizacija istoriškai evoliucionavo į keturis visuomenės tipus, kurių savitumus kaskart determinuodavo technologiniai gamybos būdo pokyčiai. Kitaip tariant, „tradicinė“, „industrinė“, „poindustrinė“ bei jos atmaina „informacinė“ visuomenė yra technologijų kokybinių atsinaujinimų, jų tobulinimo gamybos procese rezultatas.

Šiandien jau drąsiai diskutuojame apie penktą visuomenės tipą, kurio metmenis, socialinius reprezentantus bei kokybines charakteristikas prof. R.Florida geba ne tik apibrėžti ir struktūruoti, naudodamas kiekybinis parametrus[4], bet ir identifikuoti juos realiame gyvenime, kuriame verda įvairių įvairiausių politinių, ekonominių, kultūrinių, nacionalinių bendrijų konkurencija dėl išlikimo ar dominavimo globaliame pasaulyje.

Į teorinę visuomenės tipų formacijos schemą įdiegus naują dalyvį (kūrybinės visuomenės formaciją), vadinamoji visuomenės tipų evoliucija įgyja naujus, anksčiau jai nebūdingus specifinius bruožus:

ypatingą kaitos spartą, kai visuomenės tipo transformacija įvyksta ne per tūkstantmečius ar šimtmečius, bet per dešimtmečius. Pvz., trys iš penkių visuomenių tipų transformavosi per pastaruosius penkiasdešimt metų;

naujas formacijų kaitos mechanizmo prielaidas. Anksčiau socialinius – istorinius visuomenės tipų savitumus bei evoliuciją determinuodavo technologiniai gamybos būdo pokyčiai (mokslinių techninių revoliucijų arba „starto”, „pakilimo“ (take off), anot V.Rostau, išdava), o dabar kūrybinės visuomenės atsiradimą galima laikyti savitu ir savalaikiu informacinės visuomenės formacijos atsaku į technologinės pažangos prieštaringumą.

Pastarąją prielaidą iš esmės patvirtina prof. R.Floridos atlikti įvairių Vakarų civilizacijos valstybių technologinio kūrybingumo indekso skaičiavimai. Palyginus įvairių, bet tai pačiai informacinės / žinių visuomenės formacijai priklausančių valstybių kūrybingumo potencialą, jo skirtumus, šios valstybės buvo suskirstytos net į keturias skirtingas grupes:

lyderės – Suomija, Danija, Švedija, JAV, Olandija
sparčiai kylančios - Airija,
prarandančios pagrindą – Vokietija, Jungtinė Karalystė,
atsiliekančios - Portugalija, Graikija, Ispanija, Austrija, Italija, Prancūzija[5].

Pasirodo, vienodai aukštas modernių informacinių ir telekomunikacinių technologijų įsisavinimas ir pritaikymas ekonominio gyvenimo reikmėms, vienodai pakankama visuomenės kompetencija operuoti šiomis technologijomis kuriant bendrą vidaus produktą, pridedamąją vertę ar tenkinant savo nematerialaus pobūdžio poreikius, nuoseklus jų tobulinimas ir modernizavimas jau nėra lemiamas tos formacijos „vidinės brandos“ faktorius.

R.Floridos tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog kokybinė technologijų raida praranda, beletristiškai išsireiškus, istorijos varomosios jėgos vaidmenį. Tai įrodo informacinės/žinių visuomenės paradoksas, kai kompetencija ir gebėjimas operuoti tobuliausiomis informacinėmis technologijomis (IT), norint pasiekti tam tikrų rezultatų, pats savaime nelaiduoja visuomenei jos kūrybinio potencialo raiškos galimybių. Spartus IT tobulėjimas jau nėra tas iššūkis, kurį priimdama visuomenė yra priversta kardinaliai keisti savo vertybių ir socialinių institutų sistemą.

Palaipsniui iš visuomenės tipų evoliucijos kaitos determinanto technologinė pažanga virsta instrumentu, kuris naudojamas tiražuoti, kopijuoti ar net daryti nusikaltimus, bet ne atrasti ir kurti. Tai – akivaizdus informacinės /žinių visuomenės formacijos „išsisėmimo“ požymis. Ir pirmas atvejis, kai sėkmingą visuomenės žingsnį į aukštesnę kokybę lemia ne būtinybė įsisavinti naujas technologijas ar pagal jas reorganizuoti gamybos būdą ir egzistuojantį socialinių santykių pobūdį, bet gebėjimas ... kurti[6].

Kas gali laiduoti informacinės/žinių visuomenės evoliucijos perspektyvą? Prof. R.Floridos siūlomas 3T receptas – „technologija, talentas, tolerancija“ – suponuoja ne tik investicijų į žmogiškąjį kapitalą, žmonių lavinimo, jų talentų puoselėjimo būtinybę, bet ir visuomenės atvirumą, kur įvairovė yra pageidaujama, o kultūrinio pobūdžio kūrybinis potencialas - nevaržomai realizuojamas. Ir argumentu šios formulės naudai tarnauja jau minėtas technologinio kūrybingumo indeksas. Jo duomenys patvirtina faktą, jog gilia ekonomikos restruktūrizacijos krize pažymėtoje XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pradėtas įgyvendinti skandinaviškas informacinės visuomenės plėtros modelis „nuoseklios investicijos į asmenybę + tolerancija asmenybės raiškos įvairovei“ buvo teisingas ir išlieka perspektyvus.

Projektuodami kūrybinės visuomenės plėtros modelį Lietuvoje, privalome objektyviai įvertinti dvi esmines problemas:

1) ar mūsų valstybei ir visuomenei „įkandamas“ naujas modernizacijos tempas ir naujas kokybinis šuolis;
2) ar Lietuva atitinka kūrybinės visuomenės požymius, t.y. ar ji pajėgi pasaulio bendrijai pasiūlyti kūrybinės asmenybės sklaidai palankias sąlygas.

Šie klausimai anaiptol nėra retoriniai. XX a. Lietuvos visuomenė pergyveno kelias sparčios ir tuo pačiu metu kontroversiškos modernizacijos bangas.

Direktyvinės, planinei ekonomikai pritaikytos industrializacijos išdavoje mūsų šalyje buvo sukurta industrinei visuomenei būdinga socialinių institutų infrastruktūra, tačiau to nepakako visavertei narystei ir konkurencijai „istorinių“ industrinių visuomenių „klube“ jau atkūrus Nepriklausomybę.

Per pastaruosius septyniolika metų mūsų visuomenė patyrė dar kelias modernizacijos bangas. Tad šiandien, geriausiu atveju, esame sukūrę pereinamojo laikotarpio rinkos ekonomikos modelį, kuriame lygiagrečiai ir, deja, dažnai lygiavertiškai, koegzistuoja įvairių visuomenės tipų formacijų palikimas, specifiniai visuomeniniai institutai, reprezentantai, segregacijos variantai. Akivaizdu, jog toks mišrus visuomenės tipas yra vienas iš kūrybinės visuomenės potencialą silpninančių faktorių.

Kūrybinės visuomenės iššūkiai – ypač sparti technologijų pažanga, analogiški novacijų kūrimo ir įgyvendinimo tempai, kardinali ūkinės veiklos turinio kaita iš dauginimo į kūrimą nenutrūkstančios pasaulinės konkurencijos kontekste verčia kritiškai vertinti - a) Lietuvos visuomenės gebėjimą reguliariai (2-3 kartus per aktyvų profesinės veiklos laikotarpį) atnaujinti savo kompetencijas, b) reprodukuoti visuomenės tipo evoliucijos tęstinumui pakankamą visuomenės narių skaičių, c) užtikrinti jų gebėjimų, talentų, kompetencijų ugdymą, formavimą, d) spėti kurti arba diegti autentiškai sukurtas mokslo ar technologijų novacijas, e) kurti atvirą, novacijoms ir kūrybinei įvairovei tolerantišką socialinio aktyvumo aplinką.

Šiame kontekste ypač svarbu objektyviai įvertinti esamą informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje patirtį, jos kokybinius parametrus. Būtent jie ir sudaro pirmines prielaidas kūrybinės visuomenės brandai Lietuvoje.

Žinių ekonomikos forumo nuomone, objektyviausiai informacinės visuomenės plėtros kokybę Lietuvoje charakterizuoja šie laimėjimai:

1) 13 iš 20 Baltijos šalyse didžiausių IT paslaugų įmonių įsikūrusios ir veikia Lietuvoje,
2) Lietuvoje 7 universitetai kasmet parengia daugiau nei 1 tūkst. IT specialistų,
3) Lietuvoje egzistuoja puikiai išplėtota elektroninės bankininkystės sistema, kuria naudojasi daugiau nei 80 proc. interneto vartotojų (RAIT duomenimis),
4) Miestuose egzistuoja gerai išplėtotas viešųjų interneto prieigos centrų tinklas,
5) Lietuvoje sukurta novatoriškiausia informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūra Baltijos šalyse (EDGE technologija, 3,6 Mbps greičiu veikiančio belaidžio interneto infrastruktūra, 3G mobilus ryšys),
6) Lietuvoje yra didžiausia mobilaus ryšio plėtra pasaulyje: bendras vartotojų kiekis 2005 m. pabaigoje - 138,5 proc. (tarptautinės telekomunikacijų rinkos tyrimų agentūros „Informa Telecoms & Media“ duomenimis),
7) Pagal Europos Komisijos parengtą Europos elektroninių ryšių reguliavimo ir rinkų ataskaitą, Lietuvoje 2005 metais buvo žemiausios mobilaus ryšio kainos Europos Sąjungoje.

Žinoma, jei nuosekliai laikysimės jau anksčiau aptartos koncepcijos, jog kūrybinė visuomenė yra kokybinė alternatyva informacinės visuomenės plėtros ydoms ir šio proceso stagnacijai, teks patiems išvardintus laimėjimus kvestionuoti, nes formaliai vieną T – gerą technologijų įsisavinimo kompetencijos lygį – atitinkanti Lietuvos informacinė visuomenė vargu bau, ar gali pasiūlyti ką nors adekvataus kitiems dviejų T – talento ir tolerancijos - lygmenyje. O vienas T, kaip tas karys lauke – ne karys...

Žinoma, toks kategoriškas pareiškimas nereiškia, jog Lietuvos švietimo sistema neugdo kūrybingų vaikų talentų, Lietuvos aukštosios mokyklos nerengia gabių specialistų ir talentingų mokslininkų, pagaliau – Lietuvos rinkoje nėra nacionalinių kreatyvinio pobūdžio projektų pasiūlos ar, tuo labiau, jų poreikio.

Kita vertus, vertinant šios dienos realijas, pagrindo optimizmui nėra. Palyginus lietuvių ekonominės emigracijos kryptis ir jos pobūdį su jau ne kartą minėtu valstybių kūrybingumo indeksu, tenka pripažinti, jog dauguma mūsų piliečių yra į praeitį einančių visuomenės tipų atstovai. Emigracijoje dirbdami jų kompetenciją atitinkančius žemos kvalifikacijos ir (ar) „konservatyviomis“ technologijomis grįstus darbus gamybos ir paslaugų sektoriuose, mūsų tautiečiai tokiu būdu bando spręsti įsisenėjusias socialinės atskirties savo tėvynėje problemas. Ir tik santykinai nedidelė dalis mūsų tautiečių yra pajėgi ir kompetentinga rinktis naują kokybę, yra pasirengusi veikti ir kurti kūrybinei raiškai ir iniciatyvai palankiomis sąlygomis. Deja, tai reiškia, jog šiandien Lietuvos visuomenė yra labiau linkusi ieškoti, o ne Tėvynėje kurti savo kūrybinei raiškai ir iniciatyvai palankias sąlygas.

Nenorėčiau, jog šie samprotavimai skambėtų pernelyg apokalipsiškai. Esama situacija yra objektyviai sąlygota mūsų valstybės istorinės raidos peripetijų. Dėl specifinės geopolitinės padėties ir ypatingo vaidmens saugant Vakarų Europą nuo Rytų civilizacijų vertybinės intervencijos tradicinė Lietuvos visuomenė neturėjo galimybių sinchroniškai vienu tempu vystytis su Vakarų civilizacija, tad technologinės ar mentalinės (pasaulėžiūrinės) novacijos mus pasiekdavo su kelių dešimtmečių ar amžių paklaida. Ir tik spartėjant technologijų kokybės tempui į informacinės/žinių visuomenės erą Lietuva su kitomis pasaulio bendrijos narėmis buvo priversta žengti beveik sinchronišku žingsniu.

Tenka pripažinti, jog formuojantis naujam visuomenės tipui Lietuvos visuomenė neturi pasirinkimo alternatyvos: žengti pažangos siekiamybės keliu ar atsisakyti šio ketinimo. Teisingą atsakymą neišvengiamai sufleruoja pasirinktas konkurencijos globalioje pasaulinėje rinkoje kelias. Tai kelias, galintis mums padėti išsiveržti iš ydingo, istoriškai determinuoto Europos pusiaukelės vaidmens. Priešingu atveju rizikuojame grįžti ten, iš kur pradėjome: XVII a. pradžioje Lietuva buvo stambiausia grūdų eksportuotoja į Vakarų Europą per Gdansko uostą...

Santykinė informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje sėkmė įrodė, jog Lietuvos visuomenė turi kūrybinį, intelektualinį ir verslumo potencialą, kurį būtina stiprinti - sudaryti kūrybinei raiškai ir iniciatyvai palankias sąlygas. Antra vertus, valstybės valdžios institucijos turi prisiimti atsakomybę už tai, kad visiems Lietuvos piliečiams būtų užtikrintos vienodai prieinamos sąlygos ugdyti savo kūrybiškumą. Tad laidavus socialiai nediskriminuojančią prieigą prie informacinių technologijų infrastruktūros (užtikrinus potencialias kūrybinės raiškos galimybes), Vyriausybė turi žengti kitą loginį žingsnį – reformuoti bendrojo lavinimo ir studijų sistemą ir sudaryti sąlygas visuomenės kūrybiškumui puoselėti ir talentingumui ugdyti.

[1] Pagal R.Florida apibrėžimą.

[2] Meritokratija (lot. „merktum“ – nupelnai, graik. „kratos“ – valdžia) – valdymo būdas, kurio pagrindą sudaro asmeninio nuopelno principas. Esant tokiai politinės ar korporatyvinės valdžios organizavimo formai, visuomenės grupėms ar kolektyvams vadovauja labiausiai kompetentingi, talentingi, „organizatoriaus“ tipo žmonės.

[3] Sąlygota visuomenės narių kūrybinio potencialo individualiais skirtumais.

[4] Anot R.Floridos, kūrybinę klasę sudaro žmonės, dirbantys mokslo ir inžinerijos, tyrimų ir plėtros, (aukštosiomis) technologijomis grįstose pramonės šakose (kitaip tariant, inovacijomis grįstose pramonės šakose), meno, muzikos, kultūros, estetikos ir dizaino industrijose (kitaip tariant, kreatyvinės produkcijos industrijose), taip pat – žiniomis, kompetencija grįstų profesijų atstovai sveikatos apsaugos, finansinio tarpininkavimo ir teisinių paslaugų srityse.

R.Floridos skaičiavimais, 25-30% industrinės visuomenės atstovų dirba išvardintose srityse.

[5] Detaliau: R. Florida, I. Tinagli. Europe in the Creative Age. 2004, February. //www.demos.co.uk/publications/creativeeurope.

[6] Dabartinės lietuvių kalbos žodyne tarp daugelio kitų pateikiama paprasta ir tiksli šio žodžio reikšmė: „Ką nors nauja daryti mokslo, meno, literatūros ar kitose srityse“.