Komentarai „Veide“

Nuomonę apie Lietuvą Europos Sąjungos politikai daugiausiai susidaro iš problemų, kurias atsiveža Vilnius. Lietuviai Briuselio koridoriuose išgarsėjo kaip naftininkai ir dujininkai, atomininkai ir teisininkai, konfliktinių židinių Europoje gesintojai. ES institucijose dirbantys tautiečiai spėjo pasižymėti kaip imlūs, daug žadantys eurokratai. O Dalios Grybauskaitės pelnytas pripažinimo spindesys krenta ir ant Lietuvos.

Per ketverius darbo Europos Parlamente metus aplankiau visus Lietuvos miestus, didžiąją dalį savivaldybių. Beveik visur klausdavo: kaip Lietuva atrodo iš ten? Žmonės nelabai norėjo tikėti, kai sakydavau: dauguma kolegų, ypač iš naujų valstybių, mums pavydi. Skaičiai byloja: Lietuvos, Latvijos ir Estijos augimas per pastaruosius metus ketverius metus buvo didžiausias ES. Prieš dešimt metų Lietuvos BVP, palyginus su ES vidurkiu, sudarė 35 procentus, dabar – per 60 proc.

Šiandien tas pavydas blėsta: Baltijos valstybės pirmauja ES ir pagal infliacijos šuolius.

Naujųjų ES valstybių fone Lietuva niekuo ypatingai neišsiskiria. Įsivaizduojama, kad Briuselis stebisi ir neatsistebi mūsų skandalais ir skandaliukais, atstatydinimais ir atsistatydinimais, politikų neatsakingumu... Deja, to apstu visose valstybėse. Skandalai daugiau pastebimi didelėse. Briuselio akiratyje buvo atsidūrusi Lenkija, kai ten "karaliavo" broliai Kačinskiai. Jų antieuropietiškumas, religinis fanatizmas, aistra kariauti su visais – ir viduje, ir Rytuose prieš Rusiją, ir Vakaruose prieš Vokietiją – apgadino šalies įvaizdį, kuris pagerėjo po rinkimų pasikeitus vyriausybei.

Lietuva kai kuo primena brolių Kačinskių valstybę. Štai Seimo linija dėl šeimos politikos ir šeimos planavimo, atsinaujinantis požiūris dėl "vieno vienintelio teisingo kelio" užsienio politikoje ir istorijos vertinimuose. Tik pamėginus suabejoti to "vienintelio kelio" teisingumu, nugriaudėja kaltinimai dėl nelojalumo valstybei arba trukdoma pareikšti nuomonę. Užmirštamas didysis Voltero priesakas, kuris buvo pasiruošęs ir gyvybę paaukoti už nuomonių įvairovę. Keistai atrodo ir mėginimai didžiuotis "šaltojo karo kovotojo" titulu. Tie mūsų bandymai sugrįžti į 20 amžiaus vidurį nelabai ir pastebimi – esame nedideli.

Skirtingai nuo Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Austrijos, Rumunijos, Bulgarijos dešinieji ekstremistai Lietuvoje įžiūrimoje ateityje net nesvajoja peržengti parlamento slenksčio. Tačiau populistinės partijos, o ir kai kurios tradicinės, atspindėdamos nemažos dalies gyventojų nuotaikas, savo programose ir veikloje krypsta į kraštutinį nacionalizmą, baimių sklaidą, nukreiptą prieš kitataučius, kitaminčius, prieš visus, kurie "kitokie". Neseniai žiniasklaidoje šmėstelėjo žinutė apie apklausą buvusiose TSRS respublikose – ar žmonės bijo atvirai reikšti savo nuomonę. Tokių bijančių Rusijoje yra 45 proc., Baltarusijoje – 50 proc. O Lietuvoje – 55 proc.! Kai žmonės įbauginti, kurstyti dar didesnes baimes, o kartu ir neapykantą "kitokiems", labai lengva.

Nesu atominės energijos priešininkas, tačiau stebiuosi, kaip lietuviai, kažkada gulę kryžiumi prieš AE trečiojo bloko statybą, kone visi tapo atominės energetikos entuziastais. Manyčiau, ta vienašališka nuomonė formuojama. Atominė energetika turi daug pliusų, bet nemaža ir minusų, kurie nutylimi. Panašiai ir diskusijoje dėl vairavimo išgėrus. Daugumoje naujųjų ES šalių vairuotojams nustatytas nulinis promilių skaičius. Lietuvoje nei Seime, nei žiniasklaidoje, nei NVO bent kiek garsiau nenuskambėjo šis paprastas pasiūlymas, be kurio įgyvendinimo nepakeisime žudančios vairavimo "kultūros". Lemia, deja, interesai, baimė būti politiškai sutriuškintam.

Prieš šimtą metų, laukinio kapitalizmo JAV laikais, buvo populiarus šūkis: kas gerai Fordui – gerai ir Amerikai! Šiandien pas mus ir plika akimi įžiūrėsi: kas gerai vienai ar kitai galingai kompanijai, tas esą gerai ir Lietuvai.

Tai nėra gerai.