Komentarai „Veide“

Europiečių akys vis labiau sminga į Dubliną. Ir į Vilnių.

Po mėnesio, birželio 12-ąją, airiai referendumu pritars arba nepritars Lisabonos sutarčiai. Palankūs jai gyventojų apklausų rezultatai staigiai pasikeitė. Pritariančių skaičius krito iki 34 proc., o nepritariančių išaugo iki 31 proc. Jeigu ta pati tendencija išliks, svarstyklės gali pakrypti į „ne“ pusę.

Airių nuotaikas atšaldė žvarbūs ekonominių permainų vėjai. Visur neįtikėtinai brangsta energetiniai šaltiniai, maistas, tai atsiliepė ir klestinčiai Airijai. Pernai šalies BVP augimas, apie dešimtmetį svyravęs ties 10 proc., nukrito iki 5 proc. Šiemet jis sumažės dar per pusę. Infliacija, kaip ir visoje Europoje, šoktelėjo  beveik dvigubai palyginus su pernai, artėja prie 4 proc. ir ypač kerta nepasiturintiems. Airijos žemdirbiai, daugelį metų gavę Briuselio paramą, staiga pasišiaušė. Mat kad sumažintų žemės produktų kainas ES valstybėse, Briuselis ruošiasi liberalizuoti maisto prekių įvežimą iš trečiųjų šalių, o tai skausminga airių valstiečiams.

Airiai - taikūs žmonės, jie labai brangina savo neutralitetą. Lisabonos sutarties priešininkai bando įrodinėti, kad vieninga ES saugumo ir gynybos politika atitemps Airiją į NATO, kurios dauguma airių bijo kaip velnias kryžiaus. Ta tariama grėsmė irgi didina sutarties priešininkų gretas. Taigi, jos likimas pakibo ant siūlelio. Galimas dalykas, kad airiai savo apmaudą dėl pablogėjusio gyvenimo, dėl pagrįstų ir nepagrįstų baimių išlies ant Lisabonos sutarties. Kaip tik tos, kuri ir padėtų sutelkti jėgas ekonominių ir energetinių audrų akivaizdoje, sustiprintų ES ir jos nares. Bet... Airiams jos neratifikavus, sutartis neįsigaliotų net ir tuo atveju, jeigu visos kitos valstybės jai pritartų.

Na o Europos dienos išvakarėse staigmenėlę pateikė Vilnius. Tiesa, ir ankščiau Lietuva siuntė signalus, kad neverta skubėti pradėti derybas dėl naujos ES-Rusijos bendradarbiavimo sutarties, kol pastaroji neįvykdė ankščiau priimtų įsipareigojimų. Tačiau Liuksemburgo susitikime Lietuva metė iššūkį ne tiek rytiniams kaimynams, kiek ES giminaičiams, nepabijodama „puikios izoliacijos“. Perėmusi estafetę iš Lenkijos, sustabdė derybų dėl ES-Rusijos sutarties pradžią. Kaip kliūtys išvardintos tikrai svarbios, įsisenėjusios problemos, kurios kelia pagrįstą nepasitikėjimą gerais Rusijos norais derybose. Tiesa, daug kas užsienyje klausia, kodėl tam tužtasi tik dabar, kai iki Seimo rinkimų liko pusmetis.

Lietuva žengė drąsų žingsnį, kuris, pasinaudojant ES šalių solidarumu, gali pralaužti Rusijos atsainaus požiūrio į gyvybiškai svarbius mums klausimus sieną. Tačiau palankių sprendimų reikia siekti vengiant "šaltojo karo kovotojo" etiketės, kurios po vyriausybių kaitos Varšuvoje sugebėjo atsikratyti Lenkija. Visi, kas seka europinius įvykius, žino, kiek žalos Lenkijos įvaizdžiui pridarė brolių Kačinskių antieuropietiškos nuostatos ir aistra kariauti su visais. Nepamirškim, kad kaip tik "liberum veto" principas, kuris svarbiausiuose klausimuose naudojamas ir ES, labai smarkiai prisidėjo prie Žečpospolitos sugriuvimo.

Be abejo, palyginimai visada šlubuoja, tuo labiau su įvykiais prieš kelis šimtmečius Dviejų Tautų Respublikos laikais. Tiesa, lenkai vertina ją kaip savotišką ES pirmtakę. Lietuviai daro tai mažiau entuziastingai – juk Lenkija tuomet dominavo. Tačiau kai dėl šiandienos, neabejoju, kad įtampa atslūgs, kompromisas bus surastas. Vilnius irgi supranta, kad derybos dėl naujos ES-Rusijos sutarties ir jos pasirašymas suteikia šansą didesniems savitarpio įsipareigojimams ekonomikos, energetikos, teisės ir kitose srityse, kurie mums ne mažiau naudingi, negu kitoms ES šalims.