Straipsniai ir interviu

Man teko dirbti pirmajame laisvai po ilgos pertraukos (1926-1990 m.) rinktame Lietuvos parlamente. Tuomet garsiausiai skambėjo žodis „nepriklausomybė“, užgožęs ne mažiau svarbų žodį „demokratija“. Parlamentas 1990-aisiais buvo rinktas kaip Aukščiausioji Taryba ir tik po 6 metų jis buvo pervadintas Atkuriamuoju Seimu. Dauguma į jį išrinktų deputatų buvo idealistai, bent iš pradžių mažiau galvoję apie savo reikalus, o daugiau apie visos Lietuvos pažangą. Prisimenu, kaip žinomi Sąjūdžio žmonės tuomet kalbėjo: sukursime tvirtus valstybės pamatus ir ramia sąžine išsiskirstysime, prisiminsime savo profesijas ir sugrįšime į savo buvusias darbovietes. Tikrumoje prie savo profesinio darbo sugrįžo, bent savo noru, nedaug tuometinių deputatų. Jau po vienerių ar pusantrų metų Aukščiausioje Taryboje pasigirdo nerimastingų balsų: „Deputatai lobsta, vis mažiau rūpinasi bendrais reikalais...“. Vis dėlto deputatams, krentant Aukščiausios Tarybos autoritetui rinkėjų akyse, užteko valios ją paleisti ir paskelbti naujus parlamento rinkimus. Žinoma, daugelis balsavo už tą išimtinį, dabar sunkiai įsivaizduojamą sprendimą įsitikinę, kad jie bus vėl išrinkti į naująjį Seimą. Taip neatsitiko.

Šiuo metu turime jau šeštąjį Seimą po Nepriklausomybės atkūrimo. Suprantamas ir būtinas rinkėjų troškimas, kad kiekvienas naujas Seimas gebėtų dirbti siekdamas naudos valstybei ir visiems gyventojams, kad Seimo nariai būtų sąžiningi ir vykdytų rinkėjų priesakus. Tačiau Lietuvos žmonėms dažnai tenka nusivilti matant, kad naujo Seimo kvalifikacija ne geresnė, o, ko gero, menkesnė, palyginus su prieš tai buvusiu.

Lietuva jau šešti metai yra Europos Sąjungos narė, todėl mūsų šalies gyventojai savo ateities viltis sieja ir su Europos Parlamentu. Šią vasarą dirbti į Briuselį ir Strasbūrą išvyko dvylika 2009-jų birželio 7 dieną išrinktų Lietuvos atstovų. Aš esu vienas iš trijų lietuvių, išrinktų į Europos Parlamentą antrai kadencijai. Taigi penkerius metus valgiau Europos parlamentaro duoną ir galiu patvirtinti – tą duona nėra tokia saldi, kaip gali atrodyti žvelgiant pašalinio stebėtojo akimis. Jeigu nori, kad būtum pastebimas šioje institucijoje, kad gebėtum kelti savo šalies problemas ir sulaukti kitų parlamentarų palaikymo, kad suprastum ir kitų šalių interesus, bendrus Europos Sąjungos reikalus, reikia didelės kompetencijos ir išmanymo įvairiausiais klausimais. Labai svarbu greitai susigaudyti daugelyje EP rengiamų, svarstomų ir priimamų juridinių dokumentų, turėti profesionalaus diplomato įgūdžių, mokėti keletą kalbų, pasiekti aukštos bendravimo kultūros ir daugelio kitų dalykų, kurių visų išvardyti neįmanoma. Ir dar pridurčiau, kad šiam darbui reikia ypač geros sveikatos, nes nuolatiniai skraidymai jos neprideda, o darbo diena, jeigu dirbsi rimtai, trunka ir 12-14 val.

Po šios įžangos galėtume griebti jautį už ragų: klausti, kaip atrodo Lietuva žvelgiant ir Briuselio ir Strasbūro. Palyginimui galimybė turime - juk, dirbdami Europos Parlamente, nuo savo krašto neatitolstame, kas savaitę lankomės Lietuvoje. Suprantama, šis mano žvilgsnis, kiek besistengčiau, kad ir naudodamas sukauptą patyrimą, negali būti visiškai objektyvus Kolegos iš Europarlamento arba kitų Europos Sąjungos institucijų pieštų gal ir kitokį vaizdą.

Briuselio ir Strasbūro politikai nuomonę apie Lietuvą daugiausia susidaro iš problemų, kurias  kelia iš Vilniaus atvykę politikai, iš jų pateikimo tono ir aktualumo. Todėl lietuviai pastaruoju metu Briuselio koridoriuose garsėja kaip naftininkai, dujininkai, energetikai, atomininkai, konfliktinių židinių Europoje gesintojai. Tik kad tie židiniai niekaip negęsta... Na, o dauguma pastoviai ES institucijose dirbančių tautiečių spėjo pasižymėti kaip imlūs, daug žadantys eurokratai, gerai besijaučiantys daugiakultūrinėje terpėje.

Per tuos metus, kai dirbau Europos Parlamente, apsilankiau visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Beveik visur susitikimuose su Lietuvos žmonėmis išgirsdavau tą patį klausimą: kaip Lietuva atrodo žvelgiant iš ten - iš Briuselio? Žmonės, manau, nelabai norėjo tikėti, kai dar prieš metus - kitus sakydavau: dauguma kolegų, ypač iš naujų valstybių, mums pavydi. Iš tikrųjų prieš kurį laiką mūsų ekonominis augimas daug ką stebino. Europarlamento nariai bent apytikriai žino kiekvienos valstybės ekonominę padėtį. O skaičiai rodė: Lietuvos, Latvijos ir Estijos augimas 2004-2008 m. buvo didžiausias Europos Sąjungoje. Prieš dešimt metų Lietuvos BVP, palyginti su ES BVP vidurkiu, sudarė 35%, 2008 m. – jau per 60%. Šiandien, reikia pripažinti, tas pavydas visiškai išblėso. Kolegos gerai žino, kad Baltijos valstybės jau 2008 m. viduryje ėmė pirmauti Europos Sąjungoje pagal infliacijos šuolius, o tų metų pabaigoje išaiškėjo, kad finansinė krizė mūsų šalims smogė skaudžiausiai, ekonominis ir gyvenimo lygio kritimas giliausias.

Kaip ir kiekviena šalis Lietuva rūpinasi savo įvaizdžiu. Nieko nepadarysi, dėl vardų panašumo Lietuva dar ilgai bus painiojama su Latvija (tuo labiau, kad angliškas šalies vardo variantas sunkiai ištariamas ir suprantamas), kaip painiojama ir Slovakija su Slovėnija. Estijai pasisekė, jos vardas nepanašus į kitus. Bet daug svarbiau, kad estai pirmieji dar prieš gerus penkiolika metų ėmė negailėti pinigų ir pastangų įvaizdžio kūrimui. Dar svarbiau, kad jie jau tada didžiulį dėmesį pradėjo skirti švietimui, kompiuterių įdiegimui mokyklose kiekvienam mokinukui, naujausių technologijų pritaikymui bankininkystėje, finansuose, pirmieji perėjo prie elektroninės vyriausybės ir elektroninio balsavimo. Tai ne tik  sudarė įvaizdį apie Estiją kaip apie energingą, modernišką, pirmaujančią kai kurių naujausių technologijų pritaikyme. Esmė ta, kad šis įvaizdis atitiko tikrovę. Buvau nustebintas, kai aukštas Europos Komisijos pareigūnas susitikime su Serbijos parlamento nariais mane pristatė taip: „šis europarlamentaras papasakos jums apie savo šalies patirtį žengiant į Europos Sąjungą. Jis yra rinktas Lietuvoje, o Lietuva yra netoli Estijos, apie kurios pasiekimus jūs visi žinote“. Po to aš pasiteiravau, ar tas Europos Komisijos darbuotojas neturi šeimyninių ar kitokių ryšių su Estija… Mane tikino, kad neturi.

Lietuviai mėgsta išsiskirti. Tačiau pirmaisiais pasiseka būti retai – tik kartais gelbsti krepšinis, disko metimas ar gražios moterys. O žiniasklaida, pataikaudama savo skaitytojams, žiūrovams ir klausytojams, dažnai sutirština juodąsias spalvas: mūsų laikraščiai ir žurnalai mirga antraštėmis: lietuviai paskutiniai pagal tą, aną ir dar kai ką... Iš tikrųjų ne visai tinka taip savęs nevertinti. Reikia suprasti, kad Europos Sąjungoje yra susidariusios kelios grupės pagal valstybių ekonominį pajėgumą, socialinių, švietimo ir kitų reikalų tvarkymą. Mums toli iki aukščiausios lygos, kuriai priskiriamos turtingiausios, senosios ES valstybės. Visos naujosios Sąjungos šalys, išskyrus tam tikrais atvejais Slovėniją ir Čekiją, yra antrojoje lygoje. Tačiau ir joje yra pogrupių. Į žemutinį pogrupį beveik pagal visus duomenis patenka Rumunija ir Bulgarija. Mes esame aukštesniame pogrupyje kartu su latviais, lenkais, greta estai, slovakai, vengrai. Žinoma, neretai tos lygos ir pogrupiai susimaišo. Štai pagal socialinę atskirtį Lietuva kartu su Portugalija iš visų Europos Sąjungos šalių yra blogiausioje vietoje. Apskritai aiškėja nerimą kelianti tendencija: iki didžiojo Europos Sąjungos išplėtimo – naujų šalių priėmimo - socialinė atskirtis ES mažėjo, o po 2004 m. pradėjo didėti.

Paprastai žmonės ir miestuose, ir miesteliuose, ir kaimuose kažkaip nusivilia, kai aš susitikimų metu pasakau savo nuomonę, kurią, manau, palaikytų dauguma kolegų Briuselyje ir Strasbūre: Lietuva bendrame naujųjų ES valstybių fone niekuo ypatingai neišsiskiria. Dažnai įsivaizduojama, kad Briuselis stebisi ir neatsistebi mūsų skandalais ir skandaliukais, aukštų valstybės tarnautojų atstatydinimais ir atsistatydinimais, politikų neatsakingumu... Deja, tokių reiškinių yra visose valstybėse, net ir tose, kurios kūrė Europos Sąjungą arba stojo į ją dar XX a.  Na, o skandalai garsiausiai nuskamba didelėse valstybėse. Todėl, sakyčiau, per visus tuos penkerius metus ryškiau Briuselio akiratyje iš naujųjų valstybių buvo atsidūrusi tik Lenkija, kai ten aukščiausius valdžios postus užėmė broliai Kačinskiai. Jų nusistatymas prieš europietiškumą, religinis fanatizmas, aistra kivirčytis su visais – ir šalies viduje, ir Rytuose prieš Rusiją, ir Vakaruose prieš Vokietiją – rimtai gadino šalies įvaizdį, kuris pagerėjo pasikeitus šios šalies vyriausybei.

Pastaruoju metu Lietuva kai kuo vis labiau primena brolių Kačinskių valstybę. Turiu mintyje Seimo sprendimus dėl šeimos politikos ir šeimos planavimo, įstatymą dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio, atsinaujinantį požiūrį dėl „vieno vienintelio teisingo kelio“ užsienio politikoje ir istorijos vertinime. Jei tik mėginama suabejoti to „vienintelio kelio“ teisingumu, pasigirsta kaltinimai dėl nelojalumo valstybei arba tiesiog trukdoma pareikšti nuomonę. Atrodome visai neeuropietiškai, kai užmirštamas didysis Voltero priesakas, pasiruošusio ir gyvybę paaukoti už nuomonių įvairovę. Keistai atrodė ir atvejai, kai buvo mėginta didžiuotis „šaltojo karo kovotojo“ titulu.

Tačiau iš Briuselio tie mūsų bandymai grįžti į XX a. pirmąją pusę, nelabai ir pastebimi. Dėmesys ten paprastai sutelkiamas į didžiąsias valstybes. Europoje stiprėja populizmas ir dešinysis ekstremizmas. Šio pavojingo mišinio pavyzdys – oligarchas Silvio Berluskonis, turtingiausias Italijos žmogus. Jis du kartus buvo valdžioje, ir per tą laiką Italijos valstybės vidaus ir užsienio įsiskolinimas smarkiai išaugo, o jo asmeniniai turtai - priešingai - padidėjo pusantro milijardo eurų. Ir vis dėlto jis trečią kartą su savo žiniasklaidos imperijos pagalba tapo premjeru.

Šiame fone mūsų populistai atrodo kukliai. Tačiau tai, kad populistinės partijos pas mus įsitvirtino ir vis gyvuoja, kad išsitrina riba tarp tradicinių ir populistinių partijų, pavojingas simptomas. Tai labiausiai kenkia patiems mūsų piliečiams, ypač kai atsiranda mėgstančių "pajuokauti" rinkėjų. Tautos prisikėlimo partijos rezultatas - 15% Seimo rinkimuose - tikrai išskirtinis Europoje. Kitose šalyse pop-žvaigždės ir linksmuoliai į parlamentus patenka retai, po vieną - kitą. Ir Lietuvoje matome, kad susižavėjimas "prisikėlėliais" virto nusivylimu. Net ir balsavę už juos pripažįsta, kad suklydo: norėjo nubausti valdžią, o nubaudė save...

Skirtingai nuo Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Belgijos, Austrijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos dešinieji ekstremistai Lietuvoje įžiūrimoje ateityje net nesvajoja peržengti parlamento slenksčio. Tačiau populistinės partijos, o ir kai kurios tradicinės, atspindėdamos nemažos dalies gyventojų nuotaikas, savo programose ir veikloje krypsta į nacionalizmą, baimių sklaidą, nukreiptą prieš kitataučius, kitaminčius.

Žiniasklaidoje šmėstelėjo visuomenės beveik nepastebėta žinutė apie apklausą buvusiose TSRS respublikose: ar žmonės bijo atvirai reikšti savo nuomonę apie politinius reikalus. Paaiškėjo, tokių bijančių Rusijoje yra 40%, Baltarusijoje – 50%, na, o Lietuvoje – 55%! Bijoma, matyt, viršininkų, darbdavių, pagal komandą formuojamos viešosios nuomonės. O kai žmonės įbauginti, lengva kurstyti dar didesnę baimę, o kartu ir priešiškumą „kitokiems“.

Stebint iš Briuselio, galima pasakyti, kad lietuviai mažai žvalgosi už savo kiemo ribų. Taip, aukštesnysis visuomenės sluoksnis važinėja po pasaulio kurortus ir didmiesčius. Tačiau, jei pažiūrėtume, kokiomis temomis visuomenėje diskutuojama, tai Lietuva atrodo kaip uždara provinciali šalis. Mes labai mažai kalbame, ginčijamės apie tokius visame pasaulyje pirmaeilius klausimus, kaip klimato kitimo pavojai, aplinkosauga, gamtinių išteklių taupymas, didėjanti praraja tarp turtingiausių ir neturtingiausių valstybių, migracijos srautai, branduolinio ginklo neplatinimas, nusiginklavimas ir kt. Į šias problemas žvelgiame iš parapijinio, o ne iš europietiško ir dar platesnio regtaškio.

Suprantama, kad Lietuvoje daug kalbama apie energetinį saugumą, esamą ir būsimą, energetinių šaltinių, šilumos kainų šuolius. Tačiau šiame kontekste beveik išnyksta požiūris, kuris turėtų būti pagrindinis: geriausia, švariausia ir saugiausia energija yra sutaupyta energija! Lietuva pagal energijos imlumą BVP vienetui pagaminti kartu su Bulgarija yra paskutinėje vietoje Europoje, 5 kartus atsiliekame nuo senųjų ES šalių. Tai juk didžiulis rezervas, didžiulės galimybės. Ir kodėl apie tai beveik tyli valstybinės institucijos, verslas, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida? Juk tai - ne teorinė diskusija, o labai apčiuopiamas, kiekvieno piliečio kišenei svarbus dalykas. Štai lietuviai atnaujino apie  1-2% daugiabučių namų, o lenkai – 50%. Suprantama, kad tų namų gyventojai ne tik gyvena patogiau, bet ir gerokai mažiau moka už šilumą.

Nesu atominės energijos priešininkas, tačiau stebiuosi, kaip lietuviai, kažkada gulę kryžiumi prieš Ignalinos trečiojo bloko statybą, ko ne visi, jei remsimės žiniasklaida, tapo atominės energetikos entuziastais. Apklausos rodo ką kitą: branduolinės energetikos nori mažiau pusės piliečių. Atominė energetika turi daug pliusų, bet nemaža ir minusų. Jie paprasčiausiai nutylimi. O juk laidoti radioaktyvias 5 tūkstančių metų branduolines atliekas mažoje neturinčioje kalnų ir uolų šalyje rizikinga ir brangu, užkrautume didžiulę finansinę našta būsimoms kartoms. Kasti pusę kilometro į gruntą teks ne tik savo atliekas – nei latviai, nei estai, nei lenkai jų nepasiims. Jau nekalbant apie tai, kad didesnė avarija branduolinėje elektrinėje Lietuvoje būtų fatališka. Ne atsitiktinai Austrija ir kai kurios kitos ES šalys savo piliečių valia atsisakė atominės energijos.

Panašiai ir su „trigalviu slibinu“, kuris gimė diskusiniame vakuume praeitą vasarą, kai dėmesys buvo nukreiptas į ginčus dėl Seimo narių algų. Beveik vienbalsis Seimo entuziazmas dėl "Leo" greitai atlėgo, bet nuostolis valstybei, kurio tikros apimties dar nežinome, padarytas.

Arba štai rimtos diskusijos stoka dėl vairavimo išgėrus. Daugumoje naujųjų Europos Sąjungos šalių įvestas visiško blaivumo reikalavimas vairuotojams: jei ruošiesi sėst prie vairo – nė lašo alkoholio, jokių promilių! Lietuvoje nei parlamente, nei žiniasklaidoje, nei nevyriausybinių organizacijų siūlymuose bent kiek garsiau nenuskambėjo šis reikalavimas, be kurio įgyvendinimo, manau, nepakeisime žudančios vairavimo „kultūros“. Lemia suinteresuotųjų alkoholio gamyba, pardavimu ir reklama įtaka.

Prieš šimtą metų, laukinio kapitalizmo JAV laikais, ten buvo populiarus šūkis: kas gerai Fordui – gerai ir Amerikai! Šiandien jo įgyvendinimą neretai matome mūsų šalyje: kas gerai vienai ar kitai galingai kompanijai, turėtų būti gerai ir Lietuvai. Deja, ir plika akimi matome: iš tikrųjų tai nėra gerai.

Baigdamas dar kartą pabrėžčiau: žvelgiant iš Europos Sąjungos sostinių į Lietuvą, ji neatrodo nei pavyzdinga pirmūnė, nei beviltiška atsilikėlė. Bet mums daug svarbiau, kaip mūsų šalis, kaip mes patys atrodome žvelgiant iš Vilniaus ir Mažeikių, Rokiškio ir Balbieriškio. Įvertinus šį žvilgsnį, tampa aišku, kad mums daug ką reikia ryžtingai keisti.

Straipsnis Lietuvos Kultūros instituto ruošiamam leidiniui, kuris paruoštas pagal institute skaitytą pranešimą