Kairioji vaivorykštė

 

Šiandien akivaizdu –  visos nepriklausomos Lietuvos valdžios, pasidavę siaurakakčio ekonominio liberalizmo nuostatoms, Lietuvos valstybės nekūrė, kūrybą tik vaidino. Tikrumoje Lietuvą naikino, varydami žmones iš jos. Labiausiai apgailėtina, kad tai darė ir susijungę socialdemokratai *. O juk valstybė – tai gyvas organizmas, kurio kiekviena ląstelė – žmogus – yra didžiausia vertybė.

Laikas taisytis.

 

Stebint ir vertinant Lietuvos valdžių priimamus ir įgyvendinamus įstatymus bei šiandieninio mūsų jaunimo nuostatas ir elgseną, peršasi išvada, kad mums valstybė jau nebereikalinga. Dar XIX a.gale aušrininkų, varpininkų ir socialdemokratų  iškelta Nepriklausomos Demokratinės  Lietuvos Respublikos idėja, praėjus 20-čiai nepriklausomybės atkūrimo metų, o gal ir nuo 1990 m. kovo 11 d., nebeaktuali, nes visuomenės gyvenimo esme tapo  materialinis turtėjimas ir linksmybės, kad gerovė – tai kiekvieno gyvenimas kaip kas išmano, kad tai ir yra išsvajotoji laisvė. Apie pusė milijono darbingų, aktyvių, išsilavinusių Lietuvos žmonių, net šeimomis, su vaikais, išbėgo ir bėga iš Lietuvos gerinti gyvenimo kitų, ne savo valstybės.

Švedijos Linkopingo universiteto darbo studijų profesorius Č Vulfsonas, dešimt metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, taip kritiškai apibendrina mūsų ir mūsų valdžių veiklą: „Kai Lietuva atsikratė komunizmo ir atgavo nepriklausomybę, čia tvyrojo neapykanta Sovietų Sąjungai bei visoms idėjoms, kurios buvo siejamos su tuo periodu. Žmonės jautė, kad kolektyvizmas, idėjos apie demokratinį dalyvavimą buvo diskredituotos senojoje eroje, todėl idėjų sistemoje susidarė vakuumas. Tas vakuumas buvo užpildytas laisvos rinkos idėjomis, įkurtas Lietuvos laisvosios rinkos institutas, skirtas platinti šias idėjas Lietuvoje. Tai lėmė, kad socialdemokratinei politinei minčiai neliko vietos. ...netgi socialdemokratai perėmė daugybę neoliberalizmo idėjų: pritarė privatizacijai, būtinybei atsisakyti daugybės valstybės įmonių, propagavo smulkų verslą, pasisakė už antireguliacinius įstatymus – kitaip tariant, parėmė visas idėjas, kurios paprastai randamos neoliberalų politinėje darbotvarkėje. Visos šios idėjos Lietuvoje yra būdingos ne tik socialdemokratams ar liberalams, o visoms pagrindinėms politinėms jėgoms“.

Laisvosios rinkos Instituto balsas buvo toks visus mus mulkinančiai įtakingas, kad net labai argumentuoti mūsų autoritetingų ekonomistų profesorių Povilo Gylio ir Romo Lazutkos akivaizdūs perspėjimai ir kritiški priimamų blogų ekonominių įstatymų aiškinimai dar ir šiandien neturi reikšmingos įtakos. Už tai sunkmečiu užmokame blogesniu gyvenimu nei kitos Baltijos šalys.

Naujojo, trečiojo tūkstantmečio XXI a. pradžioje Europoje ir Lietuvoje iškyla naujos socialinės raidos problemos, reikalaujančios net ir socialdemokratijos ideologinės revizijos, naujų požiūrių. Tai rodo debatai, vykstantys Europoje, Baltijos šalyse, taip pat ir Vyriausybės inicijuota strateginė programa „Lietuva 2030“.

Vakarų pasaulis, atrodo, yra tam tikroje neapibrėžtumo būsenoje – tiek ekonominiu, tiek ir socialinės raidos požiūriais. Ne tik JAV, bet ir Europa, perdėtai išteklius dėjo į gyvenimo komfortą, kuris nedavė pakankamo grįžtamojo ekonominio efekto - tenka išgyventi krizę. Krizės – dėsningi visuomenės raidos reiškiniai, priverčiantys protaujančią visuomenės dalį susimąstyti, ar kartais tai, ką mes darėme ir siekėme, yra svarbiausia. Gal pasikeitė aplinka, pati visuomenė, ir jau iškyla kiti poreikių akcentai.

Prieš šimtą kitą metų Europoje, atsiradus ir besirutuliojant  industrinei visuomenei, iškilo darbininkijos ir žmonių darbo problemos, kurių socialinės problemos, jų sprendimai suformavo gerovės valstybės siekius, tai atvedė Europą į Suvienytas Europos Valstijas – Europos Sąjungą. Šiam vyksmui lemiamą įtaką turėjo kairiosios politinės nuostatos.

 

Kairiosios politinės nuostatos Europoje praranda populiarumą

Atrodo, kad tradicinės kairiųjų idėjos jau nebetenkina besikeičiančios Europos visuomenės. Visa tai akivaizdžiai rodo 2009 m. Europos Parlamento rinkimų rezultatai, ypač apibendrinta Europos socialistų partijos rinkimų rezultatų evoliucija (Gairės, 2009, Nr.8). Prieš beveik 150 metų Europoje vykstant feodalinės visuomenės, pagrįstos agrarinėmis technologijomis, kaitai (transformacijai) į kapitalistinę industrinę, atsiradus darbininkijos klasei, natūraliai atsirado ir jos teisių gynėjos – politinės kairiosios (socialistų, socialdemokratų, leiboristų) partijos. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje kairiosios partijos pradėjo lemti valstybių gyvenimą, kairiųjų idėjų galia buvo reikšminga Europos Sąjungos formavimuisi. Tradicinės kairiųjų politinės nuostatos buvo pagrįstos tvirtu mokslo pamatu –  K.  Markso socialine-ekonomine teorija ir I. Kanto (neokantiniu) etiniu imperatyvu. Bet šiandieninė Europa jau pasikeitė, tradicinės kairiosios idėjos jau nebetenkina. Iškyla ne smulki problemėlė, kuri spręstina vienu kitu taktiniu įstatymo pakeitimu, šaknys yra kur kas gilesnės. Tai galima spręsti iš to, kad 2009 m. gale Didžiosios Britanijos parlamento narys Dž. Krudas ir Bundestago (Vokietija) narys  A. Nahles inicijavo debatus temomis: „Europos socialdemokratijai reikia naujo starto“ ir „Kas šiandien yra Gerovės Valstybė ?“ (Besikeičiančių klasių manifestas). Debatus išplėtė ir, galima sakyti, tęsia iki dabar  virtualus žurnalas „Social Europe Journal“, vadovaujant redaktoriui H.  Mejeriui  ir Fridricho Eberto fondo atstovui K. Spiegeliui.  Gerovės valstybė problemas svarstėme ir mes Lietuvoje, pernai gruodį vykusioje  Kauno konferencijoje.  O kovo 11 d. panašias problemas aptarė Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) kairieji kartu su Danijos politologais „Next Left“ konferencijoje Rygoje. Iškyla naujų kairiųjų idėjų revizijos poreikis.

Reikalinga kairiųjų idėjų revizija ir nauja kairiosios politikos koncepcija

      Naujos kairiosios politikos pamatai turi būti pagrįsti šiandienos mokslo teorijomis, numatančiomis ateinančios visuomenės raidos tendencijas ir visuomenės poreikius. Tai buvo bandyta formuluoti dar 1999 m. lapkričio pradžioje  XXI Socialistų Internacionalo kongreso Paryžiuje priimtoje. Deklaracijoje. Ji konstatavo, kad pasaulio visuomenė pereina į naują raidos stadiją, paženklintą bio- ir info- technologijų plėtra, kad industrinė visuomenė virsta informacijos ir žinių-žinojimo visuomene, kuri radikaliai keičia socialinį gyvenimą. Tai buvo Lisabonos Strategijos preliudija – nuostata, kad visuomenės gyvenimo gerovę, problemų sprendimus turi lemti mokslo ir technologijų kūryba. Net nurodytos konkrečios mokslo ir technologijų kūrybos kryptys.

Mokslo-technologijų kūrybinio socialinio sluoksnio formavimas – Europos ir  Žmonijos ateities garantas 

 

Rusų mokslininko Kondratjevo socialinės-ekonominės raidos  bangų ar ciklų ir austro Šumpeterio kūrybinių destrukcijų (creative destructions) mokslinės teorijos akivaizdžiai rodo, kad visuomenės raidą lemia naujai kuriamos ir įgyvendinamos technologijos

Europos visuomenė jau gyvena penktojoje Kondratjevo ciklo, atrodo, pabaigos, fazėje, yra pargyvenusi 4 industrinės visuomenės socialinius-ekonominius pakilimus ir tiek pat krizinių (creative destructions) periodų.

Penkios Kondratjevo socialinės-ekonominės raidos „bangos“ bei „ciklai”, Šumpeterio  „kūrybinės destrukcijos“ ir ateinanti šeštoji  konverguojančių mokslo-technologijų (Nano-Bio-Info-Cogno-Eco) „banga“ su šiuo metų besireiškiančia besikeičiančių technologijų destrukcija (krize).

 

 

Mes esame šeštosios, beprasidedančios naujos technologinės raidos bangos pradinėje fazėje, kas, pagal Šumpeterio sampratą, ir sukelia šiandienos pasaulio krizę. Dabartinė ekonominė krizė yra ne taktinė, bet strateginė problema. Jos sprendimas – kuo greitesnis ir efektyvesnis naujų technologijų sukūrimas ir įgyvendinimas. Tam būtina formuoti specialų socialinį mokslo-technologijų kūrybinį sluoksnį ( creative class), kuris kryptingai kurtų ir įgyvendintų konverguojančias NBICE (Nano-Bio-Info-Cogno-Eco) technologijas. Tokią socialinės-technologinės raidos kryptį dar 2002 m. nubrėžė Obama, kandidatuodamas į JAV prezidentus. Tokios žmogaus gerovės didinimo strateginės raidos programos numatomos ir Europos Sąjungoje nuo 2004 m. (Alfred Nordmann, Report, 2004)

 

Kūrybinis mokslo-technologijų socialinis sluoksnis – naujosios politinės kairės dėmesio centras ir ateities inovacijų kelias

 

     Darbininkija, kaip tradicinis kairiosios politikos socialinis dėmesio ir rūpesčių sluoksnis, išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse praranda aktualumą, nes yra pakankamai gerai apsaugotas įstatymais ir įgyvendintomis socialinės etikos nuostatomis. Be to, industriškai stipriose valstybėse tradicinė darbininkija sudaro tik iki 20 proc. visų gyventojų ir ji, kaip kadaise agrarinis sluoksnis, mažėja. Ją gamybinėse sferose pakeičia automatai ir robotai. Darbininkijos problemos kol kas išlieka neišspręstos ES Rytų Europos šalyse, ypač ryškios šiandienos krizės situacijoje. Vakarų technologiškai išsivysčiusiame pasaulyje gausų darbininkijos sluoksnį keičia gausiausias aptarnaujančiųjų socialinis sluoksnis, dirbantis gan monotonišką, nereikalaujantį didesnio išradingumo darbą, pvz., su kompiuteriais. Bet, pažiūrėjus į visuomenės raidos dėsningumus, akivaizdu, kad ir tradicinių darbininkų darbo vietos, jų problemų sprendimai atsiras tik įgyvendinant ir plečiant naujas, aukštąsias technologijas. Be to, naujųjų NBICE technologijų įgyvendinimas strategiškai spręstų ir tradicines socialistų bei kairiųjų-žaliųjų gamtos saugojimo problemas.  Konverguojančios mokslo-technologijų idėjos reikalauja kenksmingas gyvajai gamtai fizikines-chemines technologijas pakeisti naujomis sintetinės biologijos technologijomis, kurios harmoningai susilietų su natūralia gyvąja gamta, nes biosintetinės technologijos savo esme bus  labai giminingos gyvybinėms technologijoms. Tai liečia ir tikrų žmogiškųjų – savęs atradimo ir realizacijos visuomenėje psichologinių technologijų sprendimo  problemas.

Naujų, mokslu grįstų technologijų kūryba – tikras žmogiškasis gyvenimas, žmonijos tikro gyvenimo gerovės garantas

 

    Tradicinė industrinės visuomenės darbininkija, ir net aptarnaujanti klasė, dėl kasdienės duonos savo šeimai ir sau nėra laisva - yra priversta dirbti nežmonišką, dažnai sunkų, monotonišką, žmogų alinantį automato darbą. Amerikiečių mokslininko A. Maslovo žmogaus poreikių piramidė parodo, kad yra 5 hierarchiškai susiklostę žmogiškųjų poreikių lygiai, kurių žemiausias – fiziologiniai (Gairės,2009, Nr. 5,8). Darbininkijos žmogiškajam laisvėjimui nepakanka vien fiziologinių poreikių tenkinimo. Juos patenkinus kelias veda aukštesnių poreikių lygių link: saugumo, geranoriškos socialinės aplinkos, visapusiškos pagarbos, ir aukščiausio – savęs atradimo lygmens. Galima pripažinti, kad Vakarų Europos, ypač Skandinavijos šalių, gyvenimas yra pasiekęs tokį žmogiškojo gyvenimo lygį, kuris tenkino 4 žemuosius poreikių piramidės lygius.  Bet aukščiausias - žmogiškasis, savęs atradimo ir realizacijos visuomenėje (self-actualization) vargu ar yra pasiektas. Tai specifinė žmogaus gyvenimo veiklos – informacijos gamybos – problemų formulavimo, projektų ir programų kūrybos, sprendimų priėmimo sfera. Tai specialaus kūrybinio socialinio sluoksnio, kurio gyvenimas yra ne tiek „kasdienės duonos” ir materialaus gyvenimo komforto, bet jį „užkrėtusių” problemų sprendimų paieškos poreikis -  kūrybinės klasės veiklos sritis. Žmogus, pasiekęs šį penktąjį A. Maslovo poreikių lygmenį ir radęs visuomenės pripažinimą, net ir būdamas skurde, jaučiasi laimingas. Nes jis jaučiasi tikru žmogumi, poreikis materialiajam komfortui nuslenka į antrąjį poreikių planą.  O iš tokių asmenybių sudaryta kūrybinė klasė, kuriai suteikiamos sąlygos ieškoti visuomenės problemų sprendimų ir juos radus suteikiama teisė sprendimus įgyvendinti (vadovauti), yra patikimiausias visuomenės gerovės ir išlikimo garantas.

 

Ar socialiai apdraustas Europos kūrybinis mokslo-technologijų  sluoksnis?

 

      Vienprasmiškai galima teigti, kad ES Baltijos ir Rytų Europos šalyse kūrybinis mokslo-technologijų sluoksnis paliktas saviišgyvenimui. Atskirų asmenybių mokslo-technologinė kūryba vertinama ne kaip visuomenės ateities garantas, bet kaip atskirų mokslo personalijų, kaip ir menininkų ar rašytojų, tam tikrų siekių tenkinimas. Geresnė padėtis yra Vakarų Europos šalyse, bet ir čia daugumos socialinio aptarnavimo (service) sluoksnio darbuotojų (valdininkų) atlyginimai bei privilegijos didesnės už mokslininkų. Tai rodo, kad net ir Europos kairieji dar nemato ateinančios kūrybinės visuomenės. Prieš Europos kairiuosius, kaip ir ateities kairiuosius (Next Left) iškyla problema – įvertinti kūrybinės mokslo-technologijų klasės reikšmę Europos ir pasaulio ateičiai ir priimti programinius sprendimus dėl šio socialinio sluoksnio ateities. Tai galėtų būti Next Left programinė vėliava. Tokios strateginės idėjos įgyvendinimui Europos Sąjungoje labausiai pribrendę Skandinavijos šalys, ypač – Švedija ir Suomija. Baltijos šalims būtina į jas orientuotis.

 

Baltijos šalių ateitis – kūrybinis mokslo-technologijų BaltoSkandijos regionas

 

 Pasaulio valstybių gyvenimo gerovės 2009-2010 m. atliktos analizės (Legatum – 110 valstybių pagal 8 vertinimo gyvenimo rodiklius,  NewsWeek – 100 pagal 5 rodiklius iš 200 esamų ir pakankamai gerai žinomų pasaulio valstybių) rodo, kad pirmajame geriausiųjų dešimtuke yra visos Skandinavijos valstybės ir Suomija. Ypač išsiskiria Suomija ir Švedija. Baltijos šalys yra  ketvirtojoje ar net penktojoje dešimtyse. O pagal Global Inovative Index – 24-44 vietose. Skandinavijos šalys ir Suomija yra vertinamos aukščiausiais kūrybingumo rangais. Geriausias pavyzdys Baltijos šalims yra Suomija. Ši maža valstybė, turinti sunkesnes gamtines sąlygas už Baltijos šalių, kaip ir jos nukentėjusi Antrojo pasaulinio karo metais, šiandien yra viena pirmųjų tarp gerovės šalių, pasižyminti didžiuliu ir augančiu inovatyvumu - naujų aukštųjų technologijų kūrybingumu. Kūrybinės klasės koncepcijos autorius ir  tyrinėtojas amerikietis R. Florida savo tyrimų išvadose teigia, kad „Šiaurės Europos tautas jų kūrybinės klasės daro naujų proveržių lyderėmis“ (2004). Mokslo-technologinis kūrybingumas šias šalis daro gerovės valstybėmis ne tik ekonomiškai, bet ir socialiai-psichologiškai. Baltijos šalims būtina su šiomis šalimis kooperuotis į ES kūrybinį mokslo-technologinį Baltoskandijos regioną. Nes kontinentinės Vakarų Europos šalys yra labiau linkę vystyti dviejų greičių Europą, mus, rytiečius, palikdamos ateičiai antrame plane. Toks Baltoskandijos mokslo-technologinės kūrybos regionas galėtų būti pavyzdys ir ES kontinentinės Europos šalims, nes tokio regiono raidoje slypėtų universaliosios gerovės valstybių raidos vertybės.

Ar yra universali socialinė vertybė, kurią reikėtų kūrybinio regiono šalims įgyvendinti?

      Gyvųjų ir socialinių sistemų mokslinės evoliucijos teorijos rodo, kad atsirandant naujoms visuomenės gyvenimo technologijoms keičiasi visuomenės sluoksnių sambūvio formos, tam tikrų sambūvių vyravimo tvarka. Klasikinė biologinių-socialinių populiacijų teorija rodo, kad socialinę formaciją lemia trys kraštutiniai skirtingi tarpusavio sąveikos būdai: konkurencija, kooperacija ir plėšra (plėšrūnas-auka sambūvis). Feodalinė visuomenė, kuri ekonomiškai (pagal materialiųjų išteklių gamybą) pagrįsta agrotechnologijomis, pagal socialinius santykius yra akivaizdi plėšikavimo (karų) visuomenė ir istorinė epocha atitinkamai.  Pagal vyraujančias sambūvio formas feodalinės visuomenės universaliųjų vertybių svoriai rikiuotini taip: plėšra>konkurencija>kooperacija, arba plėšra>kooperacija>konkurencija.

Kapitalistinėje visuomenėje, kurios ekonomikos pamatas yra materialioji prekinė gamyba, vyrauja konkurencija dėl rinkų, konkurentinės rinkos etika, universaliosios sambūvių vertybės rikiuojamos: konkurencija>plėšra>kooperacija, arba konkurencija>kooperacija>plėšra.

Ateinančios kūrybinės mokslo-technologijų visuomenės, kurios socialinio gyvenimo pamatas yra informacijos gamyba – problemų projektų kūryba, kooperacijų sambūvis turės vyrauti, ir universaliosios sambūvių vertybės rikiuotis taip: kooperacija>konkurencija>plėšra, arba kooperacija>plėšra>konkurencija.

       Informacija yra nematerialioji vertybė, ji neklauso tvermės dėsnio, jos gamybai – efektyviai mokslo-technologijų kūrybai reikalingas kooperacinių ir lygybės sambūvių vyravimas. Konkurencija ir plėšra kūrybingumą slopina. Akivaizdu, kooperacijos sambūvio iškėlimas į vyraujančias pozicijas yra universalus evoliucinis žingsnis, keičiantis visuomenės etiką. Kūrybinė visuomenė savo kasdienio gyvenimo esme yra tikroji Next Left visuomenė, apjungianti solidarumo ir lygybės principus.

„Next Left“ evoliucija – per kūrybinę klasę solidarios kūrybinės visuomenės link

       Sociologas R. Florida socialinės kūrybinės klasės koncepciją suformulavo remdamasis trimis TTT (tolerancija, technologijos, talentai) socialiniais pamatiniais „akmenimis“. Pagal jį, šios kūrybinės klasės tikslas – visuomenės ekonominis augimas. Bet, pažvelgus giliau, socialiniu-psichologiniu požiūriu, kyla klausimas ar ekonominis augimas yra žmogaus ir visuomenės gerovės esmė ?  Ar būtinas ekonominis augimas gerovės valstybės formavimui ? Ekonominis augimas reikalingas ir svarbus, bet ar tai yra raktas visuotinai gerovei? Gal gyvenant ir ekonomiškai skurdokai, bet socialiai solidariai kooperuojantis, minimizuojant tarpusavio konkurenciją,  visuomenės gyvenimo gerovė juntama kur kas labiau? Be to, toks sambūvis ženkliai lemia ir visuomenės veiklos ekonominį efektyvumą. Todėl ekonominių problemų sprendimas per visuomenės solidarumo ugdymą ir įgyvendinimą, bet ne per investicijų pritraukimą, gal yra kur kas efektyvesnis ? Nes toks sambūvis garantuoja didesnį grupinį kūrybingumą. Iškilus bet kokiai problemai išlavintų kūrybinės klasės žmonių kooperatyvinė veikla ras greičiausiai pačius efektyviausius sprendimo kelius, įgyvendins neįmanomiausius projektus. Tai liudija civilizacijų istorijos bei jų liekanos. Todėl Next Left ateitis – solidari mokslo-technologijų kūrybos  visuomenė.

Lietuvos ateitis -  solidari mokslo-technologijų kūrybinė visuomenė  Baltoskandijos šalių organizme

      Vyriausybės inicijuotą strateginę programą „Lietuva 2030“ ar  viziją „Lietuva – tavo sėkmės šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti“ vargu ar galima pavadinti strategine. Nors ir teigiama, kad „Šios strategijos tikslas – pažadinti visuomenės kūrybiškumą, susitelkti prie idėjų, kurias įgyvendinus Lietuva taptų moderni, veržli, atvira pasauliui šalis...Siekdami šio tikslo turime semtis patirties iš tarptautinės erdvės, orientuojantis į gerovę žmonėms sukūrusias Šiaurės–Baltijos regiono valstybes“ , bet nematomi tie galingieji visuomenės raidos varikliai, kurie vestų Lietuvą į deklaruojamą gerovę. Tvirtinama „per ateinančius 20 metų - 13 pagrindinių siekių. Šie siekiai bus pagrindas nustatant šalies raidos prioritetines sritis ...Įgyvendinant viziją 2030 metais Lietuva bus tarp 10 pažangiausių ES šalių narių pagal:  gyvenimo kokybės indeksą (dabar 13-16 vieta), laimės indeksą (dabar 20 vieta), demokratijos indeksą (dabar 21 vieta), pasaulio konkurencingumo indeksą (dabar 19 vieta ES), globalizacijos indeksą (dabar 26 vieta ES), suminį kūrybingumo indeksą (dabar 25 vieta ES).“

Siekiai geri, bet jie dvelkia dar industrine, jau nueinančia, „sportine“ visuomene, kurios sampratoje slypi ne kooperatyviniai  kūrybiniai, bet tik konkurentiniai, slopinantys kūrybingumą, santykiai – kovoti dėl pirmųjų vietų tarp kitų. Tai ekologinės sistemos, socialdarvinizmo koncepcija, kuri nėra harmoningai organizuota, bet tik susireguliuojanti sistema. Tokios sistemos vystosi lėtai, genetinių algoritmų principu.

O reikia, kad Lietuva vystytųsi pagal gyvojo organizmo, kurį valdo smegenys – organizuotos gyvosios sistemos, principus. Kur kiekvienas žmogus valstybėje, kaip ir kiekviena ląstelė organizme, būtų būtinai reikalingas atlikti tam tikrą labai reikiamą darbą. Kad mums visada žmonių būtų per maža. Juk kiekvienas sutiks, kad žmogus, net ir žemiausio išsilavinimo, yra kur kas tobulesnė mašina už bet kokią inžinierių sukurtą, jis gerai organizuotoje visuomenėje gali vykdyti kur kas sudėtingesnes operacijas. O tai yra vertybė. Kad iš Lietuvos bėga žmonės, rodo, kad Lietuva yra labai blogas organizmas, nes nereikalingos jo kūno dalys, kad pas mus yra labai blogas valdymas, blogos valdymo struktūros.

Lietuva – gyvas organizmas

Tenka prisiminti, kad Lietuvos socialdemokratų (LSDP) 1992 m. Seimo rinkimų programa buvo rengiama vadovaujantis organinės-organiškosios valstybės koncepcija, kurią dar prieškaryje buvo pradėję propaguoti moderniosios krikščionybės ideologai (A. Maceina, S. Šalkauskis, K. Pakštas ir kiti). Skirtumas tarp krikščionių ir socialdemokratų požiūrių (koncepcijų) yra tik tas, kad socialdemokratai aukščiausia vertybe mato tik žmogų (Kanto etinis imperatyvas), o anieji mato aukštesnę vertybę, vertybę virš žmogaus – autoritetą.

Mintį valstybę matyti kaip gyvą organizmą vienas pirmųjų pradėjo skleisti anglų filosofas, biologas, sociologas (beje, politinio liberalizmo – socialdarvinizmo ideologas) -  H. Spenceris (1820-1903). Valstybės stiprybė, gyvybingumas – jos gyventojų kiekio, jų sveikatingumo ir ilgaamžiškumo didėjimas, tikėjimas sava valdžia ir visuomene. Ar Lietuva tenkina šiuos reikalavimus, kai jos piliečiai bėga svetur?!

Prieš dvidešimt metų atgavę nepriklausomybę darnios, solidarios Lietuvos valstybės, kuri būtų vientisas gyvas organizmas, nekūrėme. Visos valdžios, kurias išrinkome, ir kurioms suteikėme teisę mus valdyti, net ir socialdemokratinės, susirgo nuostata – išsidalykime (privatizuokime) valstybinį turtą ir gyvensime kaip švedai...

 

O išėjo priešingai – „prichvatizuotas“ valstybinis turtas ir valdžia, ypač tie „patriotai“, kurie sugebėjo to turto „habtelt“ kuo daugiau, darė priešingai – Lietuvą pradėjo griaut, naikint. Lietuva, kaip vieninga visuomenė, solidari žmonių valstybė, tapo nebereikalinga -  buvo reikalinga pigi darbo jėga tam tikrų verslo „bosų“ ir valdžios „ponų“ turtėjimui. Lietuvos naikinimas per 20 metų vyko kur kas aktyviau ir efektyviau, nei bolševikai sugebėjo per pusę šimtmečio, jėga į Sibirą ištrėmę apie 150 tūkst. žmonių, iš kurių dauguma praėjus dešimtmečiui grįžo. Savi  gi „patriotai“ sukūrė tokias žmonių gyvenimo sąlygas, kad tris, o gal keturis kartus daugiau už bolševikus privertė jaunų darbingų žmonių su mažais vaikais iš Lietuvos išvykti savu noru. Valdymo teorijos požiūriu  blogais valdymo įstatymais pusę milijono žmonių per 20 metų išvijom gerinti gyvenimą ne mūsų Lietuvos, bet svetimose, geriau už mus gyvenančiose valstybėse.

Šiandien, kai į gyvenimą ateina konverguojančios Nano-Bio-Info-Cogno-Eco technologijos, pagrįstos gyvosios gamtos technologijų  principu, ir visuomenės gyvenimas turi būti orientuotas į gyvojo pasaulio gyvenimo organizacijos principus. Juk gyvybė Žemėje per milijardus evoliucijos metų surado pačias tinkamiausias sambūvio formas. Reikia tik jas suprasti ir visa tai panaudoti tobulinant mūsų gyvenimą.

Jeigu K. Marksas ir F. Engelsas  skelbtų Manifestą ne XIX a. vidury, o dabar - XXI a. pradžioje, tai pirmuoju sakiniu matyt teigtų: „Šmėkla blaškosi po Europą – ypatingoji socialinė mokslo-technologijų kūrybos šmėkla.“

 

     Socialdemokratai, grįžkime į socialdemokratiją, bet jau kitonišką – matykime ateinančią ypatingąją mokslo-technologijų kūrybos, kaip gyvas organizmas solidarią Lietuvos visuomenę Baltijos, Šiaurės šalių ir Europos Sąjungos kūrybiniame technologiniame  kooperatyve.

 

---------                                          

1.      Dobilas Kirvelis: „Ar Lietuvos socialdemokratai yra reformistai ir mato ateinančią kūrybinę visuomenę?“ Gairės, Nr.5, 2007. (www.Paleckis.lt/ Kirvelis, 2008 02 16)

2.      Dobilas Kirvelis: „Socialdemokratija: ekonominis (turto) ar etinis (solidarumo) socializmas“.

Gairės, Nr.5, 2009.

3.      Dobilas Kirvelis: „Ar nepribrendo laikas peržiūrėti Europos socialdemokratines vertybes ?“

 Gairės, Nr.8, 2009.