Straipsniai ir interviu

Ekscelencija Lietuva ir visi didžiai gerbiami čia susirinkusieji! Savo darbais ir žygiais, savo gyvenimo patirtimi ar savo gyvybės kaina žmonės sukuria visa tai, ką mes vadiname istorija. Prieš tūkstantį metų vienuolis Brunonas, nešęs Kristaus gerąją naujieną baltų gentims, paaukojo savo gyvybę. Toji auka buvo aprašyta germanų miesto Kvedlinburgo kronikoje, kartu paminėtas ir to krašto, kuriame žuvo vėliau šventuoju paskelbtas Brunonas, vardas: Lituae – Lietuva. Šiandien Kovo 11-ąją dieną minime ir šiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio kontekste, kartu vis atsisukdami į gyvuosius Kovo 11-osios dienos dalyvius, Aukščiausiosios Tarybos deputatus ir į visą gyvąją atgimimo Lietuvą ir čia, ir visur, kur mus dabar klauso, į visas tas apvalias nesenų dienų sukaktis. O jų daug. Jau 20 metų, kai Lietuvos persitvarkymo sąjūdis paskelbė savo tikslą – siekti Lietuvos valstybės atkūrimo. Jau 20 metų, kai išrinkome TSRS liaudies deputatus, kai LTSR Aukščiausioji Taryba pakeitė LTSR Konstituciją ir įteisino Lietuvos TSRS suverenitetą ir LTSR įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, priėmė kreipimąsi į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir TSRS Vyriausybę reikalaudama pasmerkti TSRS ir Vokietijos slaptuosius susitarimus ir protokolus. Lietuva, Latvija ir Estija prieš 20 metų surengė Baltijos kelią, o Lietuvos Komunistų partija neeiliniame XX suvažiavime atsiskyrė nuo TSKP. Jau 20 metų, kai Lietuvoje įsitvirtina daugiapartinė demokratinė sistema, kuri šiandien ir peikiama, kaip matote, ir ginama. Ir prieš 20 metų 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje įvyko vienybės stebuklas – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos komunistų partijos atstovai pasirašė deklaraciją dėl vieningo tikslo – atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sveikinu, puiki dvasia.

Visų lietuvių ir visų Lietuvos piliečių vienybės dvasia vedė mus į Kovo 11-ąją, nors mūsų didis poetas Justinas Marcinkevičius dar prieš gerus 3 dešimtmečius savajame eilėraštyje, triptike, „1946-ieji“ rašė:

Tu niekados neprivalai būti padalinta,
Tėvyne mūsų, meile ir likime!
Žiūriu į Lietuvą tarsi į lentą – šitiek trintą,
Ir vis matau joje tą seną brūkšnio žymę.

Taip, ta žymė per mūsų likimus, patirtis, įsitikinimus, supratimus ėjo, ėjo per visą sudėtingą XX amžių ir ypač per dramatiškąją Antrojo pasaulinio karo ir mūsų valstybingumo praradimo laikotarpį. Įsiklausykime į poetą:

„Atėjo laikas. Taip buvo lemta.
Grįžom į klasę draugą užkasę.
Laikas per pusę lyg juodą lentą
Perbraukė mūsų širdis ir klasę.

Perbraukė, ir dar kaip. Ir tai atsispindėjo ir tuomet, sudėtingais 1946–1953 m., dar gyvam generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui esant, ir vėliau, 1990–1992 m., jeigu norite, net iki šių dienų, net iki šios akimirkos. Gyvas mūsų Kovo 11-osios Akto signatarų patyrimas tai atspindi, mūsų biografijos ir likimai, nors ir be tų dramatiškų tarpusavio kovos, kurią aprašo J. Marcinkevičius savo šešiolikmečių įvaizdyje, spalvų. Daugelis mūsų Kovo 11-osios signatarų tuomet buvo tais 16-mečiais, sprendusiais sunkią gyvenimo lygtį, ir ta lygtis kaip x ir y sujungė ir draugus, ir pažįstamus, ir priešus, ir šeimos narius, ir gimines, ir artimuosius – visą Lietuvą į vieną koordinačių sistemą. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba 1949 m. vasario 16 d. priėmė deklaraciją, žmogaus teisėmis, laisvėmis ir demokratine Lietuvos Respublika pagrįstą deklaraciją, ir joje įvardijo tais metais: Komunistų partija kaip diktatūrinė nelaikoma teisine partija, o asmenys, bendradarbiavę su priešu, yra atsakingi Lietuvos teismui.

Bet to meto, tos epochos 16-mečiai šią dilemą, bendradarbiavimą ar ne, sprendė individualiai. Vargu ar kas iš tų 16-mečių tikėjosi, kad kada nors jie taps Kovo 11-osios Akto signatarais. Juk 1950–1954 metais, tuo laikotarpiu, dar iki Jono Žemaičio suėmimo ir mirties, net trys būsimieji signatarai atsidūrė gulaguose dėl savo tiesioginio ryšio su ginkluotu pogrindžiu. Du klasiokai taip pat sprendė savo lygtį. Vienas dėl laiško išvažiavo į gulagą, kitam teko kitas likimas. Teko parašyti tokius žodžius: „Prašau priimti mane į visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos narius. Duotus uždavinius pasižadu įvykdyti.“ Toks pareiškimas tuo metu buvo sudėtingas, bet jie abudu sprendė tą sunkią lygtį, ir juos abu likimas atvedė į Kovo 11-ąją.

Štai tokių sprendimų būta daug. Užtai J. Marcinkevičius rašo: „Nejaugi aš tik vienas pastatytas stovėt, mąstyt ir viską atsiminti.“ Lyg norėdamas, kad ta seno brūkšnio žymė būtų visa ištrinta, bet, deja, stovėti, mąstyti ir viską atsiminti tenka mums visiems. Ir tiems, kurie kažkada savo autobiografijose rašė, kad Raudonoji armija išvadavo Lietuvą, ir tiems, kurie Raudonąją armiją laikė okupante, o juk J. Žemaitis-Vytautas gerai suprato žmogaus laisvės ir demokratijos siekius atitinkančią Konstitucijos dvasią ir teisinės valstybės principą kaip vienybės principą. Toji dvasia vėlgi mus suvienijo. Ne tik Gotlando komunikato metu. Ji suvienijo mus 1990 m. kovo 11 d., kai visi signatarai, nepaisant jų partinės priklausomybės ar rezistencinės praeities, nepaisant jų skirtingų įsitikinimų, balsavo už Kovo 11-ąją. O toji pigios priešpriešos tarp signatarų atmosfera arba poeto įvardyta seno brūkšnio žymė kažkiek pasilieka. Bet 1993 m. B. Brazdžionis tokiu ketureiliu ironizavo: „Jau toks yra lietuvio būdas, kai priešo nėr, iš žemės jį iškas.“ Nors kažkoks šmaikštuolis poetas jam atkirto: „Tikėk manim, ateis diena, nutils patrankų gausmas ir Landsbergis Brazauską pabučiuos.“

Tikiu, kad tokia diena jau brėkšta. Juk neatsitiktinai šiandien Kovo 11-ąją minime Lietuvos vardo tūkstantmečio kontekste. Antrasis tūkstantmetis jau brėkšta Lietuvai ir susitaikymo (ar kaip kitaip) diena tikrai yra. Šiandien galime daug kalbėti apie vargus, galime kalbėti apie D. Grybauskaitę, o aš kalbėsiu apie A. Butkevičių. Apie jį. Geras pasirinkimas. Ir štai. Už tai, už tą demokratiją generolas J. Žemaitis-Vytautas mums paliko šitą puikią vienybės dvasią.

Su Kovo 11-ąja, Lietuva, graži tu mano brangi Tėvyne!