Naujienos

Vilniaus miesto bendruomenių atstovai susirinko Vilniaus savivaldybės tarybos salėje.

        Lapkričio 28-osios popietę, kai Vilniuje susitikti ruošėsi ES ir Rytų partnerystės šalių vadovai, Vilniaus savivaldybės tarybos salėje rinkosi Vilniaus miesto bendruomenių atstovai. Daugiau nei pusšimtis renginio dalyvių klausėsi pranešimų ir diskutavo tema „Bendruomenių veiklos skatinimas, panaudojant ES šalių patirtį“. Pagrindinė susitikimo idėja – pažvelgti į kitas ES šalis, paanalizuoti jų patirtį ir pagalvoti, ką būtų galima pritaikyti Lietuvos sostinei.

        Europos Parlamento narys Justas Paleckis sakė, kad jau dešimtus metus dirbdamas EP, dažnai lankydamas įvairius Lietuvos miestus ir miestelius, pastebėjo, jog kaimiškose vietovėse bendruomeninė veikla vystoma sėkmingiau nei miestuose. Pasak jo, vienas iš receptų, kaip būtų galima skatinti bendruomeniškumą, išbristi iš apėmusios krizės ir išvengti jų ateityje – daugiau bendradarbiauti ES šalims. Kita svarbi išvada, subsidiarumo principas – būti kuo arčiau žmonių, priimti sprendimus galimai žemiausiu lygiu ir kad jie būtų kuo veiksmingiau įgyvendinami. Subsidiarumas parodo kokį reikšmingą vaidmenį atlieka arčiausiai žmonių esančios bendruomenės, seniūnijos, savivaldybės ir kaip svarbu bendradarbiauti kitais – valstybiniu, europiniu – sprendimų priėmimo lygiais. Europarlamentaras pažymėjo, kad ES sprendimai priimami demokratiškai, ne „Briuselis priėmė sprendimą“, o 28 ES šalių komisarai ar į ES Tarybą susirinkę valstybių vadovai kartu priima sprendimus, be to, kiekviena šalis gali naudotis „veto teise“.  Šventę, kai prie bendro stalo, atsinešę vaišių susėda kaimynai, jis pateikė kaip bendruomeniškumo pavyzdį, kuriam didelių išlaidų nereikia. Justas Paleckis pasakojo, kad dirbdamas Lietuvos ambasadorium Londone, JK ambasadoriaus Lietuvoje Maiklo Pearto buvo pakviestas į gatvėje surengtą kaimynų šventę, kurioje įsiminė bendruomeniškumo atmosfera. Šią patirtį, Justas Paleckis pabandė pritaikyti ir savo gatvėje Vilniuje, sukvietęs kaimynus į kiemą. Tokie kaimynų susitikimai leidžia geriau vienas kitą pažinti, saugoti namus ar paprašyti palaistyti gėles, kai reikia. Europarlamentaras priminė, kad Europos Sąjunga gegužę europiečius kviečia švęsti kaimynų dieną ir rekomendavo daugiau dėmesio skirti šiai iniciatyvai.

        Iš Švedijos kilęs, Lietuvoje gyvenantis žurnalistas ir filmų kūrėjas Jonas Ohmanas papasakojo apie stipriomis bendruomenėmis garsėjančią Švediją. Anot jo, panašiai kaip atpažįsta prekinį ženklą IKEA, kiekvienas švedas žino ir savo gyvenime vienaip ar kitaip susiduria su  Nuomininkų, indėlininkų statybos bendrija, sutrumpintai HSB. Ji įkurta 1923 m. Stokholme, kai  daug žmonių neturėjo būstų arba jie buvo labai prastos kokybės. Per istoriją, asmenybes, politinius įvykius, sąsajas su socialdemokratais Švedija tapo vienu iš sėkmingiausių pavyzdžių Europoje, kaip galima suburti bendriją, kuri pasižymi kelių lygių savivalda. HSB turi vietinę, regioninę ir šalies tarybą. Kalbėdamas apie HSB veiklą Jonas Ohmanas pastebėjo, kad žmogus ne tik gali atsidaryti sąskaitą, gauti palūkanas, bet ir  kaupti taškus, kurie leidžia įsigyti būstą palankesnėmis sąlygomis. HSB savo ruožtu statydama naujus būstus, taiko pažangias naujoves, o taip pat išsako savo požiūrį politiniuose debatuose. Lygindamas švedišką patirtį su vilnietiška, Jonas Ohmanas pastebėjo, jog jaunimas Lietuvos sostinėje savarankiškai be tėvų pagalbos tiesiog neišgali įsigyti būsto, tuo tarpu Švedijoje HSB sudaro galimybes jauniems žmonėms taupant ir kaupiant taškus po kelerių metų palankesnėmis sąlygomis įsigyti būstą. Be to, pastebėtina, kad Švedijoje bendrijos turi aiškius prioritetus, kiekvienas gyventojas gali nesunkiai kreiptis į jas su klausimais, prašymais, o bendrijos gali reiškiasi politiškai. Vilniuje Jonas Ohmanas gyvena bendrijoje, mato vadinamųjų „loftų“ problemas – čia veikia pakankamai jauni žmonės, sunkiai sekasi susitarti. Anot jo, rimta kliūtis bendruomeniškumui yra ta, kad problemos Lietuvoje sprendžiamos neformaliai, laimi tas, kas turi priėjimą, kas gali apeiti. Kita negerovė – formalios ir neformalios sąsajos su įvairiais sponsoriais, o Švedijoje, priešingai, bendrijos sprendžia savarankiškai, savivalda priimant sprendimus, veikia iki galo.

        Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos sekretorė Marija Bindokaitė, neseniai viešėjusi Airijoje, supažindino su bendruomenių veikla. Pranešėja pasakojo, kad Airijoje bendruomenės suprantamos plačiai - kaip teritorinės žmonių grupės, kaimo, religinės, emigrantų bendruomenės, seksualinės mažumos, savanoriškos ir moterų organizacijos. Visus bendruomenių reikalus tvarko Dublino miesto taryba, kurioje veikia specialus bendruomenių ir socialinės plėtros paslaugų skyrius. Jis bendradarbiauja su gyventojais, savanoriais, NVO, verslininkais. Bendruomenių veiklą reglamentuoja penkeriems metams ministerijos parengta programa „Teikti žmonėms pirmenybę“. Dubline bendruomenės įgyvendina jaunimo, trumpalaikio įdarbinimo, pozityvaus senėjimo, kompiuterinio raštingumo ir kitas socialinės įtraukties paslaugas, vykdo klubinę veiklą. Marija Bindokaitė teigė, kad Airijoje bendruomenėms dėmesį ir finansavimą skiria ne tik savivaldybės, Vyriausybė, ministerijos, bet ir labdaros fondas, bankai, draudimo kompanijos, jos naudojasi ES parama. Ji pažymėjo, jog beveik visi bendruomenių centrai Dubline turi miesto savivaldybės išlaikomas patalpas, aktyviose bendruomenėse dirba etatinis darbuotojas, kuriam algą moka savivaldybė.

        Seimo bendruomenių ir pilietinės visuomenės parlamentinės grupės narys Juras Požela pritarė, kad kaimų ir miestų bendruomenės Lietuvoje skiriasi veiklos būdais, susiduria su kitokiais iššūkiais. Pasak jo, atsakymai, kodėl mūsų kaimo bendruomenės atrodo aktyvesnės nei miestų, slypi teisiniame reguliavime, galimybėmis pasinaudoti valstybės ir ES skiriama parama. Mažesnėse savivaldybėse, kaimiškose vietovėse įsikūrusios bendruomenės turi geresnes sąlygas veikti, gauti paramą, susiremontuoti bendruomenės namus; tuo tarpu miestų ar rajonų centrai lieka užribyje - čia Seimo narys įžvelgė diskriminaciją. Juras Požela pažymėjo bendruomenių svarbą sprendimų priėmime – pripažinus, kad negali būti jokių sprendimų dėl bendruomenių, nepasitarus su jomis, reikia įtraukti bendruomenes sprendžiant klausimus nuo sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų iki seniūnijų reformos ar miesto plėtros. Seimo narys priminė, kad nuo kitų metų savivaldybėms bus perduota teisė skirstyti socialinę paramą, todėl daugiau atsakomybės gaus bendruomenės. Žvelgdamas į kitų ES šalių patirtį, jis sakė, kad Lietuvoje turėtumėme labiau pasitikėti bendruomenėmis,  perduoti joms kai kurias savivaldybės funkcijas ir finansavimą.

        Seimo bendruomenių ir pilietinės visuomenės parlamentinės grupės pirmininkas Donatas Jankauskas, apžvelgdamas Lietuvos bendruomenių padėtį, sakė, kad daugelyje vietų bendruomenių organizacijos yra subrendusios rimtai veiklai, pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje esama gražių pavyzdžių, kaip vyksta kaimynų susibūrimai, švenčiama kaimynų diena, o kai kuriose vietose bendruomenės nedrąsios, nepasitiki savo jėgomis, todėl skatinimo dar reikėtų. Kaip svarbų laimėjimą Donatas Jankauskas paminėjo faktą, kad 2010 m. kaimo ir didžiųjų miestų bendruomenės susibūrė į gana stiprią Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą (LVBOS). Kaip parodė 5 Lietuvos savivaldybių patirtis, pačios vietos bendruomenės sugeba organizuoti pagalbą silpniausiems bendruomenės nariams, o kartu rūpintis, kaip racionaliai ir efektyviai panaudoti likusias lėšas. Seimo narys atkreipė bendruomenių atstovų dėmesį, kad Seime užregistruotas Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymas, su kuriuo susipažinti kvietė visus bendruomenės tema besidominčius.

        LVBOS pirmininkas Arimantas Račkauskas trumpai pristatė savo organizaciją, subūrusią kaimo ir Vilniaus, Kauno ir Šiaulių miestų bendruomenes, tam, kad bendruomenių balsas ir keliamos problemos būtų girdimos ir aukštesniame valdžios lygyje. Pasak jo, bendruomenių veiklą skatintų didesnė finansinė parama ir bendruomenių reikalus kuruojančių etatinių darbuotojų savivaldybėse atsiradimas. Jis kvietė visas politines jėgas palaikyti Seime rengiamą Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektą.

        Vilniaus miesto savivaldybių asociacijos pirmininkas Edmundas Jakubauskas lūkesčius taip pat siejo su Seime rengiamu įstatymo projektu ir pasidžiaugė, jog vietos bendruomenių organizacija dalyvauja jį ruošiant.

        Komentuodamas susitikimo dalyvių pasisakymus, Jonas Ohmanas sakė, kad Švedija ir kitos Skandinavijos šalys tapo bendruomenių visuomenėmis, o Lietuvoje bendruomeniškumas silpnokas. Viena iš priežasčių, kaip mano Estijos ekspertai, galėtų būti Lietuvos valdymo formos užstrigimas 1926-ųjų lygyje. Švedijoje tuo metu sėkmingai kūrėsi Nuomininkų, indėlininkų statybos bendrija HSV.

        Fabijoniškių bendrijos pirmininkas Emilis Misiulis pabrėžė, kad labai svarbu bendruomenes skirti nuo NVO. Anot jo, neteisinga, kad NVO finansuojamos iš valstybės biudžeto, o vietos bendruomenės - ne. Tik numačius biudžete atskirą finansavimo eilutę bendruomenėms, jos prilygtų nevyriausybinėms organizacijoms. Jis kritiškai įvertino vykdomą seniūnijų reformą, kai taupant lėšas  naikinamos seniūnijos.

        Vilniaus savivaldybės socialdemokratų frakcijos seniūnas Vytautas Milėnas teigė, kad iki reorganizacijos sostinėje veikė 21 seniūnija, dabar liko tik penkios ir vienuolika jų biurų. Jis iškėlė mintį, kad Vilniuje būtų galima įsteigti bendruomenių namus, kuriuose bendruomenės galėtų įsikurti ir vystyti savo veiklą.      

        Žirmūnų bendruomenės pirmininkas Petras Demšė pasiūlė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje būtų įkurtas atskiras bendruomenių reikalų komitetas. Jis pastebėjo, sostinėje trūksta bendradarbiavimo tarp bendruomenių,  jaučiama konkurencija varžantis dėl paramos projektams. Pirmininkas pasidžiaugė, kad, suremontavus Žirmūnų bibliotekos pastatą, jis atiteks bendruomenei ir taps traukos centru žmonėms.

        Panerių seniūnijos vietos bendruomenės tarybos pirmininkė Jadvyga Chludok sakė, kad bendruomenė turi daug iniciatyvų, tačiau Vilniaus savivaldybė nenori padėti, neteikia paramos jiems įgyvendinti. Anot jos, Paneriuose uždaromas kultūros centras, koncentruojama tarši pramonė, atkeliamos gamyklos, statoma kogerenacinė jėgainė, neatsiklausiant vietos žmonių nuomonės.

        Vilkpėdės seniūnas Mindaugas Kuncaitis siūlė nenaikinti seniūnijų sostinėje, atidėti reformą bent jau laikinai, kol Seimas priims Vietos bendruomenių įstatymą.

        Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas Ramūnas Navickas pažymėjo, kad subsidiarumo principas neveikia, kai miestuose naikinamos seniūnijos, bendruomenės neminimos Vyriausybės programoje.