Komentarai „Veide“

„Med... Medeved... Medeveda – whatever“, – painiojosi kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton, paklausta apie naująjį Rusijos prezidentą. Šis epizodas mažiau atspindi H.Clinton kompetenciją užsienio politikos klausimais ar sunkumus įsiminti rusiškas pavardes.

Jis greičiau liudija, kad pasaulis pasimetęs mįslės labirintuose: kas bus nr. 1 Kremliuje? Ar Dmitrijų Medvedevą vertinti kaip savarankišką politiką ir prezidentą, ar kaip pirmtako Vladimiro Putino kloną, kurį ir ateityje apibūdinsime „whatever“ (bet kas, bet koks)?

Viena aišku: dvigalvės valdžios Rusijoje, kaip ir Tarybų Sąjungoje, niekada nebuvo. Carai, kaip ir Borisas Jelcinas bei V.Putinas, konkurentų neturėjo. TSRS laikais trumpi „kolektyvinio vadovavimo“ periodai baigdavosi ryškėjančio vado varžovų pašalinimu. Naujajam prezidentui teks įrodyti, kad jis ne bet kas. Ar jis seks Leonido Brežnevo pėdomis, mokėjusio įtvirtinti status quo? O gal turės Nikitos Chruščiovo ar Michailo Gorbačiovo polinkių reformuoti šalį?

V.Putinas tapo prezidentu, kai jo šalis panašėjo į B.Jelciną – sergantį ir silpną. Dabar Rusija stabili, vis labiau pasitikinti savimi, grįžtanti į pasaulio galiūnų gretas. Bet tvirtais sąjungininkais nei Europoje, nei Azijoje pasigirti negali. Opozicija ir žiniasklaida silpnutės, žmonės patenkinti „valdoma demokratija“.

Ar D.Medvedevas nuoširdžiai kalbėjo apie nepritarimą tokiam kursui, apie pilietinės visuomenės ir laisvos žiniasklaidos privalumus?

D.Medvedevas įtikinėja, kad Rusija yra ir bus Vakarų partnerė. Tačiau pastaruoju metu Vakarų ir Rusijos nuomonės išsiskirdavo, ypač dėl energetikos politikos, nusiginklavimo klausimų. Įstrigo naujosios ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties rengimas. Ar naujasis prezidentas pajudins ją iš mirties taško? Juk tai būtų puikiausia proga parodyti ne tik naujoviškus Kremliaus ketinimus, bet ir užsienio politikos vairininką.

Europos Sąjungoje gyventojų pusketvirto karto daugiau negu Rusijoje, ekonomika didesnė penkiolika kartų, o išlaidos gynybai – dešimt kartų. Tačiau Rusiją ir ES sieja ne tik pašlijusi strateginė partnerystė, bet ir daugybė ekonominių bei kitokių saitų, jos natūraliai papildo viena kitą. Briuselio reakcija į D.Medvedevo išrinkimą be pasirinkimo – santūrus optimizmas. Jeigu imtume realius pretendentus į šį postą, jis buvo ir lieka vertinamas kaip nuosaikiausias, kaip geriausias iš prastokų variantų.

Prisimename posakį „negirk dienos be vakaro“, bet dabar, pačiame rytmetyje, galima konstatuoti: nepasitvirtina niūrios prognozės, kad nostalgiškai prisiminsime V.Putiną, lygindami su jo įpėdiniu. Kokie ateities variantai? Pagrindiniai – du. Naujasis prezidentas kartu su naujuoju ministru pirmininku neatsisakys V.Putino plano stiprindamas Rusijos pozicijas ir neieškodamas susikalbėjimo su Europa.

Kitas: išsikerojusios jėgos struktūrų šaknys Kremliuje gali būti pakirstos, Rusija pajudėtų geresnio sutarimo su ES kryptimi ir atrastų vis daugiau bendrų vertybių.

Rusijai svarbūs ir santykiai su JAV. George'as W.Bushas ir V.Putinas sėdo į aukščiausius savo valstybių postus maždaug tuo pat metu.

Šiemet G.W.Bushas pasitraukia, V.Putinas lieka – arba atlikdamas tikrojo Rusijos lyderio, arba nr. 2 vaidmenį. JAV prezidentą kausto ir dar ilgai kaustys karas Irake, antiamerikietiško terorizmo girnapusės. Rusijos prezidentą iki šiol kėlė didžiulių energijos išteklių ir kylančių jų kainų sparnai, bet jie trapūs.

Šiemet ir kitąmet artėsime prie įdomaus pasaulio galingųjų trikampio permainų. Rusija gavo jauną, energingą, nelabai patyrusį prezidentą.

Po gero pusmečio panašų prezidentą, žadantį atverti naujų erdvių, gali turėti ir Amerika. Kitų metų vasarą ir Europos Sąjunga, jeigu bus ratifikuota Lisabonos sutartis, pirmą kartą savo istorijoje turės prezidentą.

Nauji vardai, nauji veidai, naujos galimybes. Išnaudoti jas geresnio bendradarbiavimo labui, esu įsitikinęs, buvo ir bus Briuselio siekis.