"Padėkime Žemei - padėkime sau" dalyvių pasiūlymai

Noriu jums papasakoti apie savo kelionę namo. Tai nebus eilinė kelionė iš mokyklos į namus. Tai bus šis tas daugiau nei kelionė. Tai bus skrydis...

Pasibaigus pamokoms, apsirengiau ir išėjau į lauką. Oras buvo nuostabus. Retai kada kovo mėnesį   bedevil tocks nuostabus oars, koks buvo tą dieną. Saulė įsismaginusi šviečia, debesys neapsispręsdami į kurią pusę plaukti lyg ir lūkuriuoja, namų stogai blizga, pagaliau gavę šilumos, girdžiu, plyšauja pirmieja pavasario pranašai varnėnai, o gatvės pakraštyje teka srauniausias upeliukas, kuris primena tirpstantį sniegą. Jis sruvena tarsi koks sanitaras, nešasi su savim, kas tik pasitaiko vandens kelyje, tarsi norėdamas išvaduoti gatvę nuo susikaupusių nešvarumų.

Kadangi nuo Užupio iki Markučių tolimas kelias, žingsniuoju į autobuso stotelę, esančią už Vilnelės upės. Užupis nėra lygi vietovė, todėl žiūrėdama į smagiai gatvės pakraštyje iš viršaus tekantį upeliuką, leidžiuosi žemyn link Vilnelės upės. Pagalvojau, kaip nuostabu, kad žingsnelis po žingsnelio artėja pavasaris. Štai ir žmogus besišypsantis kažkur savais keliais nueina ir... šiukšlė... nekalta šiukšlė talžoma vėjo mėtosi ant šaligatvio... Susiraukiau ir pradėjau svarstyti, kodėl ji čia atsidūrė? Tokių nekaltų šiukšlių pasaulyje tiek daug... ir jos taip nuodija mūsų pasaulį... Žmogus pamiršo, kad jis - šios Žemės šeimininkas ir kad saugotų ir taurotų savo namus, pradėjo juos niokoti. Ir štai, nekaltas gatvės upeliukas plukdo visokį ‚‚šlamštą‘‘ į Vilnelę...

Mano mintis palietė žodis ekologija. Todėl nusprendžiau šią kelionę namo paskirti žodžiui EKOLOGIJA.  Vos tik tai sugalvojau, pradėjau girdėti gamtos kalbą, užuosti jos kvapą, matyti jos spalvas.  Šis nuostabus pasaulis parodė savo išorę ir man jo pagailo. Vėl prisiminiau milijonus šiukšlių. Staiga pro mane pradūzgė automobilis ir užuodžiau jo išmetamų dujų smarvę. Tokių nekaltų automobilių pasaulyje tiek daug ir jie taip teršia orą...

Vis rutuliojau mintis, tai iš vieno galo, tai iš kito. Šiukšlės teršia gamtą, išmetamosios automobilių dujos taip pat. O kiek tokių kenksmingų dujų į orą išleidžia visokiausios gamyklos, fabrikai... Pagalvojau, kad Žemėje per daug CO₂ dujų, kad kertami miškai, kurie nesugeria visų šių dujų. Prisiminiau močiutės šiltnamį.

Vasarą ten visuomet taip karšta, kad sunku ilgai išbūti, tai ką, vargšė mūsų Žemelė šiltnamis? O mes daržovės? Juokinga turbūt, bet taip yra. Tada pamaniau, kad gal ir pavasaris, kuris taip greit atėjo, dėl to paties šiltnamio efekto? Pažvelgiau į upeliuką. Jis vis bėgo ir bėgo...

Mane apėmė didelis nerimas dėl mūsų Žemės. Kiek dar jai reikės kęsti mūsų beatodairišką niokojimą? Jeigu kiekvienas žmogus pakeltų numestą šiukšlę, savo buitines atliekas rūšiuotų prieš išmesdamas į konteinerius, parduotuvėje po apsipirkimo savo prekes susidėtų į daugiakartinio naudojimo ekologiškus maišelius, vietoj to, kad kaskart pirktų naujus, nevažinėtų automobiliu po vieną, bet ir kaimyną pakviestų važiuoti į darbą kartu? Juk yra daug galimybių, galinčių palengvinti mūsų Žemės naštą be jokių investicijų. Taip pat pagalvojau, kad kiekvienas privalome taupyti energetikos išteklius. Apšildinti namus, užsandarinti langus. Taip pat taupyti vandenį, mažiau naudoti sintetinių skalbimo priemonių, mineralinių trąšų.

Taip lašas po lašo ir gausus vandenynas, o jei mes visi bent truputį prisidėsime prie gamtos išsaugojimo ir išteklių taupymo, tai bus didelis indelis mūsų Žemės žaizdų gydymui! Prie to gali prisidėti kiekvienas iš mūsų be jokių papildomų indėlių. Būkime Žemę mylinčiais vaikais, ir ji mums su kaupu atsidėkos. 

Pagaliau priėjau Vilnelę, ji buvo srauni, pakraščiuose dar buvo ledų, o ant kranto saulute mėgavosi antys. Nuėjau į autobuso stotelę. Pažiūrėjusi į tvarkaraštį, pavėlavau. Dabar autobusas atvažiuos po 30 minučių. Laukti ar eiti pėsčiomis? Saulė tiesiog kvietė pasivaikščioti, tad nutariau eiti.

Kai išgirdau praskrendant lėktuvą, mano mintys vėl sugrįžo prie aplinkos taršos. Prisiminiau biologijos mokytoją, pasakojančią, kad lėktuvai labiausiai aplinką teršianti transporto priemonė. Pagalvojau, kad dar niekad neskridau ir nusprendžiau mintimis pakilti ir įsivaizduoti taip gerai pažįstamas vietas. Ir pakilau. Pradžioje kiek nedrąsiai, o vėliau supratau, kad ir lėktuvo nereikia, mintimis skraidyti daug ekologiškiau. Tai ką pamačiau buvo visai nepanašu į Mariaus Jovaišos fotoalbumą ‚‚Neregėta Lietuva‘‘.  Žinoma, aš ir nesitikėjau pamatyti stebuklo, tačiau mačiau, kad išeidama žiema palieka žmogaus numestus ‚‚turtus‘‘, kuriuos ji taip mėgdavo užsnigti. Prisiminiau, kaip praeitą pavasarį su klase tvarkėme Vilnelės krantus ir Sereikiškių parką. Ne vieną ir ne du pririnkome pilnus šiukšlių maišus. Buvo taip linksma su draugais ir tikrai žinau, kad ir Žemė džiaugėsi, nes padėjome jai bent truputį atsikvėpti.

Kai mano kelionė pėsčiomis ėjo į pabaigą, pažvelgiau dar į tolimus miškus, tas žalias medžių viršūnes, kurios mane taip viliojo. Prisiminiau gryną miško orą - jis taip nuostabiai kvepia! Prisiminiau ir miško gyvūnus, jiems žmogaus keliama tarša taip pat kenkia, o juk jie visai nekalti, kad žmogus – protinga būtybė, kelianti gamtai tiek daug atodūsių.

Įsukusi į keliuką, vedantį mano namų link, pagalvojau, kad jei aš prisidėsiu bet dalele prie gamtos išsaugojimo ir puoselėjimo, pati padėsiu ir sau, ir gamta padės man. Pirmiausia, laikysiuos ‚‚ Žaliojo kodekso‘‘, tobulinsiu savo biologines žinias ir stengsiuos suprasti, kas labiausiai teršia vandens telkinius ir dirvožemį, subarsiu draugą, kuris neapgalvotai numes šiukšlę, pasiūlysiu mamai į parką pasivaikščioti nueiti pėsčiomis, o ne važiuoti automobiliu, vasarą išsitrauksiu dviratį ir pripūsiu padangas, reikia sportuoti, gana važinėti autobusais po porą kilometrų. Kieme pasodinsiu medelį. Jis taip pat prisidės prie oro valymo, kad ir mažyte mažyte dalele, bet PRISIDĖS. Taip pat pasiūlysiu mamai rūšiuoti šiukšles, o sesei trumpiau praustis duše, nes kaip jau sužinojau perskaičiusi ‚‚ Žaliąjį kodeksą‘‘, šildydami vandenį taip pat teršiame ir orą.

Taip pat noriu, kad kiekvienas iš mūsų jaustų pareigą rūpintis savo pasauliu. Neseniai išgirdau tokią mintį, kad kai ateis pasaulio pabaiga, žmonės kelsis gyventi į Marsą. Tada man prieš akis iškilo toks vaizdas - žemė tarsi namas, kuriame gyvena visa giminė. Jei tausosime ir saugosime šiuos namus, jie tik gražės ir nereikės ieškotis kitos pastogės.

Taigi, pasibaigus mano kelionei, prasidėjo kita kelionė, kiek sunkesnė. Ji vyksta iki šiol. Vis stengiuosi laikytis ‚‚ Žaliojo kodekso‘‘, stebiu gamtą, kaip viskas bunda iš po miego ir tikiu, kad šiais metais saulė šypsosis visiems plačiau, kad gamta taps švaresnė, nes ir žmogus turi suprasti, kad gamtos dovanomis reikia ne tik naudotis, bet ir ją tausoti.