Komentarai „Veide“

Net ir po didžiojo Europos Sąjungos išplėtimo prie ES durų lieka išsirikiavusi netrumpa eilutė – dar vienuolika valstybių veržiasi įstoti į Sąjungą. O kaip dėl išstojimo iš ES?

Nuo Europos anglies ir plieno bendrijos įkūrimo 1951 metais nė viena valstybė nepasitraukė iš Europos Sąjungos ar jos ankstesnių darinių. Tiesa, 1985 metais Danijos autonominė teritorija Grenlandija, nors ir nepriklausydama kaip atskira valstybė Europos bendrijoms, paliko jas dėl nepalankių Grenlandijai žuvininkystės kvotų. Grenlandija prarado galimybę gauti Bendrijų struktūrinę paramą, tačiau pagal  žuvininkystės susitarimus EB skyrė ir tebeskiria salai regioninės plėtros paramą, prilygstančią 40 procentų Grenlandijos biudžeto. Taigi, Grenlandijos skyrybos su ES buvo tikrai draugiškos, labiau formalios.

Kiekviena šalis atėjo į ES kaip laisva ir suvereni valstybė. Kad tokios jos ir išliktų, pirmą kartą Europos Sąjungos sutartyje – Lisabonos susitarime – numatytas išstojimo iš ES mechanizmas.

Jei valstybė narė nutaria atsisveikinti, pagal 34 ir 35 sutarties straipsnius rengiama išstojimo sutartis, kuriai turi pritarti Europos Parlamentas ir Europos Ministrų Taryba. Išstojimo sąlygas numatančios sutarties paruošimo ir priėmimo procedūra gali užtrukti porą metų. Tokią sutartį privalėtų ratifikuoti visų 27 ES valstybių parlamentai.

Jei išstojusi šalis nuspręstų sugrįžti, jai reikėtų įvykdyti tuos pačius reikalavimus, kaip ir kiekvienai kitai valstybei, esančiai ties ES slenksčiu.

Tai kol kas teoriniai dalykai. Praktikoje, jeigu tokios skyrybos įvyktų, ryškėtų keli variantai. Vienas – švelnus, aksominis atsisveikinimas nesipykstant. Tada atsiskyrusi šalis patektų į šiandieninės Šveicarijos, Norvegijos ir Islandijos padėtį. Jos gyvena ir dirba pagal ES įstatymus ir direktyvas su nedidelėmis išimtimis. Jos net į Šengeno sutartį įsiprašė, tik neturi formalios vietos prie ES valstybių narių sprendimų priėmimo stalo.

Kitas variantas – atsiskyrimas susipykus, kai atsisveikinanti šalis konfliktuodama veda išstojimo derybas, sunkiai randa kompromisą. Ekspertai įspėja, kad toks pasitraukimas galėtų turėti dramatiškų pasekmių.

Įsivaizduokime, šalyje X rengiamas referendumas dėl išstojimo iš ES, dauguma duoda žalią šviesą (tokį sprendimą gali priimti ir parlamentas). Pradedama rengti X šalies išstojimo sutartis, kuri numatytų visas politines, ekonomines, teisines, technines skyrybų sąlygas iki menkiausių detalių. Atsiskyrėlės ekonomika ir pramonė galėtų patirti sunkų nokdauną. Prarandama teisė dalyvauti ES vidaus rinkoje, Šengeno erdvėje ir bendros valiutos sąjungoje. Visa tai užkrauna didelę finansinę naštą X šalies gyventojams. Grįžimas prie kažkada naudotos valiutos reiškia papildomas baimes dėl kainų kilimo, karštligišką investavimą į nekilnojamą turtą, jo kainų šuolį ir visa kita, ką žmonės išgyvena keičiantis valiutai. Atsiranda papildomų išlaidų į ES šalis eksportuojamos produkcijos gamintojams – palikus ES vidaus rinką vėl išnyra muitai. O X šalies prekyba su ES valstybėmis sudaro 80 proc. Sulėtėja gamybos tempai, šokteli infliacija, nedarbo kreivė. ES valstybės taip pat nukenčia, bet didelėje Sąjungoje smūgis nelabai juntamas. X šalis privalo perrašyti visus Europos Sąjungos į nacionalinę teisę perkeltus teisės aktus, kad neliktų nuorodų į ES teisę. Jie sudaro apie 80 procentų visos šalies teisės.

Galimybė išstoti iš ES susipykus yra tik teorinė. Net ES tvarką pakritikuojančios valstybės – Jungtinė Karalystė, Skandinavija, Čekija – supranta narystės privalumus. Beje, JK nedalyvauja nei euro sąjungoje, nei Šengeno erdvėje. Jos atsiskyrimas būtų mažiau skaudus abiems pusėms. Bet ir tuo tolimu atveju abi puses tikriausiai susietų privilegijuota  partnerystė.

Didesnė grėsmė ES vienybei yra kelių greičių Europos atsiradimas ir įtvirtinimas, kai dalis narių plėtoja naudingą bendradarbiavimą greičiau ir sėkmingiau, nei kitos, atsiliekančios.