Komentarai „Veide“

Parlamentarė iš vienos naujųjų ES šalių užsipuolė Briuselyje Jose Manuelį Barroso: „Visos imperijos žlunga. Suiro Romos, Osmanų imperijos, vėliau – Napoleono, britų, mūsų akyse – TSRS. Toks pat likimas laukia ir Europos Sąjungos!“ Europos Komisijos pirmininkas stojo piestu – ES tikrai negalima lyginti su britų imperija, tuo labiau – su Tarybų Sąjunga.

Europos Sąjunga nėra imperija. Visos jos buvo lipdomos kardu ir kalaviju, jų gyvavimas ir plėtimasis buvo neįmanomas be karinės galios, užkariavimų. Milžinas miršta, kada nustoja augti, sakė rusų poetas Piotras Viazemskis. Tiesa, kai kurios milžiniškos imperijos reiškė tam tikrą pažangą žmonijos kelyje. Tačiau visas jas cementavo karinė galia. Tų milžinų mažesnės tautos ir valstybės ne tik nemėgo, bet ir bijojo.

Europos Sąjunga – ne imperija jau vien dėl to, kad ją vienija ne karinė galia, užkariavimai ir aneksijos. Tai eksperimentas, sukurtas ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, siekiant išvengti naujų karų ir sugriovimų. Eksperimentas pasiteisino. Tada jau atsirado ekonominis interesas naikinti prekybinius barjerus, sienas, kurti bendrą rinką, tuo pačiu gerinat visų ES piliečių gyvenimą.

Iš imperijos užkariautos tautos stengiasi ištrūkti. Į Europos Sąjungą vis daugiau tautų nori įstoti. ES pavyzdžiu seka Amerikos, Azijos, Afrikos valstybės, kurdamos ekonominio bendradarbiavimo sąjungas.

ES ypatingumas ypač išryškėja pamąsčius apie ateitį.

Branduolinėje eroje žmonija pirmą kartą susidūrė su lemtimi: būti ar nebūti. Nuo to laiko grėsmių, galinčių sunaikinti pasaulį, smarkiai padaugėjo. Įsivaizduokime savižudžius teroristus su branduoliniu ar kitu masinio naikinimo ginklu rankose. Siaubingi scenarijai iškyla ir dėl gamtos naikinimo: visuotinis atšilimas, ekologinės katastrofos, potvyniai. Pasaulyje didėja socialinė atskirtis – ir tarp turtingiausių bei skurdžiausių valstybių, ir tarp pinigingų bei vargšų žmonių. Du procentai Žemės gyventojų valdo daugiau kaip pusę pasaulio turto, šimtai milijonų miršta iš bado, dėl vandens trūkumo, užkrečiamųjų ligų.

Virš visų šių pavojų kybo grėsmių grėsmė – dvasinis žmogaus nuopuolis, kai pinigų valdžia tampa nebesulaikoma, kai dėl pamišėliškos turtų, prabangos, malonumų kaupimo aistros, fanatiškų politinių ar religinių įsitikinimų nebelieka jokių ribų ir tabu.

Europos Sąjunga suteikia viltį. ES šalys tarpusavyje nekariauja. ES už tai, kad nedelsant mažintume neįsivaizduojamai didelę ginklavimosi varžybų naštą: tūkstantis milijardų dolerių! Pagalba skurdžiausioms šalims, kuri, net savanaudiškai galvojant, reikalinga turtingesnėms, kad apsaugotų planetą nuo karų, konfliktų, migrantų antplūdžio, tesudaro dešimtąją tos sumos dalį. ES ryškiai pirmauja, suteikdama tokią paramą, aplenkdama JAV, Japoniją.

Tas pats kovoje su gamtos niokojimu, klimato kaita. Europos Sąjungos priimti įsipareigojimai tapo pavyzdžiu kitoms valstybėms. Jeigu juo nepaseks JAV, Kinija, Indija ir kitos šalys, pasaulis paprasčiausiai uždus: vartojimui Žemėje padidėjus iki tokio lygio, koks jis pasiektas JAV, žmonijai reikėtų keturių planetų!

Ir socialinę atskirtį mažinant ES rodo kelią. Dėl socialdemokratinių idėjų įtakos išryškėjęs socialinis Europos modelis  sudaro atsvarą liberaliam amerikietiškajam. Europoje atotrūkis tarp turtingiausių ir mažiausiai pasiturinčių yra mažesnis negu kituose žemynuose.

ES kūrėsi ir stiprėjo pokariniuose griuvėsiuose. Labai nesinorėtų, kad minėtos grėsmės, o gal išnirusios naujos, sunaikintų dalį ar net visą žmoniją. Ir tik tada pavieniai išlikusieji atsipeikėtų ir griuvėsių dykumoje vėl pradėtų sunkų, alinantį kelią į geresnį pasaulį.

ES nėra tobulas kūrinys. Nėra pavyzdys, kuriuo visais atvejais galima sekti. Juk takas į nežinomybę, į tai, ko dar nebuvo pasaulyje, neišvengiamai akmenuotas, kupinas duobių ir suklupimų.

Tačiau jeigu Europos Sąjunga suirs, tikimybė, kad žmonija atsidurs prie katastrofos slenksčio, taps realesnė.