Žurnalas „Gairės“

Apie žiniasklaidą ir žurnalistus galime kalbėti negailėdami pagiriamųjų žodžių, liaupsindami „ketvirtosios valdžios“ galias ir įtaką – tai šventa tiesa. Tačiau šventa tiesa ir  tai, kad didžioji laisvosios žiniasklaidos dalis pragaištingai veikiama pinigų, nejaučia atsakomybės, piktnaudžiauja savo statusu, auditorijai, ypač jaunajai, perša nuostatas, priešingas moralei, negailestinga žmogui, godi sensacijoms, kraujui, prievartai ir smurtui.

Šios apžvalgos preambulėje pateikėme citatą iš Žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio pranešimo „Lietuvos žiniasklaidos vaidmuo valstybės įvaizdžio formavime. Viešosios informacijos poveikis visuomenei“, spalio mėnesį skaityto Seimo ir pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje. Šiemet R.Gudaitis du kartus kalbėjo Seime –  be minėto pranešimo, gegužę pristatė savo veiklos 2006 m. ataskaitą. Ir abiem atvejais pasakė daug karčių žodžių žiniasklaidai ir jos savininkams.

Pamėginkime, apeidami tam tikras nuorodas į asmenis ar leidinius, sugrupuoti R.Gudaičio mintis, kuriomis diagnozuojamos  bendros esminės mūsų žiniasklaidos bėdos, badančios akis ne vienam skaitytojui ir žiūrovui. Tai negailestingumas aukai, nelaimės ištiktam žmogui, moralinis šantažas, pinigų, sekso kultas, alkoholio reklama, neskaidrumas ir kai kurių savininkų demagogija, manipuliavimas sąmone, pusiau tiesa, nuodai vaiko sąmonei ir jausmams.

Ar reikia ginti žiniasklaidą, ar ji gina žmogų?

„Mes, Lietuva, esame labai turtingi talentais visur, ir žurnalistika jokia išimtis. Šiandien mes galime pagrįstai didžiuotis kultūrine, literatūrine, vietine, specializuota spauda, drąsios tiriamosios žurnalistikos faktais visuose rašytiniuose žanruose, televizijoje, radijuje, internete, laisva nevaržoma mintimi, – taigi raškome saldžius pažinimo, informacijos, žmogiškų ryšių, bekraštės ir beribės saviraiškos triumfo vaisius, - sako Žurnalistų etikos inspektorius R.Gudaitis.-  Didžiuotis drąsia, laisva, nevaržoma žinia, giliais informacijos apmąstymais, drąsiais apibendrinimais, lakia mintimi – juk tai faktas, kad Lietuvoje nėra ir negali būti kokių nors grėsmių žiniasklaidai iš valdžios pusės. Mūsų įstatymai gina ir saugo laisvąją žiniasklaidą, ir tuo mūsų valstybė pagrįstai didžiuojasi“.

Pasak R.Gudaičio, šiandien tik bepročiui galėtų šauti į galvą kvailų kvailiausia mintis, kaip nors varžyti spaudos laisvę.

„Sargų sarginio demokratijos šuns vaidmenį atliekančiai žiniasklaidai nereikia. O štai žmogų mūsų laisvoje demokratinėje Lietuvoje ginti būtina ,– pabrėžia R.Gudaitis. Jis pastebi - jeigu tik bus reikalas, atsiras interesas, užsakymas žmogų pažeminti, įžeisti, suniekinti, apjuodinti, įlįsti į privatų gyvenimą, sumenkinti, sutrypti, su žemėm sumaišyti, nepaisyti nekaltumo prezumpcijos, skelbti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nuteisti be teismo – būsi sveikas dingęs. „Svarbiausia – apie tai nekalbėti, kadangi tokios kalbos, net menkutėlė abejonė, etinio turinio pastaba apskelbiama kėsinimusi į laisvą žodį“.

„Apie žiniasklaidą ir žurnalistus galime kalbėti negailėdami pagiriamųjų žodžių, liaupsindami „ketvirtosios valdžios“ galias ir įtaką – tai šventa tiesa, - sako R.Gudaitis. -  Tačiau šventa tiesa ir  tai, kad didžioji laisvosios žiniasklaidos dalis pragaištingai veikiama pinigų, nejaučia atsakomybės, piktnaudžiauja savo statusu, auditorijai, ypač jaunajai, perša nuostatas, priešingas moralei, negailestinga žmogui, godi sensacijoms, kraujui, prievartai ir smurtui“.

Pasak R.Gudaičio, po kai kurių  laikraščių pavadinimu praverstų užrašas „Esame laisvi nuo visuotiniu sutarimu priimto Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso“.

Be jokios abejonės galima sutikti su R.Gudaičio tvirtinimu, kad „Lietuva nemato ir nežino apie daugybę svarbiausių įvykių, gražių nuostabių žmonių“.

„Gyvename atvirame pasaulyje ne vien interneto ar komunikavimo dėka. Apie Lietuvą, mus, lietuvius teigiamai, palankiai ar ne mąsto žmonės ne tiktai iš mūsų gražios šalelės paveldo, kultūros, kraštovaizdžio, turistinių įspūdžių ir net atsitiktinio bendravimo, bet gana dažnai ir -pasakysiu: deja – taip pat ir iš žiniasklaidos O joje labiau vyrauja žinios, kokioje siaubingoje šalyje mes gyvename, nei rūpestis ieškant išeities grãžinti ir tobulinti tuos mūsų visų bendrus namus. Mes laisvesni už laisvas šalis blogų kriminalinių naujienų kondensatu. Keistas dėsningumas: tai iš žiniasklaidos gali atrodyti - kuo Lietuvoje blogesni politikai ir valdžia, kuo daugiau blogybių ir piktnaudžiavimų, tuo daugiau pramogų, seksualinės laisvės, primityvių aistrų, aukso veršio garbinimo. Geresnės valdžios ir nekorumpuotos tikrovės, įstatymo laikymosi esą net neverta siekti, nes apie ką bus galima rašyti, ką rodyti“.                     

Pinigų ir savininkų galia

„Kodėl bulvariniai skaitalai brukte brukami skaitytojui, bibliotekoms, kodėl jie taip lengvai priimami lyg komunija švenčiausia, nors daugelyje Europos Sąjungos šalių bulvarinė spauda vadinama bulvarine – taigi antrarūše? – pateikia klausimą R.Gudaitis.

Kodėl antrarūšis skaitalas pretenduoja į „ketvirtą valdžią“? Ir pagaliau – kodėl kai kurie žmonės, „Veido“ žurnale autoritetingoj apklausoj apskelbti, jog tai jie realiai valdo Lietuvą, ne LR Seimas, ne LR Vyriausybė, o jie valdo – taigi kodėl jie nepuolė protestuoti, nors taip tikrai būtų įvykę kitoje demokratinėje šalyje? Gal vis dėlto neatimkime iš piliečio šventos teisės žinoti, kas su kuo ir kodėl valdo visuomenės informavimo priemones – jis juk turi teisę pasirinkti.

Seimas labai teisingai pasielgtų, jei sugriežtintų savininkų nuosavybės ir pajamų deklaravimą. Jeigu mes esame už skaidrumą visose srityse, tai, manau, Lietuvos visuomenė privalo būti informuota apie visus be išimties nuosavybės santykius šioje sferoje. Abejočiau tik dėl šios prievolės samdomiems žurnalistams.

Tačiau Lietuvoje, teigia R.Gudaitis, esama tokių savininkų, kurie nėra vieši asmenys, jiems neprivalu deklaruoti turto ir pajamų ne vien žiniasklaidos, bet ir visose kitose srityse, išskyrus menkai ką sakantį akcijų paminėjimą, slepiantis po kampanijų ar priedangos firmų iškabomis, jie lygesni už visus kitus.

„Pinigai, savininkų valia. Deja, dalis žurnalistų – ir nemaža – stačiai vergiškai priklausomi, jiems diktuojama, jie nedrįsta net cyptelti, nors viešumoje atrodo labai narsūs. Mes žinome JAV ir kitų šalių praktiką – atsiprašymus, klaidų atitaisymus, paneigimus, ombudsmenų redaguojamus puslapius, nuomonių įvairovę, tradicijas, ginančias laisvą žurnalistą. Lietuvoje žiniasklaida apdrausta nuo klaidų. Ją kaip rūdys ėste ėda šališkumas – savininkai savo ir artimų verslo grupių interesais diskredituoja verslo varžovus, konkurentus, it nuodingas grybas savo pelėsiais informacijos tiesą žudo užsakomoji, už pinigus pirkta informacija. Neatsparią pinigams žiniasklaidą tai tvirkina – kam tiriamoji žurnalistika, kam informacijos ieškojimo kančios, jei gaunamas net valstybinių institucijų už mokesčių mokėtojų pinigus „produktas“ arba užslėpta reklama. Visai suprantama, kad pinigų galios nereikia analizuoti – tie, kurie tai mato apšaukiami ir iš koneveikiami, žmogaus teisių gynimas vaizduojamas kaip priešiškas darbas arba net cenzūra. Be to, šie savininkai, bosai arba jų interesai žiniasklaidoje neafišuojami, jie nevieši asmenys“.

„Ministerijų, žinybų, savivaldybių perkami spaudos plotai, eterio laikas nukreipia žiniasklaidą nuo tikrosios savo darbo esmės, painioja auditoriją. Matyt, ateina metas mums gerai žinoti, kiek milijonų ir į kokias kišenes, kaip teka ši pinigų upė – įtariu, kad ne į žurnalistų, o į savininkų kišenes. Ši kritika labai rizikinga – dėl jos lengva sukelti tikrą isteriją dėl tų pačių kėsinimųsi į spaudos laisvę. Nekontroliuojama pinigų upė vieniems, grašiai samdomiems žurnalistams, kurie drąsūs su politikais ir eiliniais piliečiais, bet prieš savininką nedrįsta net cyptelti.

R.Gudaitis siūlo  pastatyti paminklą gyvam žurnalistui,  kuris savo savininkui ir bosui pasakys: aš nesutinku vykdyti tamstos nurodymą, užsakymą, nes tai prieštarauja įstatymams, kodeksui, mano garbei, aš protestuoju, nes jūs painiojate savo biznį su sąžininga žurnalistika, konkurencija idėjomis ir informacijos, nuomonių raiškos kokybe.

Reikia valstybės politikos

R.Gudaitis konstatuoja: „Slogi, juoda kriminalinė informacija užgožia pozityvias žinias, daugelis net į rimtos žiniasklaidos statusą pretenduojančių laikraščių džiūgaudami skelbia tokias žinias pirmuose puslapiuose, negaili ploto. Neigiama informacija kište kišama, brukte brukama, daugelis mąstančių žmonių nenori to nei žiūrėti, nei klausyti ar girdėti. Visi juk žino, kad Lietuva gražesnė, kad Lietuvoje neišnyko gražūs žmonės, jų viltys ir troškimai, geri darbai. Labai dažnai tikrovėje Lietuva kitokia nei ją rodo neigiamybių prisotinta „didžioji“ žiniasklaida „mažoji“ vietinė spauda dažnai objektyvesnė, labiau gerbianti savo skaitytoją.

Kada mes baisimės savo karu keliuose, savo jaunų nusikaltėlių žiaurumu, agresyvumu, cinišku požiūriu į moralės vertybes, padorumo stoka, mes turime prisiminti ne tik mokyklą, kurios reforma prasidėjo visų mūsų pasiilgta tautine koncepcija ir šiandien stringa. Didelis nuopelnas čia ir bulvarinės spaudos, liaupsinančios nihilistišką vidutinybę, nuogą kūną, apgailėtiną striptizą ir šou kultūros dvasinį skurdą. Šioje imituojančioje žiniasklaidą, parazitiškai besidangstančioje jos statusu pramoginėje stichijoje sukasi beprotiškai dideli pinigai ir - sveiku protu nesuvokiamas net šioje iliuzijų mugėje - „žvaigždžių“ skaičius: minėtu „geru“ mes toli aplenkėme Vakarus ir net Holivudą jiems nežinant. Nacionalinis turtas – eteris seniai išdalintas komercinėms televizijoms ir jų projektams. Tikslas – žiūrovas, kuris nemąstytų, žiūrovas, kuris įsisavintų primestus elgesio stereotipus: mes – tai yra parazituojantis žiniasklaidos statusu šou niekalas ir jo auditorija - aukščiau už įstatymus, „mes – viskas...“. Bulvariniai dienraščiai kone už dyka braunasi į mokyklas, bibliotekas. Bulvarinė, šou verslo tariamoji žiniasklaida Lietuvoje vis agresyvesnė, jos tikslas – užvaldyti visą auditoriją. Valdžia dėl visko liks kalčiausia, nes balčiausi tie, kurių biznis skatina neatsakingumą ir cinizmą“.

Pasak R.Gudaičio, valstybė gali pasigirti daugybe modernių doktrinų, tačiau šiandien neturi nei solidžios kultūros, nei įžvalgios informacijos politikos. „Pataikauti šou bizniui netoliaregiška. Valstybė turi orientuotis į nacionalinių tradicijų vertybes, meno reiškinius, galiausiai į žiniasklaidą kaip pilietiškumo ugdymo instrumentą“.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos stebėsenos skyrius atliko analizę – Lietuvoje beveik neliko spaudos vaikams  ir paaugliams. Leidžiama spauda orientuota į čia jau minėtų kenksmingų stereotipų ugdymą. Nemažą jos dalį galima priskirti erotinės ir net pornografinės informacijos kategorijai – tokie galimi sprendimai ekspertų išvadų pagrindu.

Kokia išeitis? - klausia R.Gudaitis ir atsako: „Visomis išgalėmis, pradedant mokyklos suolu, ugdyti kritišką požiūrį, saviraiškos laisvės pojūtį, gebėjimą skirti grūdus nuo pelų, informacijos atrankos įgūdžius.

Tam reikia valstybės politikos, visuomenės, visų mūsų pastangų.

Nesiūlydami valstybei kišimosi ar reguliavimo, siekiame stiprinti savitvarkos modelį visose srityse, įskaitant internetą.

Visuomenės reiklumas, išprusimas, pilietiškumas – štai tie kriterijai, kuriais privalo vadovautis rimtoji analitinė žiniasklaida. Mūsų mokyklos, žmogaus teisių asociacijų, žiniasklaidos savitvarkos laukia kruopštus šviečiamasis darbas: žmonės turi suvokti savo teises, jas ginti, privalo sugebėti teisingai pasirinkti informaciją, išreikšti save. Mūsų pareiga jiems padėti – ginant žodžio laisvę, nesitaikstant su mėginimais spekuliuoti šia laisvės ir demokratijos sąlyga“.

R.Gudaičio įsitikinimu,visuomenė gali daugiau nei mano tie, kurie, manipuliuodami sąmone, praradę teisę būti garbingos ir etiškos žiniasklaidos dalimi. „Tokia pozicija nesusilaukia pritarimo būtent iš tariamosios žiniasklaidos dalies, kuriai pinigai seniai svarbesni už padorumą ir idealus“.

Ir vis dėlto R.Gudaitis sako matąs ir garbingą žurnalistiką, ir gabius jaunus talentus, ir poreikį siekti tikrosios žiniasklaidos nepriklausomybės. Tai rodo ir simptomiški sociologinių tyrimų duomenys, bylojantys apie mažėjantį žmonių pasitikėjimą Lietuvos žiniasklaida.