"Padėkime Žemei - padėkime sau" dalyvių pasiūlymai

Pradėdamas norėčiau perspeti, kad galbūt tekstas kurį perskaitysite pilnai neatskleis pavadinimo tačiau palieku galybę vietos Jūsų, skaitytojau, fantazijai ir suvokimui.

Taigi, vieną gūdžią ir lietingą pavasario dieną, kai lįsti iš namų ir netgi kelti kojas iš lovos mažiausiai norisi, nusprendžiau savo protą nušvieti plačiuoju televizijos pasauliu. Kadangi kovos menai man ne prie širdies, o mama žiurėti nešvankias laidas griežtai draudžia, vis junginėdamas kanalus atsidūriau neregėtoje laidoje apie žaliuosius mūsų planetos miškus. Garbės žodis,  aš tikrai buvau ten, visa tai mane taip įtraukė ir sužavėjo, jog iš ties jaučiau medžių žalumą ir oro grynumą, vienu žodžiu, atsidūriau veiksmo sukūryje. Tačiau, pasirodo, tas sukūrys nebuvo toks malonus kaip norėtųsi: miškai yra smarkiai alinami, mat žmonės juos kerta ir išnaudoja kaip tik gali. Atrodo, motulė gamta tapo tarsi kokia… na, nuo vulgarumu susilaikysiu. Taip man ir iškilo dilemma: atsiriboti ir tapti eiliniu stebėtoju,  arba imtis atitinkamų veiksmų ir tapti herojumi. Pasirinkau antrajį variantą.

Sukaupęs visas jėgas, išlipau iš lovos ir nuėjęs į virtuvę pareiškiau mamai, jog nuo šiol liausimės naudoję popierines servetėles. Tai buvo pirmasis mano žingsnis link didvyrio vardo. Tuomet  kiek tyliau išmečiau kirvį, nes maniau, jog ši mintis tėvams nebūtų taip patikusi. Kuo toliau, tuo labiau įsiliejau į medžių gelbėjimo operaciją: ledus ant medinio pagaliuko pakeičiau paprastais, taip pat atsisakiau pieštukų, popierinių pakuočių ir t.t. Trumpiau tariant, vengiau naudoti medieną ar jos produktus. Taipogi stengiausi kuo daugiau kvėpuoti, taip padėdamas medžiams atlikti fotosintezę. Išgirdęs, kad medžiams automobiliai nepatinka, paslepiau tėčio automobilio raktelius, tad jis keletą dienų važinėjo viešuoju transportu, o po to, kai tėtis juos rado ir sužinojo, kad tai mano darbas, palaisčiau medelius savo ašaromis. Na, bet didžiausios problemos iškilo mokykloje ir tualete. Mokytojai gan kritiškai žiūrėjo į mano atsisakymą rašyti ant popieriaus ir sedėti mediniame suole (su vaikščiojimu pro medines duris teko susitaikyti), o bendraklasiai, į raginimus prisijungti prie mano judėjimo( matyt, jiems superherojaus našta pasirodė per didelė). O tualete, apie šiuos nesklandumus norėčiau nutylėti, tačiau čia vėlgi popierius. Tačiau galutinai mano herojiškos idėjos buvo palaužtos tuomet, kai gimtadienio proga, man padovanojo medžio tekinimo stakles- dovanos juk neatsisakysi- o instrukcijoje aiškiai parašyta- ‘dirbti tik su medžio gaminiais’. Tai ir buvo paskutinis smūgis.

Taigi linkiu, kad tokios ar kitokios herojiškos idėjos aplankytų ir Jus,mielieji, galbūt trumpam, galūt visam.Sekmės.