Kairioji vaivorykštė

Pastarieji metai, kuomet iš Lietuvos išvyko net 58 tūkst. žmonių, žymi didžiausius emigracijos mastus po nepriklausomybės atgavimo. Didžioji dalis išvykusiųjų - studentai, perspektyvūs universitetų absolventai, įvairių sričių profesionalai, darbininkai, smulkūs ūkininkai, netekę kantrybės arba akis į akį susidūrę su gresiančiu skurdu. Šiandien tėvai jau nebestabdo savo atžalų, neprašo jų baigti studijų, likti Lietuvoje ir pabandyti įsitvirtinti savo gimtinėje. Tokia nūdienos situacija. Ar galime į tai žiūrėti ramiai kaip į laikiną procesą, o gal tai demografinės krizės signalas? Visuomet raginau ir raginsiu jaunimą studijų metu emigruoti pastudijuoti ir padirbėti svetur. Neskatindamas emigruoti visam laikui, tačiau rekomenduodamas pasisemti patirties pažangesnėse Europos šalyse, praplėsti akiratį, pramokti papildomą užsienio kalbą ar, pagaliau, užsidirbti studijoms ir laisvalaikiui. Tai vadinčiau laikina edukacine emigracija, naudinga būsimai profesinei veiklai Lietuvoje. Tačiau visiškai kita medalio pusė, kai kalbame apie jauną žmogų, baigusį aukštojo mokslo bakalauro ar magistro studijas ir negalintį susirasti darbo Lietuvoje arba įsidarbinus, atlyginimo skirtumas dešimtis kartų skiriasi už tą, kurį gauna turtingesnių ES šalių darbuotojai. Todėl šiandien, valdant konservatorių Vyriausybei, konstatuoti galima viena – jaunimo emigracija labai naudinga šiandieninei valdžiai (dirbtinai sumažėja bedarbių procentinė dalis, nereikia sukti galvos dėl darbo vietų kūrimo jaunimui, nereikia mokėti motinystės išmokų, nes vaikai gimdomi svetur ir pan.), tačiau – tai katastrofa Lietuvai, kadangi tūkstančiais išvykę jaunuoliai bus per tvirtai įleidę šaknis svetimoje šalyje, tad, tikėtina, jog motyvacijos grįžti į Lietuvą nebeliks, dėl to dar sparčiau trauksis lietuvių tauta, galimai sulauksime imigrantų iš trečiųjų šalių. Didžioji dalis emigruojančių jaunuolių atskys trumpai: „ten“ galima gyventi „laisviau kvėpuojant“. Kaip galime pristabdyti jaunimo emigraciją iš Lietuvos? Pirmiausiai, turi vykti glaudesnis dialogas tarp Vyriausybės ir universitetų, kurie paruošia per daug kai kurių populiarių specialybių profesionalų, kuriems darbo rinka Lietuvoje yra per siaura. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad teisininkų galima neruošti bent 10 metų, vadybininkų specialybę ir kai kurias kitas eliminuoti neribotam laikui. Todėl atsakomybę neša ir aukštosios mokyklos, kurios besinaudodamos autonomija, siekia tik maksimizuoti savo pajamas, priimdamos vis didesnį studentų skaičių, tačiau nesirūpina ką ir kur tie studentai su pertekliniu diplomų skaičiumi veiks. Antra, turime įtvirtintą ydingą nuostatą, kai norint dalyvauti konkurse į valstybės tarnybą, reikalaujama turėti bent 1 – 2 darbo metų patirtį tam tikroje sferoje. Su šviežiausiomis žiniomis universitetus pabaigę specialistai negali konkuruoti siekdami užimti vietas valstybės tarnyboje. Ar tai ne paradoksas? Todėl būtina panaikinti darbo stažo reikalavimą pretendentams, siekiantiems užimti ne vadovaujančius postus valstybės tarnyboje. Vyriausybė taip pat turi daugiau dėmesio skirti trišaliam dialogui kartu su universitetų bendruomene bei verslu, siekiant, kad dar besimokydami universitete studentai turėtų galimybes atlikti praktiką atitinkamoje įmonėje, kur vėliau galės pasilikti dirbti. Kol kas atliekamos praktikos yra labiau formalios, kartais, kaip žinoma, uždedamas tik parašas, realiai jokios praktikos neatliekant. Be to, kai kurios Lietuvos savivaldybės teikia paramą jauniems žmonėms, paruošusiems smulkiojo verslo projektus. Tokį pasiūlymą artimiausiu metu pateiksiu Lazdijų savivaldybės vadovams. Tai gali prisidėti prie jaunimo verslumo skatinimo rajone, nes dažnai verslą ketinantis pradėti jaunas žmogus, kuris turinti gerą idėją, elementariai stokoja pradinio kapitalo. Galiausiai, esame labai maža tauta, todėl kol mes skirstysime žmones į geresnius ir blogesnius, protingesnius ir ne tokius protingus, būsim nešini įtarimų vienas kito atžvilgiu, tol bendra psichologinė būsena prisidės prie to nelemto noro emigruoti neribotam laikui. Taigi, emigruokime, kol studijuojame, semkimės žinių ir gerųjų visuomenės bendruomeniško gyvenimo formų bei tolerancijos, tačiau stenkimės tai pritaikyti ir įgyvendinti savo gimtinėje. Justas Pankauskas, Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys