Komentarai „Veide“

Slovakijos parlamente įstrigo Lisabonos sutarties ratifikavimas. Nors pagrindinės politinės jėgos ten proeuropietiškos, svarstant komitetuose per 90 proc. parlamentarų pasisakė už, tačiau... Opozicinė dešinioji partija, vadovaujama ekspremjero Mikulašo Dzurindos, rado „genialų“ būdą, kaip blokuoti valdančiųjų kairiųjų siūlymus: jeigu parlamento dauguma nepalaiko mažumos pozicijos, ši aukoja Lisabonos sutartį!

M.Dzurindai balsavimo išvakarėse iš Europos sostinių skambino daugelis dešiniųjų lyderių (gal ir Andrius Kubilius?). EP pirmininkas Hansas Gertas Poetteringas taip pat maldavo nežaisti su ugnimi. Bet ekspremjeras nenusileido, balsavimą teko atidėti.

Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai, norėdami nubausti savo vyriausybes, sugriovė Konstitucinę sutartį. Labai pavojingu gali tapti ir šantažinis Bratislavos precedentas. Tuo labiau, kad prieš Lisabonos sutartį užsimota ir Strasbūre.

Paskutinė praėjusių metų Europos Parlamento plenarinė sesija nepranašavo audros. Iškilmingame posėdyje turėjo kalbėti Portugalijos, ES pirmininkaujančios šalies, premjeras Jose Socratesas. Po to – Pagrindinių teisių chartijos, įtrauktos į Lisabonos sutartį, pasirašymas.

Ir staiga, tribūnoje pasirodžius premjerui, didžiulės Parlamento salės pakraščiuose išniro plakatai: „Lisabonos sutarčiai – ne!“, „Reikalaujam referendumų!“. Ir didžiausias triukšmas - kelių frakcijų parlamentarai ėmė rėkti, baubti, trypti kojomis. Nors jie nesudarė nė dešimtadalio visų, o posėdžių salė milžiniška, jos akustika tokia puiki, kad triukšmas buvo kurtinantis.

EP pirmininkas ir balo, ir raudo, davė nurodymą tvarkdariams išvesti rėksnius. Keliolika frakuotų vyriškių, dauguma pagyvenusių, pabandė. Tuoj buvo rėksnių apstumdyti, apšaukti esesininkais ir naciais.

J.Socratesas prabilo apie savo šalies pirmininkavimo ES pusmetį. Deja, triukšmas stelbė kalbą visas 45 minutes. Tačiau skandalo sumanytojai apsigavo: oratoriaus žodžiai buvo verčiami į 21 kalbą, ir per ausines juos galima buvo puikiausiai girdėti.

Ko gi norėjo tie gerklių laidytojai? Jie protestavo prieš Pagrindinių teisių chartiją, reikalavo Lisabonos sutarties ratifikavimo referendumais. Bet tai juk priklauso nuo valstybių narių Konstitucijų, nuo jų parlamentų sprendimų.

Įžūlų akibrokštą, dar neregėtą Parlamente, aptarė visos demokratinės EP frakcijos. Ypač piktinosi socialistai. Europos liaudies partija (krikdemai ir konservatoriai) irgi pasmerkė išsišokimus. Šiek tiek švelniau tą padarė liberalai, žalieji ir kairieji. Kolegos vokiečiai priminė prieškarinę Vokietiją, kai Josephas Goebbelsas, vadovavęs Nacionalsocialistų frakcijai, dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią panašius griausmingus išpuolius surengdavo Reichstage.

Sumaištį režisavo dešinieji radikalai euroskeptikai iš kelių mažųjų frakcijų. Tarp triukšmadarių atsidūrė ir kai kurie parlamentarai iš Kairiųjų ir Liaudies partijos frakcijų (daugiausiai britų konservatoriai). Didžiausias netikėtumas – chore dalyvavo Sąjungos už tautų Europą frakcija. Jai priklauso ir du Lietuvos atstovai, kurie, kiek žinau, salėje nepasirodė.

Europos Parlamente imtasi rimtų priemonių. Skandalistams, ypač tiems, kurie apstumdė tvarkdarius, turėtų būti uždrausta kuriam laikui dalyvauti Parlamento posėdžiuose. Ir dar. Kai EP apie pusmetį iki iširimo veikė profašistinė frakcija, ji buvo visiškai izoliuota. Panašiai gali nutikti ir frakcijoms, surengusioms skandalą.

EP pateikiamas kaip demokratijos ir korektiškumo pavyzdys nacionaliniams parlamentams. Tačiau šį kartą… Mėginimai riksmu ir triukšmu užčiaupti burną kitaip mąstantiems – tai jau griauna pamatinius ES principus, žodžio laisvę, trukdo normaliam ES darbui.

Blogio bacilos, deja, užkrečiamos. Artėjant referendumui Airijoje, debatams dėl Lisabonos sutarties Jungtinėje Karalystėje, o ir EP rinkimams, šie nešlovingi Bratislavos ir Strasbūro spektakliai gali kartotis.