Komentarai „Veide“

Prieš metus Europos Parlamente buvau išrinktas Saugumo ir gynybos pakomitečio vicepirmininku. Tada nemaniau, kad mano narystė naujame Parlamento komitete – klimato kaitos – turės įtakos darbo krypčiai.

Bet niūrūs visuotinio atšilimo debesys sparčiai telkėsi ir virš ES saugumo bei gynybos erdvių. Gavau užduotį koordinuoti klimato kaitos įtakos tarptautiniam saugumui darbo grupę. Konsultavomės su NATO ir ES ekspertais, surengėme klausymus Parlamente, raginome ir EK imtis šios problemos.

Javieras Solana ir Benita Ferrero-Waldner ėmė skambinti pavojaus varpais jau kovo mėnesio ES viršūnių taryboje. Jų bendros ataskaitos tonas dėl klimato kaitos poveikio tarptautiniam saugumui itin nerimastingas: tirpstantys ledynai kelia vandenynų lygį, tai gali išstumti iš gyvenamų vietų milijardus žmonių, ypač Pietryčių Azijoje, o Afrikoje ir kitose pasaulio dalyse tragiškai trūksta gėlo vandens. Visa tai skatins didžiulius emigracijos srautus, visuomenės ir politikos radikalėjimą, paaštrins konfliktus dėl senkančių gamtos išteklių. Išvada: klimato kaita turi tapti prevencinės ES saugumo politikos ašimi, o kitąmet pateiktas veiksmų planas numatys, kaip išvengti besikaupiančių grėsmių.

Parlamente nesiginčijome dėl pagrindinio dalyko: Europos Sąjunga buvo, yra ir turi išlikti lyderė kovojant su klimato kaita ir kartu stiprinant tarptautinį saugumą. Pramoninės valstybės turi grąžinti skolą besivystančioms šalims, kurių atsilikimo sąskaita buvo teršiama ir niokojama gamta. Reikia perduoti joms naujausių, gamtą tausojančių technologijų, didinti plėtros pagalbą. Tenka ruoštis galimybei, kad pasaulis susidurs su terorizmu, nutaikytu į gamtą ir jos išteklius.

Mokslininkų išvada: klimato kaitos stabdymas gali kainuoti 1–5 proc. pasaulio BVP. Tai nepaprastai didelė suma. Tačiau jeigu ji nebus skirta, žala bus neįsivaizduojamai didesnė.

Su klimato kaita susijęs įvairiausių išlaidų didėjimas pirmiausia smogia skurdžiausiems įvairiose šalyse, tai ypač skausminga neturtingoms valstybėms. Didžiausia neteisybė: juk tos šalys mažiausiai prisideda prie aplinkos taršos, tuo tarpu jų gyventojų namus semia jūra ar vandenynas, jiems stinga gėlo vandens, jie priversti ieškoti laimės kitose valstybėse. O tie, kurie labiausiai atsakingi už pasaulio karščiavimą (tarptautinių kompanijų, transporto ir kitokių įmonių, elektrinių savininkai, vadovai), jokių nepatogumų nejaučia ir maudosi prabangoje.

Mokesčių politika ES šalyse turėtų būtų palanki silpniausiems ir kietesnė stipriesiems. Aršiausius gamtos teršėjus reikia priversti modernizuoti savo įmones, lėktuvų ir autobusų parkus, pereiti prie gamtą tausojančio režimo. Trokštantieji gyventi prabangiai turėtų mokėti kur kas daugiau, riboti poreikius. Per mokesčius ir kitus finansinius instrumentas reikia skatinti gyventi jautriai, taupiai, nenaikinant gamtos. Taip teks gyventi – arba negyventi visai.

Apklausų duomenimis, 80 proc. europiečių supranta nepaprastą kovos su klimato kaita svarbą. Tačiau tik kas antras iš jų pasirengęs dėl tos kovos kažką aukoti. Jeigu ši tendencija išliks, dabartinių dvidešimtmečių vaikams, vaikaičiams pasaulis jau gali virsti karščiu alsuojančiu rutuliu, kuriame tautos vėl kruvinai pešis – dėl vietos po nesvilinančia saule, dėl vandenynų neužliejamo ploto, dėl gėlo vandens, maisto išteklių. Ir negailės jie mums aštrių žodžių už abejingumą, neribotą pelno troškimą, švaistūnišką gyvenimo būdą.