ES koridoriais

Diskusijos pradžia aiški ir akivaizdžiai kaitinanti emocijas. Vakarų Balkanų parako statinė arba verdantis katilas vėl kunkuliuoja. Tačiau šį kartą varginantis katilo garsas privertė Europos Sąjungą išeiti į tribūną ir paskelbti verdiktą: bus priimtos Vakarų Balkanų šalys į ES ar ne?

Kol kas žadama atsargiai: jeigu vyks ES plėtra, visų pirma ji bus nukreipta į Vakarų Balkanus. ES jaučia atsakomybę už šį regioną ne tik dėl to, kad neužkirto kelio prieš 20 metų ten vykusioms skerdynėms, bet ir dėl akivaizdžios šių šalių teisės tapti ES narėmis – geografiškai jos priklauso Europos žemynui, stengiasi vykdyti demokratines reformas, kaip niekad anksčiau suartėjo jų ekonominiai ir politiniai ryšiai su ES.

ES plėtra į Vakarų Balkanus tampa gerokai didesniu iššūkiu negu du paskutinieji plėtros etapai. Vakarų Balkanų problemų „puokštė“ apima įstatymo viršenybės principo nesilaikymą, pagarbos žmogaus teisėms stoką, ginkluotų pajėgų tinkamos kontrolės nebuvimą, nepagarbą mažumų teisėms, diskriminaciją, pabėgėlių problemas. Prie šios problemų „puokštės“ prisideda dar kelios piktžolės – Balkanų šalių tarpusavio santykių nestabilumas, regioninio bendradarbiavimo stoka. Šalyse vis dar labai stringa ekonominės reformos, institucinio administravimo sistema ydinga ir tobulintina, socialinės problemos stipriai įsišakniję.

Išskirtiniu regionas tampa ir dėl ES magnetizmo stokos. Europos Sąjungos narystės perspektyva visada būdavo magnetas, skatinantis šalis kandidates reformuotis, tobulėti ir judėti pirmyn. Balkanų šalyse šis jausmas nėra toks stiprus. Vakarų Balkanai labai aiškiai parodo, jog ES magnetizmas veikia tik tam tikromis sąlygomis:

1. Valstybėje turi būti pripažįstamas ES narystės sąlygų legitimumas, tos sąlygos turi būti matomos kaip reformų gairės ir tikslas;
2. Visuomenė ir politikai turi sutarti dėl ES integracijos tikslo ir priemonių;
3. Valstybė privalo būti stipri ir centralizuota, įgali vykdyti reformas.

Vakarų Balkanų valstybėse ne visos šios sąlygos yra patenkintos. Akivaizdu, jog nesustiprėjus pačioms valstybėms, esminių reformų įgyvendinimas ten bus neįmanomas.

Remiantis šiomis įžvalgomis galima daryti prielaidą, jog ES narystės perspektyva nėra pakankama ir būtina sąlyga reformoms vykdyti sklandžiai ir sėkmingai. Pavyzdžiai rodo, jog kai kurios menką narystės ES perspektyvą turinčios šalys vystosi gerokai greičiau ir efektyviau, nei tokią perspektyvą turinčios.

Visų Vakarų Balkanų šalių kelias į ES nėra lengvas ir vyksta labai skirtingai. Labiausiai išsivysčiusi ir didžiausias narystės perspektyvas turinti šalis – Kroatija. Jeigu ne aukštas korupcijos lygis, šešėlinė rinka bei netinkama techninė sistema, Kroatija galėtų į ES įstoti jau 2009 metais.

Antroje vietoje esančios Makedonijos Achilo kulnas – ją gali tiesiogiai paliesti Kosovo problemos. Čia galima kalbėti apie pabėgelių problemas, Kosovo nepriklausomybės įtaką Makedonijai. Albanija – šalis, su kuria siejamas albanizacijos arba kitaip saviizoliacijos terminas, įvardijama kaip trečia valstybė kelyje į ES.

XXI amžiaus „Monte Carlo“ siekianti tapti Juodkalnija privalo pažaboti korupciją bei nusikalstamumą, įveikti teisines šalies problemas bei kovoti su šešėliniu Rusijos kapitalu, jeigu ji nori būti ES nare.

Painiausiu Vakarų Balkanų mazgu galima vadinti Bosniją ir Hercegoviną, kurioms iki tapimo ES narėmis reikia nueiti dar labai tolimą kelią.

Neseniai buvusi turtingiausia Jugolsavijos respublika Serbija dabar išgyvena daugybę krizių ir susiduria su problemomis, nustumiančiomis ją į paskutinę vietą kelyje į ES. Viena didžiausių šios šalies problemų – jos nesugebėjimas ar nenoras Teisingumo tribunolui išduoti karo nusikaltėlių.

Daugiausiai diskusijų ir abejonių keliantis klausimas – Kosovo problema. Dabar Jungtinių Tautų protektoratu esantis Kosovas siekia paskelbti nepriklausomybę ir šiam žingsniui ES ruošiasi jau nuo 2006 metų. Kosovo nepriklausomybė reikštų, jog jis tampa „ES protektoratu“. Nors Europos Parlamentas palaiko Kosovo pasirinkimą, tačiau ne visos ES narės yra nusiteikusios optimistiškai. Dideles mažumas turinčios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija, Slovakija nenoriai žiūri į Kosovo nepriklausomybę ir stengsis jai užkirsti kelią. Bijoma, jog Kosovo atvejis taps precedentu. Kitoms šalims nerimą kelia galima Serbijos reakcija – jei ji paskelbtų Kosovo blokadą, visą šį regioną teks išlaikyti Europos Sąjungai, o tai reiškia ženklias papildomas išlaidas šalims narėms.

Akivaizdu, jog ES vaidmuo Balkanuose yra didelis, tačiau šalys privalo išmokti naudotis suteikiamomis galimybėmis. Jeigu šalys stengtųsi kuo efektyviau vykdyti griežtus ES reikalavimus, jos reformuotųsi daug sparčiau. Šių reikalavimų jėga ir ES teikiama parama turėtų šalims tapti permainų šaltiniu. Kadangi integracijos proceso metu vyksta labai intensyvūs politiniai ir ekonominiai dialogai, šalys kandidatės gali lengviau integruotis.

ES siekiant suaktyvinti savo magnetizmą, Balkanų šalims būtina pasiūlyti ne vien ilgalaikes perspektyvas, tačiau ir apčiuopiamus, trumpuoju laikotarpiu jaučiamus pokyčius. Šiuo metu vadinamuoju saldainiu gali tapti vizų sistemos supaprastinimas (kartais pasigirsta kalbos netgi apie bevizį režimą) bei parama pilietinei visuomenei. Nors tokie instrumentai kaip prekybos liberalizavimas, palaipsnė integracija į ES vidaus rinką, žmonių judėjimo palengvinimas, techninė ir finansinė pagalba, mobilumo skatinimas yra efektyvūs, tačiau jie taip pat yra riboti. Tam, kad Vakarų Balkanų šalys galėtų siekti tolimesnių tikslų, jos privalo įvykdyti bazines reformas. Deja, šioje srityje ES neturi kompetencijos nei teisine, nei administracine prasme. Reikia suvokti, jog procesai Balkanuose nevyksta automatiškai – daugybė aspektų gali pasikeisti, kartu su jais keistųsi ir pati integracijos perspektyva.

Lietuva visada palaikė šalių žengimą į ES, tačiau ji tik dabar pradeda atrasti Vakarų Balkanus. Mūsų šalis remia Vakarų Balkanų šalių integraciją į ES, tačiau prioritetu laiko Rytus (Ukraina, Moldova). Lietuvą domina Vakarų Balkanų regiono stabilumas ir saugumas, galimybės palankiai investuoti, tikimybė palaikyti glaudžius politinius ir ekonominius ryšius su Vakarų Balkanų regiono valstybėmis. Lietuvai būtina pripažinti faktą, jog siekiant plėsti ES į rytus, ji turi pirmiausia prisidėti prie ES plėtros į Vakarų Balkanus, taip parodydama savo kompetencijas ir kūrybiškumą.

Dorota Denkovska