Žurnalas „Gairės“

Sakoma, kad pergalė turi daug tėvų. O  kai nutinka bėda, kaltininkų reikia ieškoti. Dėl įvairių Lietuvos gyvenimo problemų įprasta kaltinti valdžią, kartais parodoma pirštu ir į Europos Sąjungą.  Ar pamatuoti tie kaltinimai?

Jau ne pirma savaitė mūsų šalyje pastebime žmonių susirūpinimą kainų, ypač maisto prekių, kilimu. Dalis žiniasklaidos dėl to ėmė kaltinti Europos Sąjungą: esą visi prisiekinėjo, kad dėl mūsų įstojimo į ES kainos Lietuvoje nekils, o įstojome ir štai kas prasidėjo.

Tokie apibendrinimai, švelniai tariant, yra nerimti. Mes paprasčiausiai supainiojame priežasties aplinkybes su laiko aplinkybėmis. Kažkodėl nesakome: išėjo amžinasis mūsų ramstis Algirdas Brazauskas - ir kainos ėmė kilti. O galėtume sakyti, ir tai būtų tiesa, nes jos ėmė kilti po to, kai jis išėjo. Po to, bet ne dėl to.

Lygiai tas pats ir su Europos Sąjunga. Kainos ėmė kilti tuomet, kai mes esame ES nariai. Bet ne todėl, kad jais esame.

Pernai mes tik „per plauką“ neįstojome į euro zoną. Jeigu mums būtų pavykę įsivesti eurą, šiandien dėl kainų kilimo būtų kaltinamas euras. Nors senosiose Europos Sąjungos valstybėse, kurios yra įsivedusios eurą, infliacija yra žymiai mažesnė negu pas mus – jis svyruoja tarp 1-3 procentų. Vadinasi, jeigu mes jį būtume įsivedę, mūsų infliacija būtų ne 7 proc., o galbūt gerokai mažesnė.

Beje, ji ir dabar menkesnė, nei kaimynuose. Estijoje infliacija – 8 proc., Latvijoje – apie 10 proc.

Ne be pagrindo pabrėžiama, kad atlyginimai pas mus kyla vidutiniškai 15-20 proc. per metus - žymiai sparčiau, negu didėja infliacija. Bet tai menka paguoda, tarkim, pensininkams, kurių pensijos  didinamos ne taip sparčiai. Be to, maisto kainos kyla energingiau, negu apskritai infliacija - galima spėti, kad jų šuoliai peržengia 10 proc. ribą. Dėl to skaudžiausiai kenčia silpniausieji.

Kaltinti dėl infliacijos ir kainų kilimo Europos Sąjungą yra paprasčiausiai nepadoru. Pasižiūrėkime į Rusiją, Baltarusiją, Moldovą, Ukrainą, kurios dar visai neseniai buvo panašios į Lietuvą ir kurios nėra ES šalys. Nustėrsime pamatę, kokiais tempais ten šuoliuoja kainos ir infliacija.

Visame pasaulyje kyla energetikos ir maisto produktų kainos. Europos Sąjunga savo valstybėse gerokai amortizuoja šį smūgį. Tačiau daug kas priklauso nuo pačių valstybių. Dažnai pasikalbu šia tema su savo kolegomis Europos Parlamente. Štai Vengrija – ji ekonomiškai gerokai stipresnė už mus, o biudžeto deficitas ir didžiulis valstybės įsiskolinimas verčia juos veržtis diržus iki „paskutinės skylutės“. Ten bendrojo vidaus produkto augimas yra 1,5 procento (Lietuvoje - 8 proc.), o infliacija - viršija 10 proc. Pabandykime įsivaizduoti, kaip ten krenta gyvenimo lygis. Ir, ko gero, kelerius metus dar kris, kol jie subalansuos biudžeto deficitą ir bent kiek likviduos šalies įsiskolinimus.

Žodžiu, yra ir Europos Sąjungoje šalių, kurios turi rimtų problemų. Dar visai neseniai tarp tokių buvo ir Vokietija, kur gyvenimas lygis krito ir tik dabar juntamas šioks toks pakilimas. Na, o mes patys ar nebuvome jau net pripratę prie nepalyginamai didesnių infliacijų ir kainų sukrėtimų? Prisiminkime, kaip prieš  15-16 metų kilo kainos. Po 1400 proc. per metus! Tai liūdnas patyrimas ir, manau, kad nieko panašaus jau nebeatsitiks. Ir Europos Sąjunga yra garantas, kad taip neatsitiks. Garantas, o ne kainų kilimo priežastis.

Anglai turi gerą patarlę: jei gyveni stikliniame name, nesisvaidyk akmenimis. Europos Sąjungos rūmas, kuriame sutelpa jau tiek daug tautų, pradėtas statyti istoriškai visai neseniai, ant karų nusiaubtos Europos griuvėsių, todėl dar vis trapus, pažeidžiamas. Tad nedarykime Europos Sąjungos atpirkimo ožiu, į kurį labai patogu svaidyti akmenis, nes griuvėsius vyresnioji karta dar prisimena. Tai gal tie akmenų svaidytojai gali pasiūlyti alternatyvą? Griauti Europos Sąjungą, vėl eiti pramintu keliu: nacionalizmo suviešėjimas, kruvini konfliktai tarp tautų, pagaliau karas? O gal išstoti iš Sąjungos, į kurią visi veržiasi? Atsisakyti tų 5.3 milijardų, kurie kasmet iš jos atiteka į mūsų biudžetą ir sudaro apie 6 proc. viso mūsų bendrojo vidaus produkto? O gal tie akmenų svaidytojai įsivaizduoja, koks šiandien būtų gyvenimo lygis Lietuvoje, jeigu tiek milijardų neatitekėtų?

Ir ar reikia tokiais nepamatuotais kaltinimais klaidinti Lietuvos žmones, kurių net 75 procentai jaučiasi laimingi būdami Europos Sąjungoje?