Straipsniai ir interviu

Justas Vincas Paleckis regioninės spaudos žurnalistus iš Lietuvos supažindino su Europos Parlamento veikla

Po keturių dienų komandiruotės sugrįžus iš Europos Parlamento (EP) paskutinės sesijos, ant laiptų sutiktas kolega pasiteiravo: „Tai jau sugrįžot iš Briuselio“. Sakau: „Sugrįžau. Bet ne Briuselyje buvau, o Strasbūre. Ten vyksta plenarinės Europos Parlamento sesijos“. „Na, man tai nerūpi. Vis tiek ta Europos Sąjunga ilgai negyvuos. Šimtu procentu...“

Ar išliks 27 valstybių Europos Sąjunga?
Žinodamas savotišką žmogaus charakterį ir anarchistinius polinkius, diskutuoti dėl ES ateities su juo nemačiau reikalo. Tuo labiau, kad ir pats nesu jau toks įvairių sąjungų šalininkas, kad už ką nors galėčiau galvą padėti...

Šis menkas epizodas ant laiptų po kelių valandų nugrimzdo kasdieninių darbų rutinoje. Tačiau šifruodamas pokalbių su europarlamentarais Strasbūre įrašus turiu progos dar kartą užduoti šį  klausimą.

O gal tikrai ta Europos Sąjunga neturi ateities? Juk airiai referendume šiai sutarčiai nepritarė ir yra priversti dar kartą tą daryti. Čekijos prezidentas taip pat iki šiol nesiryžo po šia sutartimi padėti savo parašo...

Europos Parlamento narys, Lietuvos delegacijos Socialistų grupėje vadovas, Justas Vincas Paleckis, bendraudamas su vietinių laikraščių žurnalistais iš Lietuvos taip pat pasvarstė apie galimą Europos Sąjungos išlikimą. Jis kalbėjo: „Kai važinėjau po Lietuvą, klausinėjau auditorijos, ar Europos Sąjunga po kokių 20-30 m. suirs. Gal, kad aš klausiau, dauguma sakė, kad neiširs.

/.../ Mano tezė dėl Europos Sąjungos ateities yra tokia: gali būti, kad ji iširs. Bet tai bus signalas, kad mūsų pasaulis ritasi katastrofos link. Kodėl? Todėl, kad virš pasaulio kybo 7-10 grėsmių, kurios gali jį pražudyti. Tai ir branduolinis karas, ir terorizmas, ir teroristas su atomine bomba rankose, ir klimato atšilimas, ir gamtos naikinimas, ir atotrūkis tarp turtingiausių bei atsilikusių šalių, tarp vargšų ir turčių, pagaliau civilizacijų konfliktas. Ir visose šiose srityse Europos Sąjunga rodo pavyzdį“.

Anot europarlamentaro J. V. Paleckio, didžiausias Lietuvos praradimas įstojus į Europos Sąjungą –mes praradome kelis šimtus tūkstančių, o gal ir pusę milijono jaunų inteligentiškų, energingų išsilavinusių jaunų specialistų.

„Nuteka ir protai, ir darbščios geros rankos. O juk paruošti gerą gydytoją kainuoja 20 tūkst. eurų, o pilotą – net 60 tūkst. eurų. Trečdalis mūsų gydytojų, Sveikatos ministerijos duomenimis, tik baigę mokslus, išvažiuoja dirbti į užsienį. Tai labai daug. Mes ruošiam kvalifikuotus gydytojus, programuotojus, mokslininkus ir kitus specialistus daug turtingesnėms už mus šalims. Ar tai atitinka ES principus? Nelabai. Man pavyko pasiekti, kad mes įrašėm į Socialistų manifestą, punktą, jog turi būti sukurtas mechanizmas, kaip kompensuoti šiuos praradimus. Sakykim, būtų sukurta išvykstančiųjų į kitas šalis specialistų registravimo sistema. Jeigu, tarkim, Anglija ar Skandinavijos šalys gauna iš mūsų specialistų, turėtų sumokėti į tam tikrą fondą pinigų, o mes iš tų lėšų keltumėm gydytojams, mokytojams, programuotojams atlyginimus, kad neliktų jiems paskatų žūtbūt išvykti. Panašiai jau daro Ispanijoje socialistų vyriausybė. Jeigu pas juos atvyksta specialistas su aukštuoju išsilavinimu iš Afrikos, jie už tai sumoka tai šaliai. Kito parlamento kadencijoje mes bandysime spausti EP šia linkme. Tai labai aktualu Lietuvai, Lenkijai, Rumunijai, Bulgarijai, iš dalies Latvijai“, – kalbėjo žurnalistams J. V. Paleckis.

Kitą kadenciją

Tai bus galima daryti kitą kadenciją. Anot Europos Parlamente sutiktų Lietuvos atstovų, tik dalis dabartinių labai aktyvių EP narių gali tikėtis patekti į Europos Pralamentą ir kitą kadenciją. Ir jie apie tai jau žino, mat daugelyje šalių europarlamentarai renkami pagal sudarytus sąrašus, kurie nereitinguodami. Antra dalis buvusių EP narių kandidatuoja ir norėtų dar kartą čia patekti, bet nežinia ar pavyks. O trečioji dalis nė nebandys dalyvauti rinkimuose į EP.

Lietuvai kitame Europos parlamente atstovaus 12 parlamentarų, iki šiol jų buvo 13. Iš tų trylikos tik trys yra apsisprendę ten nebesiveržti. Tarp jų – ir klaipėdietis Eugenijus Gentvilas, jau gavęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovo postą.

Paklaustas apie darbo EP prasmę naujos kadencijos rinkimuose nedalyvaujantis Eugenijus Gentvilas pasakė: „Už tokius pinigus atsėdėti galima...“ Kokie gi tie pinigai?

Iki šios kadencijos pabaigos EP nariai gaudavo atlyginimą, tolygų atstovaujamos šalies parlamentaro algai, jiems būdavo kompensuojamos kelionių ir kitokios išlaidos. Nuo šio kadencijos pradžios visi EP nariai gaus vienodą atlyginimą, kurį sudarys 38,5 % Europos Teisingumo Teismo teisėjo bazinio atlyginimo – 7339 eurai per mėnesį (per 25 tūkst. Lt), iš kurių mokesčiai bus mokami į ES biudžetą.O kaip įvertinti europarlamentaro darbą? Pagal pasisakymų, rezoliucijų, ataskaitų kiekį?

Lietuvos atstovui EP Šarūnui Biručiui parlamentaro darbo vertinimas pagal pasisakymų plenarinėse sesijose skaičių atrodo labai keistas, nes pasitaiko, kad EP salėje kalbėtojas sako kalbą tuščioje salėje, ypač jei jam suteikta proga kalbėti artėjant vidurnakčiui... Anot Š. Biručio, daug svarbiau aktyviai reikštis komitetuose ir grupėse rengiant priimamų įstatymų projektus.

„2004 m. gegužės 1 d. įstodami į ES praradome dalį suvereniteto – mūsų gyvenimo taisyklės kuriamos jau Europos Parlamente. Tačiau mentalitetas liko senas, vis dar manoma, kad sprendžia Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė“, – samprotavo europarlamentaras.

Jis pasakojo, kad kolega vokietis į Energetikos komiteto posėdžius ateina su pluoštu dokumentų, kuriuose analizuojama, kokių socialinių ir ekonominių pasekmių Vokietijai turės priimamas vienas ar kitas teisės aktas. Paklaustas, iš kur visa tai, Vokietijos europarlamentaras atsakė: „Už manęs – visa Vokietija, mokslo institutai, ministerijos, o mes – tik atstovai“.

Tuo tarpu Lietuvoje Š. Birutis sakė gal penkis kartus bandęs susitikti su naujuoju ūkio ministru Dainiumi Kreiviu, bet taip ir nepavyko, nors EP būdamas pranešėjas norėjo išsiaiškinti Lietuvos poziciją...

Skaičiai ir faktai

Tai kurgi yra tas Europos Parlamentas? Briuselyje, Strasbūre, o gal Liuksemburge?

Visi atsakymai teisingi. EP veikia visuose minėtuose skirtingų Europos valstybių miestuose. Europos Parlamentas įsikūręs Strasbūre, tačiau parlamentinių komitetų veikla koncentruota Briuselyje, o Generalinis sekretoriatas veikia Liuksemburge. Šią padėtį įtvirtino 1992 m. ES viršūnių susitikime Edinburge ir 1999 m. Amsterdamo sutartimi.

Daugelį metų Belgija ir Prancūzija negalėjo sutarti dėl oficialios EP būstinės vietos. Pasirinkti pavyko tik 1992-aisiais Europos Vadovų Tarybos susitikimo Edinburge metu. Belgija sutiko, kad oficialia būstine galiausiai taptų Strasbūras, kur vyktų dvylika plenarinių sesijų, tačiau tik tuomet, jei kita veikla (komitetų ir politinių frakcijų susitikimai, papildomi posėdžiai) vyks Briuselyje.

Šis susitarimas buvo patvirtintas 1999-aisiais įsigaliojusia Amsterdamo sutartimi.Šiandien Europos Parlamentas, turintis 732 narius, valdo dvejus plenarinių posėdžių rūmus – Strasbūre ir Briuselyje, tuo tarpu Generalinis sekretoriatas liko Liuksemburge. Ginčai dėl šių vietų pasirinkimo kyla nuolat, nes susiduriama su biudžetiniais ir praktiniais tokio geografinio padalinimo padariniais. Tačiau norint ką nors pakeisti, reikia vienbalsio ES Tarybos pritarimo...

Viduramžių dvasia

Keliaujantiems per Prancūziją patarčiau užsukti į Strasbūrą. Būdami šiame mieste, kartais vadinamame Europos sostine, pasivaikščiokite po senamiestį, ypač verta aplankyti „La Petite France“ (Mažąją Prancūziją). Ten rasite gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių šio miesto senovinės architektūros pavyzdžių, bylojančių, kad šis miestas įvairių amžių verpetuose yra vadintas ir vokišku pavadinimu Štrasburg.

Jau XV a. Strasbūras buvo vadinamas vienu iš gražiausiu Europos miestų. 1439 m. baigta statyti Dievo Motinos katedra (Notre-Dame) ir šiandien šio miesto senamiestyje nenupasakojamomis rausvojo marmuro vingrybėmis žiba lyg perlas, įspraustas tarp siaurų tūkstantmečių gatvelių ir pastatų. Po Trisdešimties metų karo germanų  miestas Strasbūras atiteko prancūzams. 1870 m. Strasbūras pasidavė vokiečiams ir priklausė Vokietijai iki 1918 m. Iki 1939 m. čia buvo Prancūzija, o Antrojo pasaulinio karo metais vėl atiteko vokiečiams. Tik po 1945 m. miestas visiškai integruotas į Prancūzijos sudėtį, o 1949 m. įkūrus Europos Tarybą, Strasbūras ėmė darytis centriniu Europos valstybių sanglaudos miestu.

Užsukę į Turizmo informacijos centrą, kurį galima rasti prie Dievo Motinos katedros arba geležinkelio stotyje, nesunkiai rasite Vyno kelio žemėlapį su lankytinų vietų aprašymais įvairiomis kalbomis. Šiame lankstinuke ir sužinosite, kad visai netoli Strasbūro driekiasi garsusis Elzaso krašto, kurio sostinė yra Strasbūras, vyno kelias.

170 km trasa vingiuoja lyguma palei Vogėzų kalnus. Šis kelias veda per vynuogynais apaugusias kalvas ir klonius, tarp kurių išsibarsčiusios iš viduramžių likusios vynininkų gyvenvietės – per kelis šimtmečius mažai tepasikeitę įspūdingi senovinės architektūros pastatai. Užsukęs į kurį nors tokį miestelį per kažkada aklinai uždaromus miesto vartus su šaudymo angomis pasijunti tarsi filmo apie senovę filmavimo aikštelėje. Čia tavęs laukia nepakartojamos kavinukės su pavėsinėmis ant grindinio, vėsoki vyno rūsiai, kur gali paragauti kaimelio vyndarių produkcijos arba nusipirkti garsaus Elzaso vyno lauktuvėms.