Neseniai važiavau traukiniu iš pajūrio į Vilnių. Puspenktos valandos, gali peržiūrėti aibę dokumentų ir spaudos, o už lango – gražūs vasariški vaizdai. Prieš pat Vilnių šalia atsisėdo marijampolietis, su kuriuo nesimatėme nuo atgimimo laikų. Ir tuoj juokaudamas kibo į atlapus: "Tai ką, prisidedi prie tų keistų Briuselio sprendimų?
Nustatinėjate agurkų išlenkimo laipsnį? Kiaulėms žaisliukai parūpo?" Tokių klausimų Lietuvoje retai teišgirstu. Dažniausiai jie užduodami senosiose Europos Sąjungos šalyse. Begalinis biurokratizmas, labirintai, kuriuose būtinai pasiklys paprastas pilietis, juokingos iš pirmo žvilgsnio direktyvos (prekybon gali patekti tik tiesūs agurkai, kaip kad minėjo marijampolietis) – tai viso labo pramanai ir gandai apie ES, kitaip dar vadinami euromitais.
Kad į ES šalių prekyvietes pakliūtų daugiau tiesių agurkų, yra pačių verslininkų pageidavimas. Tokius agurkus suskaičiuoja ir į dėžes išskirsto automatai. Mažiau sąnaudų – pigesni agurkai. Akivaizdi nauda pirkėjui. Lietuvoje nuskambėjo ir kitas euromitas, perpasakotųjų dar pagražintas, esą kiaulėms į gardus būtinai reikės dėti "žaislų" – kamuoliukų, kainuojančių kelis šimtus eurų, kad juos paridinėjusių kiaulių mėsa būtų gardesnė. Kiaulės iš tiesų mėgsta nematytus daiktus patyrinėti, bet dėl "žaislų" – tai jau fantazija.
Kiti euromitai mažiau juokingi. 20 tūkst. tarnautojų išlaikanti Europos Komisija nėra išpūsta biurokratų landynė. Europos didžiųjų miestų savivaldybėse pluša dvigubai ar trigubai daugiau darbuotojų. Europos Parlamentas nėra nerūpestingai sumeistrauta įstatymų kalvė, o įstatymų leidėjas trims iš keturių teisės aktų. ES administravimui ir darbuotojų algoms skiriama ne didžioji ES biudžeto dalis, o 5 proc. biudžeto. Bendras ES biudžetas nėra išpūstas. 2009 m. jis sudarys 134 mlrd. eurų. Štai tik Vokietijos biudžetas – 282 mlrd. eurų.
Euro įvedimas išpučia kainas? Taip nėra. Tiesa, apsukrūs prekybininkai spekuliuoja žmonių baime, kad viskas brangs, todėl tos baimės gali išjudinti kainas. Reglamentas dėl apsaugos nuo saulės spinduliavimo sukėlė šurmulį, esą padavėjos, dirbančios lauko kavinėse, nebegalės demonstruoti savo dekoltė. Vėl iš piršto laužta.
Gandai dažniausiai kyla dėl nežinios, dėl neteisingai suprantamų arba interpretuojamų ES direktyvų. Euromitus išgyvendinti nėra lengva. Žurnalistai paleidžia juos į pasaulį, o paskui vieni nuo kitų nusirašinėja. ES tampa paskalų auka, dažnai jos užgožia Sąjungos laimėjimus. O juk ES sukuria daug gėrio ir teisingumo ne tik stiprindama taiką bei gerovę, bet ir kasdieniame gyvenime: vaikų žaislų saugumo standartai, pigesni pokalbiai mobiliuoju telefonu, patikrinti maisto produktai, aplinkos neteršiantis atliekų sunaikinimas, nešvininis benzinas, katalizatoriai – tai tik ES įstatymų sąrašo ledkalnio viršūnė.
Neseniai diskusijoje dėl Sąjungos ateities mano biure priėjome išvadą, kad protingas euroskeptikas yra geriau už neprotingą euroentuziastą. Skeptikas nurodo ES klaidas, kad jas galima būtų ištaisyti. Niekas nesiginčys, ES – toli nuo tobulybės jau vien todėl, kad tenka žengti neišžvalgytais takais.
Kas kita, kai ieškoma priekabių tam, kad griautum. Lengva kurti sakmes apie Briuselį ir skatinti priešiškumą kitoms tautoms. Sunku išaiškinti, kad savosios tautos iškėlimas virš kitų gimdė konfliktus, karus, kai ypač kentėjo mažieji.
Euromitai ne tik griauna – jie klibina mūsų visų Sąjungą. Geriau žinoti, kaip yra iš tikrųjų, o ne platinti pramanus. Tokio priekaišto nedaryčiau mano pažįstamam marijampoliečiui, kurį sutikau traukinyje. Pajuokauti tikrai sveika.
